Sunday, 13 July 2014

Nasyha - patarimas

Kas yra nasyha?

Išvertus iš arabų kalbos, žodis nasyha reiškia patarimą, rekomandaciją.

Nasyhos ieškojimas yra laikomas atsidavimo Viešpačiui požymiu, o ne jo (atsidavimo) ar žinių trūkumu.

Islame nasyha turi dar platesnę reikšmę. Autentiškas Hadisas iš Muslim rinkinio:

Pranašas saaw yra pasakęs: “Religija yra nasyha (geras patarimas).” Žmonės paklausė: “Patarimas kam?” Pranašas saaw atsakė: “Allah’ui ir Jo Knygai, Jo Pranašui ir musulmonų lyderiams ir paprastiems tikintiesiems.”

Ulema šitaip aiškino šį Hadisą:

- Šis Hadisas apibendrina visą religiją
- Jei staiga netektume visų islamiškų verdiktų, šis vienas vienintelis Hadisas užpildytų ketvirtadalį (praradimo), nes iš jo galima išvesti daugybę pamokymų
- Ibn Al-Atheer pasakė: “An Nasyha yra konstatavimas, ir konstatuoja ji linkėjimo gero tam, kam nasyha skiriama.”
- Kitos nasyhos reikšmės yra: tyrinti, surinkti tai, kas pasimetę
- Apibendrinant, nasyha yra geidavimas kitam to, kas geriausio, su tyrais ketinimais
- Nasyha yra vienas pagrindinių pranašų bruožų
- Kompanjonų klausimas “Nasyha kam?” rodo jų norą įvykdyti tai, ką jie sužinoję

Toliau Ulema aiškina, kas tai yra nasyha Allah’ui, Knygai, Pranašiu, lyderiams.

Aš paminėsiu, kaip ulema aiškina nasyhą paprastiems tikintiesiems:

- Troškimas jiems to, ko trokštame patys sau, nenorėjimas, kad juos ištiktų tai, ko sau nelinkėtume
- Džiaugsmas, kai jie džiaugiasi ir liūdėjimas, kai jie liūdi
- Nepavydėjimas jiems ir linkėjimas jiems paties geriausio
- Pagarba vyresniems ir gailestingumo rodymas jaunesniems bendruomenės nariams

Kitas labai populiarus ir svarbus Hadisas apie nasyhą yra šis:

Pranašas saaw perdavė: “Jei pamatysite blogį, sustabdykite jį ranka; jei negalite, tuomet pasisakykite prieš jį (blogį); o jei ir to negalite, tuomet pasmerkite tai širdyje ir pastarasis yra silniausio iman požymis.” (autentiškas Hadisas iš Muslim)

Kaip matome, nelikti abejingiems matomam blogiui mums yra privaloma. Mažiausia, ką galime padaryti, tai nepritarti tam širdyje.

Taigi, nasyha yra labai svarbus islamo aspektas, labai svarbi islamo dalis, viena pamatinių. Nelikti abejingais piktadarystei (nuodėmei) mums yra įsakyta Viešpaties. Mes taip pat esame skatinami pasisakyti ar net veikti atitaisant ją, patariant. Tai turime daryti su nuoširdumu, linkėdami gero.

>>>>>>>>>>

Kyla klausimas, kodėl šis paprastas, įprastas, kilnus islamo aspektas šiai dienai neteisingai suprantamas, kodėl jo vengiama, kodėl jis įgyja neigiamą prasmę, kodėl jo drovimasi, jis stumiamas iš dyn (religijos), kaip nereikalingas?

Jei mes matome, kad ankstyvaisiais laikais nasyha buvo kažkas siektino, pagirtino, pageidautino, kodėl dabar viskas šitaip keičiasi?

Mes matome iš autentiškų tekstų, ko mums linki ir siekia patariantysis ir kad patarimas yra ne kas kita,kaip meilės išraiška. Tai kodėl dabar viskas apvirto aukštyno kojom ir arogancija yra ne atmesti nasyhą, o kaip tik- ją suteikti? Kodėl anuomet patariantiems būdavo dėkojama, už juos daroma du’a, o dabar- abejojama jų ketinimais (tiksliau, tikima, tiek ketinimai yra vien tik iš blogų paskatų), manoma, kad jie nori pasirodyti prieš kitus, kad jie patys manosi esantys puikūs ir be trūkumų, arba, dar blogiau, kad jie užsiima musulmonų šnipinėjimų, jų klaidų paieška, demonstravimu, kad patardami jie menkina, žemina ir t.t.?

Be abejo, kaip ir kiekvienas ibados (šlovinimo) aktas islame, nasyhos suteikimas taip pat turi savo adab (manieras, etiketą). Patariant, reikia stengtis išlaikyti tam tikras sąlygas. Apie tai daug kalba ulema, moko, kaip teisingai patarti.

Tačiau, labai mažai kalbama apie tai, kaip dera priimti patarimą. Tiek mažai, kad pats patarimas pradingsta retorikoje apie tai, kaip neteisingai jis suteiktas. Ko pasekoje tuo patarimu ir nepasinaudojama.

Nors maniera, kuria turime patarti yra labai svarbi, tačiau, kodėl musulmonai yra įsitikinę, kad neteisingu būdu duotą, tačiau, teisingą žinią nešusią nasyhą galima atmesti? Kas mums suteikė pretekstą šitaip manyti? Ko gero atsakymas - mūsų pačių nafs (ego), nes Allah swt tokios teisės nesuteikė.

Mes manome, kad mums patarti gali tik tas, kuris pats neturi trūkumo? Kas mums suteikė pagrindo taip manyti? Kurioje vietoje Allah iškėlė sąlygą patariančiąjam būti be trūkumų?

Pasimokykime iš sahabos, kaip teisingai priimti patarimą.

Perduodama, kad Umar yra pasakęs: “Lai Viešpats būna gailestingas tiems, kas parodo man mano trūkumus.”

SubhanAllah, pats Umar, vienas artimiausių Pranašo saaw bendražygių, vienas iš islamo Kalifų, darydavo du’a už kiekvieną, nepriklausomai nuo jo statuso, kuris parodydavo jam jo trūmumus.

Ankstyvųjų musulmonų kartų tikslas buvo nepaliaujamai tobulėti religijoje, kas reikštų, priartėti prie Allah. Tad ir jų požiūris į viską, kas jiems tai palengvina buvo džiaugsmingas ir nuolankus, įskaitant patarimus ir aplinkinių.

Kuomet tikslas yra sužinoti ir vykdyti tiesą, o ne likti teisiu - kaip tuomet patarimas gali sukelti neigiamus jausmus?

Galbūt patariantieji pamiršta būti švelnūs ir korektiški patarimuose, tačiau ar tie, kuriems patariama nepamiršta, kad patarimus reikia sutikti nusižeminus ir su nuolankumu? Kaip meilės išraišką? Toliau jau lai būna paties tikinčiojo reikalas, ar jis vykdys, ar atidės - tai jau yra jo ir Allah reikalas, patariantysis tam nebeturi galios, jo misija baigta. Vykusi ta misija, ar nelabai- tai jau bus jo ir Allah reikalas.

Priimti patarimą su arogancija, priešgyniavimu, teisimu yra neleidžiama:

Pranašas saaw yra pasakęs: "Iš tiesų, maloniausiai kalba Viešpačiui, yra kuomet tikintysis kartoja 'Allaahumma wa bihamdika wa tabaarakasmuka wa ta'aalaa jad-duka wa laa ilaaha ghayruk' (Išaukštintas ir Pašlovintas esi, o Allah, palaimintas yra tavo Vardas ir pagarbinta yra tavo Didybė, niekas nėra vertas šlovinimo, išskyrus Tave). O labiausiai nekenčiami Dievui yra tikinčiojo žodžiai, kai kitas jam sako 'bijokis Allah', o šis atšauna 'rūpinkis savais reikalais!'." (Al Albani autentifikavo šį Hadisą savo Silsilatul-Ahaadeethis-Saheehah (2598).

Tai, kas Allah yra labiausiai nekenčiama, dabar tapo įprasta tarp musulmonų. Sakyti ‘rūpinkis savais reikalais’ jau tampa gera maniera, gera nasyha, o labiausiai nekenčiamu tampa perspėti kitą tikintįjį bijotis Allah. Iš tiesų, Paskutinioji Diena ko gero nenumaldomai artėja, jei pradedama nekęsti to, kas patinka Allah ir megti tai, ko Allah nekenčia.

Musulmonų umma nėra niekuo nesusijusių individų netyčinis susibūrimas. Tai yra tikslinė bendruomenė, sistema, susijusi glaudžiais ryšiais. Islame nepatariama atsiriboti nuo bendruomenės, dar daugiau, patariama glaustis prie daugiau žinančių, dievobaimingesnių, tam, kad galėtume pasitempti, išmokti, gauti patarimą, būti motyvuotais. O ne su silpnaisiais, tarp kurių mūsų nuodėmių rimtumas pranyksta, normalizuojasi, kur randame sau pasiteisinimų, kur patogu, nes nereikia savęs disciplinuoti, keisti.

Tai Teismo Dieną mes atsakysime kiekvienas individualiai. Ir tuomet kiekvienas iš mūsų neturėsime tų žemiškųjų draugų, kurie mums buvo nuolaidūs. Atvirkščiai, Teismo Dieną mes besime į juos pirštu “tai jis mane paklaidino, tai jis manęs nesustabdė”, tačiau atsakomybės permesti nepavyks, nes pasirinkimas šalintis tų, kurie duoda nasyhą buvo mūsų pačių.

Na ir pabaigai, aš noriu pakviesti musulmonus grįžti prie savo ištakų, prie autentiško islamo, prie geriausių kartų ir stengtis perimti jų manieras. Juos, o ne kažką kitą laikyti sau pavyzdžiu. Kaltindami kitus, kad jie užima Allah vietą teisdami, mes patys juos nuteisiame. Nuteisiame, nes manome, kad jie pataria ne iš meilės, o iš arogancijos, išdidumo, noro pasirodyti. Teisiame, mes manome, kad patardami jie tenori nuslėpti savo pačių trūkumus, kad jie šnipinėja. Tokiu būdu esame ne geresni, nes taip pat teisiame.



Lai šis laiškas būna jūsų priimtas kaip nasyha, duota su meile… inšaAllah

Sunday, 25 May 2014

Dar apie hidžabą

Salam Aleykum,

Norėčiau šiek tiek dėmesio skirti hidžabui..

Ko gero tik labai nedaugelis musulmonių nežino, kad Viešpats padarė privalomu musulmonėms dengtis. Tradicijoje tai vadinama hidžabu, nors Korane minimas kitas žodis- khimaras, džilbabas. Terminas hidžabas yra minimas reikšmėje 'uždanga, paslepianti užsklanda'.

Kodėl visa tai rašau? Ogi tam, kad suprastume tikrąją hidžabo reikšmę. Hidžabas- tai nėra skarelė ant galvos. Tai yra apranga nuo galvos iki kojų ir dar daugiau: tai yra elgesys, maniera, kalba, poza - viskas, ko reikia, kad mūsų moteriškas grožis būtų uždengtas nuo svetimų akių.

Musulmonė viešumoje ir prie svetimų vyrų turi atrodyti kukli ir neprieinama, neprisileidžianti (vyriško dėmesio). Tiek jos verbalinė, tiek neverbalinė kalba, išvaizda, priešingai lyčiai turi sakyti: nelaukiu ir nepageidauju tavo dėmesio.

Musulmonės apranga- nėra stilius, tai yra taqwa (dievobaimingumas). Kai stovime prieš veidrodį ir rengiamės (išeiti) ir galvokime apie tai, ar mūsų išvaizda patenkins Allah, o ne apie tai, ar aš apsidengsiu, bet vis tiek atrodysiu patraukli, o jei nepakankamai, tai kaip padaryti, kad tą patrauklumą paryškinčiau.

Skara- tai ne šukuosenos pakaitalas. puošyba tik užbraukia hidžabo, kaip paslepiančios užsklandos esmę. Būkime sau atviros ir nuoširdžios, nebijokime pažvelgti savo tikrosioms intencijoms į akis, o dar geriau- nuolat jas tyrinkime.

Atminkime, deramas musulmonės rūbas turi apdengti jos moterišką siluetą - krūtinę, liemenį, klubus, kojas - šių linkių neturi matytis.

Apgalvokime ir savo elgesį, savo kalbą, kontroliuokime ir savo žvilgsnį - užsidenkime pilnai. Vardan Allah.