Saturday, 16 October 2010

Noriu atgailauti, bet... (II dalis)

Ar Allah swt man atleis?


Žmonės kartais teisinasi: "Aš norėčiau atgailauti, tačiau as esu padaręs galybę nuodėmių. Neįmanoma net įsivaizduoti, ko tik aš nesu padaręs per savo gyvenimą. Nežinau, ar Allah gali man atleisti už visus nusižengimus".

Iš kur kyla tokios mintys?:

  • Allah swt tarnas nesuvokia Viešpaties Gailestingumo absoliutumo;
  • Asmens širdis silpna- joje nėra vilties;
  • Nesuvokimas, kad nuoširdi atgaila gali nuplauti nuodėmes.

Atsakymas į visa tai yra šiuose Allah swt žodžiuose: "...ir Mano Gailestingumas aprėpia viską..." (7:156)

Al Qudsi Hadisas: "Kurie žino, kad Aš galiu atleisti visas nuodėmes, tiems aš atleisiu, jei tik jie nepriskirs Man partnerių." (Tabarani)

Kitas Al Qudsi Hadisas: "O, Adomo sūnau, kol tu šauksies Mane ir visiškai Manim tikėsi, tol aš atleisiu už tai, ką esi padaręs. O, Adomo sūnau, jei tavo nuodėmės siektų debesis ir tu dėl jų atgailautum, Aš tau atleisčiau. O, Adomo sūnau, jei ateitum pas mane su nuodėmėm dydžio sulig žeme ir sutiktum Mane nepriskirdamas Man partnerių, Aš atsiųsčiau tau atleidimą sulig (žemės) dydžiu". (At Trimidi)

Pranašas saaw yra pasakęs: "Tas, kuris atgailauja dėl savo nuodėmių yra kaip tas, kuris nėra jų (nuodėmių) padaręs". (Ibn Maajad)


Šimtą žmonių nužudžiusiojo atgaila


Tiems, kuriems vis dar sunku suvokti, kad Allah swt gali atleisti viską, bus naudingas šis Hadisas:

Pranašas saaw yra pasakęs: "Buvo vyras, kuris nužudė 99 žmones. Jis susirado daugiausiai žinių turintį senolį, prisipažino jam savo noudėmes ir paklause, ar jam gali būti atleista. Senolis atsakė "ne". Iš pykčio vyras nužudė išminčių. Taigi, jo sąskaitoje jau buvo 100 aukų. Jis susirado kitą žyniuonį, nuėjo pas jį, prisipažino, ką padaręs ir paklausė, ar jam gali būti atleista. Jam žyniuonis atsakė: "Taip, kas gi gali stoti tarp tavęs ir atgailavimo? Eik i aną miestą, ten rasi žmones, šlovinančius Viešpatį. Eik ir šlovink Dievą su jais, ir negrįžk į savo miestą, nes tai bloga vieta." Taigi, žmogus išėjo, bet pakeliui jis sutiko Mirties Angelą. Prie Mirties Angelo prisijungė gailestingumo ir bausmės Angelai ir susiginčyjo tarpusavy. Gailestingumo Angelai tarė: "Jis atgailavo ir ieškojo Dievo". Bausmės Angelai nenusileido: "Bet jis nėra padaręs nei vieno gero darbo!". Tada dar vienas Angelas pasirodė ir besiginčijantieji paprašė Jo išspręsti jų dilemą. Angelas tarė: "Išmatuokite atstumą tarp dviejų miestų (žmogaus gimtojo ir to, į kurį jis ėjo), arčiau kurio žmogus yra, tam jis ir priklauso". Taigi, atstumas buvo išmatuotas ir buvo nustatyta, kad žmogus buvo arčiau to miesto, į kurį jis ėjo, tad jis buvo pasiimtas gailestingumo Angelų".


Visos nuodėmės gali būti atleistos ir pakeistos į gerus darbus. Ko daugiau žmogus gali norėti? Ar tai nėra savaime pakankama priežastis atgailai?

Friday, 15 October 2010

Noriu atgailauti, bet...

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu,

Nesame nei vienas be nuodėmės, didesnės, ar mažesnės. Tokius mus sutvėrė Allah swt- klystančius, nusižengiančius. Tačiau tai nėra pretekstas daryti nuodėmes, o jas padarius- neatgailauti, arba atidėlioti atgailą.

Noriu pasidalinti su jumis ištraukomis iš Šeikho Muhammad Salih Al-Munaged knygos "I Want To Repent, But...", inšaAllah.


******


Nuodėmių nuvertinimo pavojai


Kaip žinote, Allah swt įsakė savo tarnams nuoširdžiai atgailauti ir padarė atgailą privaloma: "O jūs, kurie tikite! Atsigręžkit į Allah nuoširdžioje atgailoje..." (66:8)

Allah swt mums davė laiko gailėtis dėl savo veiksmų prieš Angelams jas užrašant. Pranašas saaw yra pasakęs: "Rašantysis kairėje (Angelas, užrašantis blogus darbus) pakelia savo rašiklį (ir laiko pakėlęs) šešias valandas prieš užrašant nuodėmę. Jei musulmonas atgailauja, prašo Allah atleidimo, tuomet blogas darbas nėra įrašomas, kitu atveju (neatgailavus), jis įrašomas." (Tabarani Hadisas, Al Albani pripažintas hasan- patikimu.) Antrasis laiko tarpas, skirtas atgailai yra nuo blogo darbo užrašymo iki mirties.

Bėda tame, kad žmonės nei bijosi, nei tikisi (iš) Allah swt. Jie nepaklūsta Jam swt dieną naktį darydami nuodėmes. Yra žmonių, kurie išbandomi charakterio silpnybe- manymu, kad nuodėmės nėra labai reikšmingas dalykas, nesulauksiantis pasėkmių. Jie gali sakyti "koks čia blogis, jei aš paspausiu ranką ne mahram vyrui (ar moteriai)?.." Jie nemato nieko blogo tame, kad apžiūrinėja moteris žurnaluose, TV. O jei juos kas nors sudrausmina, jie teisinasi: "bet juk tai ne sunki, o viso labo "lengva" nuodėmė..". Bukhari perdavė Anas žodžius: "Jūs darote dalykus, kurie, jūsų akimis, yra mažiau reikšmingi, nei plaukas, bet Pranašo saaw laikais mes juos laikydavome galinčiais sužlugdyti žmogų.". Ibn Masud pasakė: "Tikintysis priima savo nuodėmes taip, lyg jis sėdėtų kalno papėdėje ir bijotų, kad jis (kalnas) ant jo užkris, o nuodėmingasis- lyg musė būtų nutūpusi ant jo nosies, o jis ją būtų nuvijęs.".

Pranašas yra pasakęs: "Saugokitės mažų nuodėmių, kurios dažnai priimamos kaip nereikšmingos, nes jos yra lyg grupė keliautojų, kurie sustojo pailsėti. Vienas pagriebė šapą, antras pagriebė šapą, kol galiausiai galima buvo užkurti laužą ir išsivirti valgį. Šios mažos nuodėmės, jei žmogus bus paprašytas jas suskaičiuoti, pražudys (jį)." (Ahmad)

Islamo teologai teigia, kad kuomet mažų nuodėmių žmonės nesigėdija ir jomis nesibjauri, ir, nebijodami Allah swt priima jas kaip nereikšmingas, yra rizika, kad Allah swt jas pradės skaičiuoti, kaip sunkias. Dėl to ir sakoma- jokia maža nuodėmė nėra maža, jei nepaliauji jos daręs, jokia didelė nuodėmė nėra didelė, jei nepaliauji prašęs atleidimo.

Svarbu negalvoti apie mažas nuodėmes vien tik, kad jos yra mažos, geriau galvoti Kam mes nusidedame jas darydami...

Štai geriausi žodžiai tiems, kurie tiki Allah swt: "Pranešk (O Muhammed) Mano tarnams, kad, iš tikrųjų, Aš esu Visa Atleidžiantis ir Visu Gailestingiausias." (15:49) O taip pat ir šie žodžiai: "Ir kad Mano Bausmė yra, iš tiesų, pati skaudžiausia kančia." (15:50) Visada svarbu laikytis balanso tarp šių Allah swt Atributų.


(inšaAllah bus daugiau)

Wednesday, 6 October 2010

Silpno Iman (tikėjimo) požymiai

  • Nuodėmių darymas nejaučiant sąžinės graužaties;
  • Nenoras skaityti/klausytis Korano;
  • Tingėjimas šlovinime (pvz maldos nuvėlinimas);
  • Sunnos (Pranašo pavyzdžio) ignoravimas;
  • Nuotaikos svyravimai- nusiminimas dėl žemiškų nesėkmių ir perdėtas džiaugsmas dėl žemiškų sėkmių;
  • Abejingumas klausantis Korano ayu (eilučių);
  • Retas Allah swt prisiminimas ir dhikr atlikimas;
  • Nepasitenkinimo nejautimas, kuomet matome kitus atliekant veiksmus, prieštaraujančius Šarijai (islamiškai teisei);
  • Statuso ir turtų troškimas;
  • Šykštumas;
  • Liepimas kitiems atlikti gerus darbus, bet to paties nedarymas;
  • Džiaugimasis kuomet nesiseka kitam;
  • Jaudinimasis vien tik del halal (kas leidžiama) ir haram (kas draudžiama), ignoruojant makruh (kas nepageidaujama) ir mustahab (kas stipriai rekomenduojama);
  • Šaipymasis iš žmonių, kurie atlieka gerą darbą (pvz, tvarko mečetę);
  • Nesijaudinimas dėl musulmonų padėties (skurdo, okupacijos..);
  • Pareigos skleisti islamą nejautimas;
  • Pomėgis ginčytis vardan ginčo;
  • Per didelis susidomėjimas Dunja (šiuo gyvenimu), baiminimasis materialinių nuostolių;
  • Žavėjimasis savimi.

Vetė Rimantė iš islamway.com

Kelias į Rojų nėra lengvas

Kelias į Rojų yra kupinas žmogaus troškimų ir geidulių suvaržymų. Tai reiškia, kad mums reikia pademonstruoti savo kantrybę bei stiprų pasiryžimą šiame kelyje. Bukhari ir Muslim kolekcijose yra Hadisas, kuriame užrašyti Pranašo saaw žodžiai: "Pragaras yra apgobtas įgeidžiais, o Rojus- sunkumais".

An Nisai, Tirmidi, Abu Dawud perduoda tokį Hadisą: Pranašas saaw yra pasakęs: "Kai Allah sukūrė Rojų, jis pasakė Gabrieliui: "Eik ir pažvelk į jį (Rojų)"; Gabrielius nuėjo, pažiūrėjo ir grįžęs pasakė: "Prisiekiu Allah Šlovingumu, niekas apie jį (Rojų) nebus girdėjęs, tačiau visi į jį įžengs". Taigi, Jis (Dievas) apsupo Rojų sunkumais ir vėl pasakė Gabrieliui: "Eik ir pažvelk į Jį". Taigi, Gabrielius nuėjo, apžiūrėjo ir grįžęs pasakė: "Prisiekiu Allah Šlovingumu, bijau, kad niekas į jį (Rojų) negalės patekti".

An Nawawi šitaip paaiškino šį Hadisą: "Ši analogija yra Pranašo saaw iškalbingumo pavyzdys. Ji reiškia, kad niekas kitas nepadės tikinčiajam pasiekti Rojaus, išskyrus brovimąsi pro kliūtis ir sunkumus, bei niekas kitas nenuves tikinčiojo į Pragarą, kaip tarnavimas savo įgeidžiams ir troškimams. Abu (Rojus ir Pragaras) yra apvilkti tuom, kuom buvo minėta ir žmogus pamatys savo kelio galą tada, kai nutrauks (tą šydą). Rojaus šydas yra nutraukiamas kliūčių ir sunknkumų įveikimu, o Pragaro- pasinėrimu į pagundas. Sunkumai, kurių įveikimas tikintįjį nuveda į Rojų yra pastovumas ir kantrumas Dievo šlovinime, pykčio valdymas, atlaidumas, dosnumas, kilnumas atžvilgiu tų, kurie mus įskaudina, fizinių troškimų suvaldymas ir t.t.".


Dr. Umar Al-Ashqar
Vertė Rimantė

Saturday, 2 October 2010

10 dalykų, kuriuos mes švaistome

  1. Mūsų žinios. Iššvaistomos, jei nesielgiame pagal jas.
  2. Mūsų veiksmai. Iššvaistomi, jei atliekami nenuoširdžiai, ne vardan Allah swt.
  3. Mūsų turtas. Iššvaistomas, jei naudojame jį ne tam, kas atneštų mums adžr (atpildą iš Allah swt) bei naudos šiame ir Amžinajame gyvenime.
  4. Mūsų širdys. Iššvaistomos, jei jose nėra meilės Viešpačiui, noro priartėti prie Jo swt, jei jose nėra pasitenkinimoir ramybės. Vietoje to, mūsų širdys užimtos kažkuo kitu.
  5. Mūsų kūnai. Iššvaistomi, jei nenaudojame jų Ibadai (šlovinimui) ir Viešpaties tarnystei.
  6. Mūsų meilė. Iššvaistyta, jei nukreipta ne link Dievo, o link kažko kito.
  7. Mūsų laikas. Iššvaistytas, jei jo nenaudojame geriems darbams daryti idant ištaisyti/ištrinti praeities nuodėmes.
  8. Mūsų intelektas. Iššvaistomas beverčiams dalykams, žalojantiems tiek visuomenę, tiek individą, neskirtas apmąstymams.
  9. Mūsų tarnystė. Iššvaistoma, jei sekame ne tuos, kurie priartintų mus prie Allah swt, jei taraujame šiai Dunjai (gyvenimui).
  10. Mūsų dhikr (Viešpaties prisiminimas). Iššvaistomas, jei jis nedaro poveikio mūsų širdims.

Sudaryta pagal Šeicho Ibn Qayyim al-Jawziyya paskaitą

Friday, 1 October 2010

Pranašas Jėzus (Isa) (ramybė Jam)

Kai pokalbyje su musulmonais kalba nukrypsta į Jėzų, jie vis užtikrina, kaip labai jį gerbia ir vertina – Isą Ibn Maryam – Jėzų, Marijos sūnų. Ir kaskart pasako sakinį: "Mes tikime Jėzų". Islamo supratimu, Jėzus stovi priešpaskutinėje pranašų virtinės vietoje, o Mahometas – paskutinėje. Nors 90 Korano eilučių kalbama apie Jėzų, jo pranašišką, gydymo veiklą, bet tik penkiomis eilutėmis pranešama apie jo baigtį, o apie patį nukryžiavimą – tik viena eilute. Islame klausimas apie Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį nėra būtinas, jam pirmiausia rūpi Dievo vienumo, absoliutaus monoteizmo išpažinimas.

Nėra mirties? Nėra kryžiaus?

Korane eilutė apie nukryžiavimą – 4 suroje, tarp teisinių ištraukų, pamokslo dalių ir pasakojamųjų elementų: 4,155 Prakeikti tebūna jie [knygos žmonės, čia: žydai], kad sulaužė savo sandorą, netikėjo Dievo ženklais, neteisėtai žudė pranašus... 156 ir kad buvo netikintys bei niekingai šmeižė Mariją; 157 ir kadangi sakė: "Mes nužudėme Kristų Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį". Tačiau jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, toks tik jis jiems pasirodė... Ir jie iš tikrųjų jo nenužudė, bet Dievas pakėlė jį pas save. Dievas galingas ir išmintingas.

Ką tai reiškia?

Problematiką leidžia numanyti gausūs centrinės 157 eilutės vertimo variantai, tarp kitų – mokslo pasaulyje labiausiai pripažintas Rudžio Pareto Korano vertimas: "Bet (iš tiesų) jie jo nenužudė ir (taip pat) nenukryžiavo".

Pirma aiškinimo nuoroda yra šios eilutės kontekstas: Tai, kad čia vienu teiginiu kritikuojami knygos žmonės – ahl al-kitab (4, 153), kuriais Korane kaip turėtojai dieviško apreiškimo, kurio jie, deja, nebeišlaikė originaliame pavidale, įvardijami žydai ir krikščionys. Sura 4, 153 aiškiai rodo, kad čia turimi omenyje tik žydai. Ydų sąraše išvardijami jų nusikaltimai: veršio garbinimas, Sinajaus sandoros sulaužymas, pranašų žudymas, užkietintos širdys ir netikėjimas, pasireiškiąs Marijos šmeižtu dėl paleistuvystės, kurią jiems kaip ir įrodė jos nesantuokinis vaikas, taip pat gyrimasis, esą jie nužudę Mesiją.

Antra aiškinimo nuoroda – Korano pranašo supratimas. Pagal Koraną neįmanoma, kad Dievo pranašas, pasiųstas ir saugomas Dievo, būtų nužudytas žmonių. Dievas savo pasiuntinį išgelbsti iš priešo rankų, nes jo visagalybė triumfuoja prieš Dievo priešų galią. Jo globa didesnė negu žmonių grėsmė. Kadangi Korano kontekste nukryžiavimas yra gėdinga mirtis, bet kuriam Dievo pasiuntiniui jis neįsivaizduojamas.

Iš Korano teksto išplaukia, kad žydų teiginys, jog jie nukryžiavę Jėzų, yra netikėjimo išraiška. Jie rezgė pinkles, kaip galėtų nužudyti Jėzų. Bet Dievas pranoksta žmogiškas pinkles ir pakelia Jėzų pas save. Taip nukryžiavimas atsiduria įtampų ir aiškinimo lauke tarp dieviškojo pranašo išsaugojimo nuo smurtinės mirties nuo žmogaus rankos ir dieviškojo netikėjimo nubaudimo. Jėzaus išsaugojimas tampa Dievo visagalybės įrodymu, skelbia ad maiorem Dei gloriam. Neigiamas ne pats nukryžiavimas, o nukryžiuotojo asmuo. Nukryžiuotas buvo ne Jėzus, nukryžiavo ne žydai.

Didžioji apgaulė

Vis dėlto: kaip tada vyko dieviškasis įsikišimas? "Toks tik jis jiems pasirodė". Arabiškas posakis shubbiha lahum priklauso turbūt neaiškiausiems ir todėl ginčytiniausiems viso Korano žodžiams: Shubbiha yra 2-o kamieno iš sh-b-h būtojo laiko neveikiamoji rūšis, tad vertimas turėtų skambėti taip: "tai (arba jis) buvo padaryta jiems panašu". Vienam variante – veikiamoji r. shabbaha: "jis padarė jiems panašu", tuo "Dievas" vienareikšmiškai aiškus kaip daiktavardis. Korano vertėjai versdami sunkiai ieško sprendimo: "tačiau tai buvo jiems tik simuliuojama" (Ibn Rassoul); "juos apėmė netikrumas" (Adel Theodor Khoury); "veikiau atrodė jiems (kitas) panašus", taigi jie supainiojo jį su Jėzumi ir nužudė (Rudi Paret); "bet (Dievo lėmimu) turėjo jis jiems taip atrodyti" (Miuncheno islamo centras). Geriausiai Korano pasakymą pataiko išversti Manfredas Ullmannas: "jie buvo apgauti" ir vikriai apeina netikrumus, kas ką ir kaip apgavo.

Palaiminga, o ne smurtinė mirtis

Koranui nutylint nukryžiuotojo tapatybę, klausimui apie Jėzaus gyvenimo baigtį esama skirtingų atramos taškų:

• Jėzaus gyvenimo pabaiga aprašoma kaip reali mirtis. Taigi pagal Koraną Jėzus kalba apie savo gimimą, mirtį ir prikėlimą: "Taika tebūnie virš manęs tą dieną, kai aš gimiau, dieną, kai mirsiu, ir dieną, kai (vėl) būsiu prikeltas gyvenimui" (sura 19, 33). Tai tapatu surai 19, 15, kur tas pats pasakyta apie Joną Krikštytoją. Kadangi Jonas numirė labai realiai, tikrai turi būti miręs ir Jėzus.

• Jėzaus gyvenimo pabaiga – palaiminga mirtis. Suroje 3, 55 "O Jėzau, Aš [Dievas] tave atšauksiu ir pakelsiu pas save" (taip pat sura 5, 117) Jėzaus mirtis išreiškiama klasikiniu žodžiu tawaffa, reiškiančiu "mirti palaiminga mirtimi". Sąryšyje su salam – taika tai tegali reikšti, kad Jėzus mirė taikinga mirtimi, nulemta Dievo nutarimo ir valios.

• Jėzus buvo pakeltas pas Dievą. Suroje 3, 55 prieš pakėlimą pas Dievą vienareikšmiškai kalbama apie mirtį. Tuo kalbama apie visuotinį mirusiųjų prikėlimą teismo dieną. Tik islamo interpretavime plėtojama mintis, kad Jėzus pas Dievą buvo pakeltas gyvas, kūniškai toliau gyvena danguje ir mirs tik po savo sugrįžimo.

Taigi, Koranui Jėzus buvo tik žmogus ir, vadinasi, mirė kaip žmogus. Šis pasisakymas įdedamas į lūpas jam pačiam, jis tai pats patvirtina įvairiose Korano vietose. Be to, garbinga, palaiminga Jėzaus mirtis pagal Dievo valią stiprino Mahometo įsitikinimą, kad Dievas ir jam kaip Jėzaus įpėdiniui, "visų pranašų antspaudui", leis panašiai numirti ir būti pakeltam, apsaugotam nuo priešų ir gėdos. Tuo iš Jėzaus mirties atimamas bet koks išganomasis matmuo, juk jo mirtis iš esmės nesvarbi ir nė neverta minėti.

Islamo teologijos aiškinimo bandymai

Nukryžiavimo klausime nepakanka pateikti tik Korano tekstą. Teksto supratimą, netgi vertimą nukalė viduramžių komentatoriai. Gausiais aiškinimais nujaučiamas atkaklus atsakymo siekis.

Dauguma klasikinių komentatorių rėmėsi tuo, kad Jėzus prieš nukryžiavimą buvo pakeltas Dievo ir vietoj jo buvo nukryžiuotas kitas. Yra galimybė, kad Dievas sumainė tapatybę, leisdamas kitam būti panašiam į Jėzų, arba kad buvo netyčia supainiota. Taip pat yra daug variantų dėl šio užvado (atsarginio) tapatybės. Pavyzdžiui, savanorio iš mokinių: "Tada Isa tarė savo palydovams: 'Kas iš jūsų šiandien nori nusipirkti dangų?" Tada vienas iš jų tarė: 'Aš’, nuėjo pas žydus ir pasakė: 'Aš esu Isa.’ Ir jis buvo paverstas visai tokiu kaip Isa. Tada jie jį paėmė, nužudė ir nukryžiavo. Ir patys krikščionys taip manė. Bet Dievas tą dieną pakėlė Isą pas save". Labai įtikinamas ir įsivaizdavimas, kad vietoj Jėzaus už bausmę buvo nukryžiuotas Judas (substitucijos teorija).

Teorija, kad Jėzų nukryžiavo tik dėl akių, buvo atstovaujama negausių paribio grupių. Štai krikščionių teologas Jonas Damaskietis (miręs 750) apie musulmonišką nukryžiavimo įsivaizdavimą galėjo parašyti: "Buvo nukryžiuotas jo šešėlis, o pats Kristus, sako jie, nebuvo nukryžiuotas ir nemirė, bet Dievas pasiėmė jį pas save į dangų, kadangi jį mylėjo". Filosofiniuose sluoksniuose remiantis dviejų prigimčių mokymu buvo ginamas požiūris, kad esą buvo nukryžiuotas tik Jėzaus kūnas, jo žmogiškoji prigimtis, o jo dieviška prigimtis liko nepaliesta (doketizmo teorija).

Iš ortodoksinio islamo kaip sekta pašalintas Ahmadiyya judėjimas vadovaujasi tuo, kad Jėzus ant kryžiaus tik neteko sąmonės, o jo sekėjai nuėmė jį nuo kryžiaus. Moterys jį išslaugė, ir pasveikęs jis iškeliavo į Kašmyrą ieškoti prapuolusių Izraelio giminių ir joms skelbti savo mokslo (tariamos mirties teorija).

Pagal kitą aiškinimą buvo apgauti tik Isos priešai, tuo tarpu mokiniai matė, kaip Isa gyvas buvo pakeltas aukštyn. Įvykiai apie Jėzaus mirtį lieka miglota dieviškos paslapties misterija ir jais reikia tikėti. Ypač dabartiniai musulmonai atmeta spekuliacijas ir todėl linkę laikytis šios misterijos teorijos.

Visuose šiuose aiškinimo bandymuose vis pasitaiko suklusti verčiančių pasažų. Pavyzdžiui, žydų konvertito Wabh Ibn Munabbiho savotiškoje "islamiškoje kančios istorijoje", kur girdimi Naujojo Testamento atgarsiai: "Ir pabaigus valgyti, jis ėmė jiems plauti rankas ir savo rankomis atliko jiems ritualinį apsivalymą. 'Ką aš šiandien atlikau jums, patarnaudamas prie stalo ir plaudamas rankas, tai jums turi būti pavyzdys, nes jūs juk matote, kad aš geriausias tarp jūsų. Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų."

Sulaužytas kryžius

Bet islamo tradicija remiasi Jėzaus pakėlimu ir plėtoja savo mokymą apie Jėzaus sugrįžimą. Jis sugrįš kovoti su Dajjal, savotišku Antikristu, ir sunaikinti krikščionybės. "Dievas nuleis Isą kaip teisingą teisėją ir teisingai veikiantį imamą. Jis sulaužo kryžių, užmuša kiaulę, panaikina pagalvės mokestį." Taigi sugrįžęs Isa sulaužys kryžių kaip krikščionišką simbolį ir taip sunaikins krikščionybę, kuri laikoma suklastotu ir ydingu Abraomo religijos variantu. Taigi pagal islamo tradiciją islamui galutinai nugalėti padeda ne musulmonai, o pats Jėzus! Bus įkurta Jėzaus taikos karalystė – bet krikščioniško kryžiaus simbolio ir jo sekėjų sunaikinimo keliu. Taip Jėzus tampa savo bendruomenę žudančiu galutinio islamo teismo atlikėju.

Šiuolaikinis islamo požiūris

Atsigręžiant į Korano žodžių skambėjimą be "tradicijos" balasto, šiuolaikinėje literatūroje kritiškai vertinami spekuliatyvūs aiškinimai ir paliekama taip, kaip tai skamba Korane, kurio žodžiai laikomi absoliučiais, neginčytinais. Jėzaus gyvenimo baigtis sąmoningai lieka dieviškos paslapties tamsoje, kurioje skendi ir Koranas. Taigi Centrinės Vokietijos musulmonų taryba (ZMD) pasisako paprastai: "Musulmonai tiki..., kad Jėzus buvo ne nukryžiuotas, o Dievo pakeltas į dangų." Ahamadas von Denfferis, vokiečių atsivertėlis ir Miuncheno islamo centro vadovas, nedviprasmiškai argumentuoja: "Korano pareiškimas apie Jėzaus nukryžiavimą yra tiksli krikščionybės antitezė. Dievas nusileido ant žemės ne tam, kad leistųsi nukryžiuojamas, bet Dievas pakėlė Jėzų, jo priešams norint jį nukryžiuoti, pas save ir apskritai sužlugdo nukryžiavimą. Ant kryžiaus kenčia ne bejėgis Jėzus, o visagalis Dievas gelbsti ir apsaugo nuo kančių ir vargo." Panašiai mano ir turkų Islamo bendrija Milli Gorus (IGMG): "Jau vien pati mintis apie nukryžiavimą absurdiška. Didžiai nusižeminęs ir gėdingai sužalotas Dievas keliauja ant kryžiaus. Tuo JIS juk prakeikia save. Krikščionių įsivaizdavimas, kad Dievas taip baisiai nusižemino, kad leidosi niekinamas, pajuokiamas ir kankinamas savo priešų, niekingiausių padugnių ir kad JIS galiausiai tarp dviejų tikrų nusikaltėlių patiria gėdingiausią ir skausmingiausią mirtį, tikinčiam musulmonui yra Dievo sąvokos, kurią jis nuo vaikystės nešiojasi širdyje, sumenkinimas."

Ko gero, neįmanoma aiškiau pataikyti į kryžiaus papiktinimą ir Evangelijos branduolį: būtent vyksmas su kryžiumi nėra izoliuotas įvykis, kuriuo galima tikėti, galima ir ne, – jis neatskiriamai susijęs su Tėvo apsireiškimu Sūnuje, taip, jis įmanomas tik į mus meilėje atsisukusio Dievo įsikūnijimo ir savęs nužeminimo pagrindu.

Teologinės pasekmės

Koranui Jėzaus nukryžiavimas yra atviras klausimas, ir klasikiniai teologai labai gerai suvokė savo interpretacijų laikinumą. Galutinį sprendimą dauguma atvejų jie perleidžia Dievui pridurdami: "Dievas žino geriau".

Galbūt musulmonai daug geriau negu mes, krikščionys, jaučia ir suvokia kryžiaus niekšiškumą. Ar mes, krikščionys, taip prie to pripratome, kad mūsų tai nebešokiruoja? Pasibaisėjimas kryžiaus mirtimi gali tapti pasibaisėjimu nuodėmės bedugne, dėl kurios Dievui reikėjo taip nusižeminti. Pasak Dietricho Bonhoefferio, tik Biblija "parodo žmogui Dievo bejėgiškumą ir kančią". Bet kai Dievas – kaip islame – tegali būti tik iškilnus, stiprus ir galingas, tada jam trūksta buvimo žemam, savanoriško sprendimo nusižeminti galimybės.

Jėzaus "išgelbėjimu" Korane pavadavimo paslaptis tik perkeliama. Šiaip Korane žinoma tik išpirkimas gyvuliu, bet niekad – pavaduojančia žmogaus mirtimi. Kai dėl nuodėmės atpirkimo, Koranas smarkiai atmeta bet kokį svetimos nuodėmės prisiėmimą. Kodėl kaip tik šiuo atveju žmogus, ko gero, net neprašytas, turėtų nešti kito žmogaus naštą? Pamąstyti skatina minėtas Wahbo Ibn Munabbiho padavimas, kur jis vaizduoja vakarienę Jėzaus sakiniu: "Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų." At-Tabari, didžiausias ir labiausiai pripažintas Korano komentatorius, šią legendą cituoja kaip autentišką, taigi ji yra tapusi teologiniu bendruoju lobiu. Vis dėlto šiandien jos niekur nebegirdėti.

Kalbėti apie Jėzų, Nukryžiuotąjį

Nukryžiuotajame pasirodo Dievas, peržengiantis pasaulio aukštumas ir prarajas. Čia su begaliniu orumu pasirodo jo širdis, jo sugebėjimas kentėti, kuris remiasi tuo, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, imago Dei. Dėl jo Dievas prisiima šią mirtį. Mahometas puikiai nujautė šį kryžiaus vyksmo aspektą. Kadangi jo toks triumfališkas Dievo supratimas, jis net neužsipuola šio Dievo nusižeminimo, bet bežadžiame siaube tarsi jį nutyli. Bet sykiu pačiame Korane yra nedrąsių nuorodų į tai, kad vėliau taip radikaliai suprastą Jėzaus kryžiaus mirties atmetimą galima visiškai konstruktyviai aptarti. Būtent kryžius paskatino romėnų šimtininką pripažinti: "Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus". Tai turi būti mums kelrodis ir susitikime su musulmonais: asmeniškame susitikime su Nukryžiuotuoju šis pripažinimas gali būti suteiktas.



Vertė sesuo Vaida

Keletas Hadisų

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Mylėkite tuos, kurios mylite iki tam tikro laipsnio (nuosaikiai), galbūt vieną dieną jie bus tie, kurių jūs nekęsit. Nekęskite tų, kurių nekenčiate iki tam tikro laipsnio (nuosaikiai), gabūt vieną dieną jie bus tie, kuriuos jūs mylėsit." (Tirmidi) 

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Kuris iš jūsų myli vardan Allah ir nekenčia vardan Allah, duoda vardan Allah ir susilaiko (nuo blogio) vardan Allah, tas yra išpildęs savo Iman (tikėjimą)". (Tirmidi, Abu Dawood)

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Būti turtingu- tai nereiškia turėti daug nuosavybės, būti turtingu reiškia turėti turtingą sielą". (Muslim) (Islamo mokslininkai aiškina, kad "turėti turtingą sielą" reiškia "būti patenkintu savo padėtimi").



Vertė Rimantė

Wednesday, 29 September 2010

Abu Bakras – žmogus, kuriuo patenkintas Dievas

Tarp iškiliausių Islamo žmonių, kurie tapo musulmonų bendruomenės (ummos) pasididžiavimu, ypatingą vietą užima Pranašo Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pirmieji pasekėjai. Vienas iš jų – pirmasis kalifas Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo).

Kalifas Abu Bakras – tai žmogus, kuris buvo arčiausiai Muhamedo (saws) ir savo tikėjimo tvirtumu nusileido tik Dievo pranašams ir pasiuntiniams. Pranašas Muhamedas (saws) jį patį pirmajį iš 10-ties savo pasekėjų pradžiugino žinia, kad pastarasis iš karto po mirties keliaus į Rojų.

Abu Bakras taip pat tas žmogus į kurį Viešpats kreipėsi sakydamas: “Aš juo patenkintas, o ar jis patenkintas Manimi?” Jis lydėjo Pranašą, kai anas iš Mekos persikėlė į Mediną, jis parklupdė Sasanidų imperiją ir jo dėka islamiška valstybė pasiekė, atrodo, nepasiekiamų galios aukštumų. O turėdamas galimybę gyventi maudydamasis turtuose, Abu Bakras nepaliko vaikams beveik jokio materialaus palikimo.

Doros Tėvas

Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo) gimė praėjus dviems metams ir 6 mėn po garsiųjų “dramblio įvykių” (1). Tikrasis jo vardas Abdullah ibn Usman ibn Amir Kaab ibn Saad ibn Mura at Taimi. O iki Islamo jį vadino Abdullat (al Lat tarnas), Abdulkaaba (Kaabos tarnas) arba Abduluzza (al Uzza tarnas) (2). Na, o Abdullah (Dievo tarnas) Abu Bakrą pavadino pats Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima). Abu Bakro tėvo vardas buvo Usmanas, bet jis labiau žinomas kaip Abu Kuhafa. Jo motina Selma , Sahro dukra, bet dažniau vadinama Ummul Hair – “geriausiojo motina”. Be to, Abu Bakrą dar vadino Atik, tai reiškia “laisvas” (nuo pragaro kančių). Šį vardą jis gavo po to, kai buvo pranešta, jog jis iš karto po mirties keliaus į Rojų. O štai vardą Sydyk, kuris verčiamas kaip “patvirtinantis tiesą”, Abu Bakras užsitarnavo savo nuoširdaus ir gilaus tikėjimo Pranašo teisumu dėka. Ir ypatingai šis vardas jam “prilipo” po Muhamedo (saws) naktinės keliones iš Mekos į Jeruzalę ir po jo (saws) pakėlimo į Dangų pas Visagalį Dievą. Tai buvo toks neįtikėtinas, stulbinantis ir stebuklingas įvykis, kad mažai kas galėjo tuo patikėti, juolab, kad nebuvo liudininkų. Bet gi Abu Bakras, tik išgirdęs apie Pranašo (saws) kelionę iš Mekos į Jeruzalę, ir dar nieko negirdėjęs apie jo stebuklingą pakilimą į Dangų, pasakė: “ Iš tiesų, Dievo Pranašas sako tiesą. Net jei jis (saws) pasakytų, kad buvo Septintame Danguje, aš juo patikėčiau!“

Taigi Abu Bakras turėjo gerą, nesuteptą vardą, būtent todėl jį Pranašas Muhamedas (saws) pavadino Abu Bakru, o tai reiškia – „doros tėvas“.

Abu Bakras priima islamą

Apie tai, kaip Abu Bakras priėmė Islamą, Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasakė: „Visi, kam as pasakojau apie Islamą ir kviečiau įtikėti iš pradžių abejodavo, bet Abu Bakras priėmė Islamą iš karto, kai tik jam papasakojau apie šią religiją“.

Aiša (Abu Bakro dukra) pasakojo, kad kartą Abu Bakras išsiruošė į susitikimą su Pranašu ir nuėjęs, paklausė jo (saws): „O Abul-Kasym (3), tu seniai jau nebuvai mūsų genties susitikime. Tave kaltina, jog smerki mūsų motinas ir tėvus“. „Aš Dievo pasiuntinys – atsakė jam Muhamedas(saws) – aš siūlau tau priimti Islamo tiesą“. Ir dar nespėjus jam baigti pasakoti, Abu Bakras atsivertė.

Jo tikėjimas buvo toks gilus, kad niekas negalėjo jo širdy pasėt abejonių. Abu Bakras rado Islame tai, ko ilgai ieškojo, ko visad ilgėjosi jo širdis. Tad suradęs šią religiją jis jautėsi ramus ir tvirtas.

Aiša (ra) pasakojo dar vieną įvykį, kurio dėka Abu Bakras buvo pavadintas „ištikimu“. Šis atsitikimas, be abejo, patvirtina jo tvirtą įsitikinimą, kad Islamas – teisinga žinia. „Kitą rytą po naktinės keliones i Al Aksos mečetę, Pranašas (saws) apie šį stebuklingą įvykį paskelbė žmonėms. Visų reakcija buvo skeptiška, nemažai atsirado net tokių, kurie nežiūrint to, kad buvo atsivertę, išsižadėjo Islamo. Jie nieko nelaukdami nuskubėjo pas Abu Bakrą ir ėmė klausinėti, ar girdėjo jis savo draugą kalbant ir tvirtinant, kad naktį buvo nukeliavęs į Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę. Jis savo ruožtu paklausė: „Ar tai pasakojo Muhamedas?“ – ir, gavęs teigiamą atsakymą, pasakė, kad neabejoja tuo nė truputėlį. Atsakymo priblokšti netikintieji dar paklausė: „Tai reiškia, tu tikrai tiki, kad Muhamedas šiandien naktį buvo Jeruzalėje, o ryte grįžo į Meką?“ „Taip, - ramiai patvirtino Abu Bakras, - juk aš neabejoju tuo, kad jis tiek dieną, tiek naktį gauna apreiškimus iš Aukščiau“.

Trokštantis Dievo Malonės

Abu Bakras buvo vienas iš Mekos turtingųjų. Kai kurių šaltinių duomenimis, priimdamas Islamą, jis valdė 40 000 dirhamų vertės turtus, kurie vėliau buvo išleisti vienokiems ar kitokiems su tikėjimu susijusiems reikalams, pvz.: Abu Bakras išpirkdavo ir išlaisvindavo atsiverturius į Islamą vergus, kurie patirdavo patyčias, kankinimus dėl religijos iš savo netikinčių šeimininkų. Jo išpirkti ir išlaisvinti vergai buvo Bilialis, Amiras ibn Fucheira, Zuneira, Umm Ubeis ir kiti. Ne bet kas gali atskirti paprastą blizgantį akmenuką nuo brilianto, tačiau juvelyras žino brangakmenių vertę.

Štai antrasis kalifas Umaras (ra) papasakojo tokią istoriją: „Pranašas (saws) įsakė mums surinkti lėšų vieno svarbaus renginio organizavimui. Tuo metu turėjau daug pinigų ir nutariau, kad atėjo laikas, kai aš galėsiu aplenkti Abu Bakrą aukodamas. Aš įvertinau savo nuosavybę ir pusę jos atidaviau Pranašui (saws). Jis paklausė: „ Ką palikai savo šeimai?“ „Tiek pat, kiek atnešiau čia“, - atsakiau jam (saws). O po to atėjo Abu Bakras su visais savo pinigais ir brangenybėmis, Pranašas (saws) ir jo paklausė to paties. Abu Bakras (ra) atsakė: „ Aš palikau savo šeimai Visagalį Dievą ir Jo Pranašą“. Tada supratau, kad niekuomet nepralenksiu Abu Bakro. Koks didis ir stoiškas žmogus savo tikėjimu, kuris buvo turtuolis priimdamas Islamą, o mirties valandą iškeliavo pas Gailestingąjį Dievą, nepalikdamas nieko materialaus savo palikuonims, nors galėjo būti dar turtingesnis nei prieš Islamo priėmimą, juk turėjo savo rankose didelę valdžią – buvo tikinčiųjų valdovas – kalifas.

O štai dar viena įdomi ir pamokanti istorija apie Abu Bakrą. Ibn Umaras pasakojo: „ Viena dieną Pranašas kaip paprastai sėdėjo ir kalbėjosi su savo pasekėjais. Šalia jo (saws) apsivilkęs ilgą, grubios medžiagos tuniką, sėdėjo Abu Bakras (ra), jo rūbo skvernai buvo sutvirtinti vielutėmis. Kaip tik tada nusileido angelas Gabrielius ir, pasveikinęs Pranašą (saws) Viešpaties vardu, paklausė: „Kokį čia grubų ir pigų rūbą, sutvirtintą vielutėmis, vilki Abu Bakras?“ Pranašas (saws) atsakė: „ O Gabrieliau, šitas žmogus visus savo turtus išeikvojo skleisdamas Dievo žodį“. Angelas paliepė: „ Perduok tam žmogui pasveikinimą nuo Viešpaties ir pasakyk jam: „Visagalis klausia tavęs, ar tu patenkintas Juo, savo Viešpačiu Dievu, kai dabar esi toks neturtingas?“ Abu Bakras pravirkęs atsake: „ Kaip aš galiu būti nepatenkintas Dievu? Žinoma, aš Juo patenkintas! Aš Juo patenkintas!“

Vieną kartą po to, kai Abu Bakras tapo kalifu ir eilinį kartą, kaip jam jau buvo įprasta, išsiruošė į turgų prekiauti, jį sustabdė Umaras ((ra) būsimasis antrasis kalifas) ir pašnekino: - Kur išsiruošei, Abu Bakrai? - Į turgų. - O kokių gi reikalų, tu, turi turguje, tapęs musulmonų valdovu? - Na tai jeigu aš neisiu į turgų, kas maitins mano vaikus? - Eime pas Abu Jubeidą (iždininkas), kad tau paskirtų piniginę paramą šeimos išlaikymui. Kai jie nuėjo pas Abu Jubeidą ir papasakojo situaciją, iždininkas pasakė: „Gerai, skiriu tau išlaikymą lygų vidutinėms muhadžiro (gyventojas, persikėlęs iš Mekos į Mediną) pajamoms ir duodu tau du rūbų komplektus – vieną vasarinį, o kitą žieminį, kai sunešiosi, ateik, duosiu naują rūbų eilutę“.

Kaip jau minėta anksčiau, Abu Bakras – vienas iš tų žmonių, kuris sugebėjo nugyventi gyvenimą nesvyruodamas dėl savo tikėjimo. Kartą Pranašas (saws) paklausė savo mokinių: - Kas šiandien iš jūsų pasninkavo? - Aš, - atsakė Abu Bakras (ra). - Kas šiandien aplankė ligonį? - Aš, - atsakė Abu Bakras (ra). - Kas šiandien padėjote palaidoti velionį? - Aš, - ir vėl atsakė Abu Bakras (ra). Tai išgirdęs Pranašas (saws) pasakė: „ Taip gyvenantis žmogus negali nepatekti į Rojų“.

Štai galima pateikti dar vieną įsimintiną atsitikimą. Mūšyje prie Taifos buvo sunkiai sužeistas Abu Bakro sūnus Abdullah. Po 40-ties dienų jis mirė. Po kiek laiko pas tėvą atėjo sūnų nužudęs žmogus, jau atsivertęs į Islamą, Abu Bakras tarė jam: „Šlovė Aukščiausiajam, kuris per tave padarė mano sūnų Rojaus gyventoju, nes jis mirė kovodamas už Dievo žodį. Ir šlovė Visagaliui, kuris mano sūnaus mirtimi išgelbėjo tave nuo Pragaro. Nes galėjai ne tu jį, o jis tave nužudyti ir tu būtum amžiams pražuvęs, o štai dabar tu Dievo valia eini teisingu keliu“.

Persikėlimas (Hidžra)

Vienas iš įsimintiniausių Abu Bakro (ra) gyvenimo epizodų yra jo persikėlimas kartu su Pranašu (saws) iš Mekos į Mediną, o taip pat jo elgesys ir gyvenimo pavyzdys po Muhamedo (saws) mirties.

Sužinojęs, kad Muhamedas jį ruošiasi pasiimti kartu su savimi i Mediną, Abu Bakras pravirko. „Iki tol aš dar neesu mačiusi žmonių verkiančių iš laimės, bet tą dieną tėvas taip smarkiai verkė kaip tik iš laimės, kuri perpildė jo širdį“ – pasakojo jo dukra Aiša (ra).

Pats nuostabiausias persikėlimo (hidžros) įvykis buvo Pranašo (saws) ir Abu Bakro (ra) apsistojimas Sauro oloje, kai juos persekiojo netikintieji. Jie pamatę ant olos angos voratinklį nėjo į vidų, nes manė, kad tikrai ten seniai niekas nėra kėlęs kojos ir grįžo atgal. Persekiotojams būnant prie olos, Abu Bakras (ra) sunerimo ir nuliūdo. Muhamedas (saws) tai pastebėjo ir pasiteiravo: „ Kodėl tu toks susirūpinęs?“ Jis atsakė: „Prisiekiu Dievu, aš bijau ne dėl savęs. Aš labai bijau, kad tau gali kas atsitikti!“ Pranašas (saws) jį nuramino: „ Nebijok, juk iš tiesų, Dievas su mumis. Jei mes du, tai Jis trečias“.

Kaip pasakojo Ibn Abasas, iš karto po Pranašo Muhamedo (saws) mirties, žmonės ėmė nerimauti ir buvo pasimetę. Umaras (ra) kreipėsi į juos: „ Negali būti, kad Pranašas mirė!” tada Abu Bakras, pagarbinęs Dievą, tarė: „ Tas, kas iš jūsų garbino Muhamedą, tegul žino, kad jis mirė. O kas garbinot Dievą, tai žinokit – Dievas Amžinas, Jo niekada npalies mirtis“. Po šių žodžių jis ėmė skaityti ajatą: „Muhamedas nėra niekas kitas, kaip tik Pranašas. Ir iš tiesų, buvo daug pranašų iki jo. Tad negi jūs paliksit savo tikėjimą, jeigu jis mirs arba bus nužudytas? Kas taip pasielgs tikrai nepakenks Dievui. Iš tiesų, Allah atlygins dėkingiesiems“ (3:144).

Dauguma Pranašo (saws) pasekėjų buvo pasimetę, atrodė, kad šitą ajatą jie girdi pirmą kartą, nors daug kartų jį teko išgirsti prieš tai. Pratęsdamas Abu Bakras (ra). pasakė dar vieną ajatą: „ Iš tiesų, tu numirsi ir jie numirs“ (39:30). Anot Umaro, tik po šio ajato jis galutinai suvoke, kad Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirė.

Abu Bakras – kalifas

Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) būdamas gyvas, nepaskyrė įpėdinio, kuris vadovautų bendruomenei po jo. Tačiau tuo metu, kai jau jo jėgos silpo ir ne visada galėjo eiti imamo pareigas, jis prašydavo Abu Bakrą (ra) būti imamu. Tad šitas faktas, o ir kiti, daug kam buvo kaip ženklas, kad būtent Abu Bakras (ra) vertas būti musulmonų valdytoju po Muhamedo (saws) mirties.

Bet rinkimų dieną ansarai (Pranašo pasekėjai Medinoje) pasiūlė savo kandidatą hazradžo genties vadą Sad ibn Ubad. Muhadžirai vietoj Abu Bakro pasiūlė Umara ir Abu Ubaidą. Tą minutę, kai nuomonės galutinai išsiskyrė, Umaras (ra) priėjo prie Abu Bakro(ra) ir pasakė, kad tik jis vienas turi teisę būti kalifu ir, kaip pagarbos ir pasitikėjimo ženklą, ištiesė jam ranką. Ginčai pamažu nurimo, visi panoro paspaust Abu Bakrui (ra) ranką, taip išreikšdami savo pritarimą.

Taip jis buvo išrinktas pirmuoju kalifu, islamiškos valstybės galva.

Savo pirmojo pamokslo metu, kurį sakė tapęs valstybės vadovu, Abu Bakras ištarė tokius žodžius: „Tai, jog aš tapau jūsų vadovu, nereiškia, kad nėra vertesnio žmogaus už mane. Aš tik einu Dievo Pranašo parodytu keliu. Netrokštu ir nesiruošiu veikti, remdamasis tik savo protu ir nuožiūra. Todėl, jei aš elgsiuosi teisingai – padėkite man, jei išklysiu iš teisingo kelio – pasakykit man ir pataisykit mane. Tai sakydamas, prašau Visagalio Dievo atleidimo sau ir jums“.

Pirmojo kalifo mirtis Abu Bakro dukra Aiša (ra) pasakojo apie savo tėčio mirtį: „ Kai atėjo jo mirties valanda, tėvas manęs paklausė, kokia šiandiena savaitės diena. Aš atsakiau, kad pirmadienis. Tada jis kreipėsi į Dievą: „ O Visagali, tebūnie man nelemta sulaukti ateinančios nakties, nes kaip tik šią savaitės dieną mirė Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima)“.

Dievas išklausė maldą ir paėmė Abu Bakro sielą antradienio išvakarėse, jis ėjo 63-iuosius savo gyvenimo metus.

Būdamas didelės valstybės vadovu (matuojant to meto mąstu) palikimo jis tepaliko vieną kupranugarį, vieną išeiginį drabužį, kurį dėvėdavo sutikdamas svečius ir indą kupranugarės pienui. Kaip žinoma, Abu Bakras valdydamas gavo valstybės paramą. Bet jis išeikvojo tik dalį lėšų, kitas dėjo į ąsotį, t.y. į savotišką taupyklę. Prieš mirtį jis atidavė šias santaupas Umarui (ra) sakydamas: „ Tai mano išlaikymui skirtų pinigų likutis. Nunešk jį į iždą ir pasakyk, kad išdalintų vargšams“. Umaras (ra) į tai tepasakė tiek: „O Abu Bakrai! Tu palieki po savęs gerą pavyzdį, kuriuo sekt bus nelengva!“

****

1. 570 m. į istoriją pateko kaip “dramblio metai”. Tais metais Jemeno valdovas su savo armija, kurios didžiąją smogiamąją dalį sudarė drambliai, patraukė į Meką, kad nugriautų monoteistų šventyklą – Kaabą. Visagalio valia šis žygis buvo nesėkmingas. Apie tai kalbama ir Šv. Korane (105 sura).

2. Al Lat ir Al Uzza – vieni iš pagrindinių arabų pagoniškojo panteono dievybių.

3. Abul-Kasym (Kasymo tėvas) – vienas iš Pranašo Muhamedo (saws) vardų, kuriuo kartais jį (saws) vadindavo po sūnaus Kasymo gimimo.


Vertė sesuo Vilma

Tuesday, 28 September 2010

Ar skųstis- islamiška?

Allah swt Korane mums kartoja būti kantriais ir dėkingais. Nesvarbu, ką išgyventume- sėkmę, ar nelaimę. Mes turime bet kokioje situacijoje būti patenkintais savo padėtimi, nes mes nežinome, kas mums geriau- galbūt tariama "nelaimė" mūsų sielai yra kaip tik naudingesnė, nei "laimė".

Tačiau žmogus nėra tobulas, nėra stiprus. Natūralu, kad prispaudus bėdai jis ieško nusiraminimo ir paguodos, gailesčio ir palaikymo. Tad, skųstis yra žmogiška, tačiau, ar islamiška?..Šeychas Ibn Qayym Al Jawziyya savo knygoje "Kelias į kantrybę ir dėkingumą" išskiria du nusiskundimų tipus:

  1. Skųstis Viešpačiui. Šis tipas neprieštarauja kantrybei. Korane rašoma, kad net Pranašai skirdavo savo nusiskuntimus Dievui. Allah swt nori, kad Jį swt prisimintume nuolat-laimėje ir nelaimėje.
  2. Skųstis dėl savo padėties žmonėms savo žodžiais bei elgesiu.
Kas liečia antrą punktą, norėčiau pabrėžti, kad nors mes neturėtume skųstis žmonėms dėl savo likimo, vis dėl to tai nereiškia, kad negalime prašyti jų pagalbos tuo pačiu (tiksliau, pirmiau) prašant pagalbos iš Allah swt.

Guodžiantis žmonėms mes turėtume paisyti tam tikro etiketo:
  • Nedėjuoti dėl savo padėties, nedemonstruoti savo nepasitenkinimo;
  • Prašyti patarimo, pagalbos tik iš tų, kurie gali realiai padėti;
  • Nesuteikti daugiau informacijos apie savo situaciją, nei absoliučiai būtina;
  • Pasirinkti tinkamą asmenį- kuris ne tik būtų pajėgus padėti, bet ir išlaikytų paslaptį;
  • Neverkšlenti, akcentuoti gerus dalykus;
  • Nedaugžodžiauti apie savo padėtį;
  • Nesureikšminti menkniekių.

Tikintysis turi nuolat kartoti "Alhamdullillah" (Šlovė Viešpačiui), paklaustas, kaip jam sekasi. Nesvarbu, sėkmėje jis šiuo metu, ar "nesėkmėje". Išbandymus mes turime priimti oriai, nepikžodžiaujant ir pirmiausia kreiptis į Dievą. Atminkime, tik Viešpats yra Visą Žinantis, tik Jam swt žinoma, kas geriau mums, mūsų sieloms. Nėra nei vienos kančios, fizinės ar dvasinės, kuri nebūtų prasminga ir apdovanota (jei buvo priimta kantriai).

Lai būna pašlovintas Allah swt už mums rodomas Malones! .

Pamąstymai silpstančio Iman (tikėjimo) tema

Pranašas saaw yra pasakęs: "(...) Žmogus atsibus tikinčiuoju, o sulig naktimi taps kafir (netikinčiuoju). Žmonės parduos savo religiją už menkus pasaulietinius malonumus. Tas, kuris tuo metu laikysis savo religijos bus lyg tas, kuris laiko karštą žariją rankoje." (Ahmad.)

Mums atrodo, kad mūsų Iman prapuola staigiai, iš niekur nieko. Tačiau, iš tikrųjų, tai yra mūsų pačių veiksmų ir minčių pasėkmė. Galbūt mes per daug pradėjome jaudintis del šios Dunjos ir vakare prieš užmiegant paskutinė mūsų mintis yra ne apie Allah swt, o apie šio gyvenimo malonumus, ar tų malonumų siekima. Galbūt mes neatsispyreme fitnai (pagundai), galbūt neatlaikeme mums siųsto testo, užmigome ant laurų, davėme per daug laisvės savo abejonėms?..

Allah swt padaro netikinčiais tik tuos, kurie to nusipelnė. Tad visada reikia priežasčių ieškoti pirmiausia savyje.

Pasilpęs Iman- didžiausias išbandymas tikinčiajam, nes tik tada atsisijoja tikrieji Muminai- ar mes šloviname Allah swt tik tada, kol mums tai teikia malonumą, o kai reikia paprakaituoti, perlipti per save- pasiduodame? Allahu Alim...

Tam, kuris guodžiasi pasilpusiu tikėjimu, visada patariu pirmiausiai ne pasyviai laukti, kol ta būsena praeis, o aktyviai veikti, kad ji pasikeistų. Kartais mes nežinome, kur yra tas raktas, atidarantis duris.

Nėra aplink musulmonų? Kartais pakanka pradėti rengtis islamiškai ir jie patys tave susiranda! Nes mes vaikštome gatvėmis kaip kafirai, o norime bžti atpazinti, kaip musulmonai... SubhanAllah.

Mes norime artęti prie Allah swt, tačiau diena iš dienos maitiname Šeytan (audhu billah) savo neveiksnumu...

Iš tiesų, kai pagalvoji- kodėl Allah swt turėtų mums padėti išsikapstyti? Ką mes del to darome?.. Šiame gyvenime nieko nesitikime už dyką, o kodėl netaikome to paties principo kalbant apie dvasingumą?..

Sunday, 26 September 2010

Blogiausia galima vagystė

Vienintelis liūdnas dalykas, kuomet surandi ir pradeti eiti Tiesiu Keliu yra Jo praradimas. Yra daugybė būdų parkristi, tačiau tragiškiausias iš jų- nuopolis religijoje. Kartais tai- sesuo, nusiėmusi ilgai nešiotą hidžabą, kartais- brolis, susidėjęs su negera kompanija... Mes žvelgiame į šiuos liūdnus pavyzdžius ir galvojame, kodėl taip nutiko, kas įtakojo?... Mums keista, kaip žmogus, ėjęs taip tiesiai ir užtikrintai, dabar atsidūrė taip toli nuo Kelio...

Atsakymas į šiuos klausimus gali būti lengvesnis, nei mes manome. Kiekvieno istorija gali būti savita, individuali, tačiau yra kažkas, kas visas jas jungia. Žmonės galbūt įsvelia į skirtingas nuodėmes tačiau yra viena nuodėmė, kuri visiems jiems yra vienodai būdinga. Ar žmogus kažkada buvo Teisingam Kely ir paklydo, ar jis niekada net nebuvo atradęs to Kelio, viena yra aišku- šis žmogus pirma apleido, sumenkino, nusišalino arba ignoravo savo maldą  prieš įsiveldamas į kitas nuodėmes.

Jei tikintysis meldžiasi, tačiau nuolat nuodėmiauja, jo malda greičiausiai tėra kūno veiksmas, fizinis pratimas- joje nėra sielos, nėra širdies... Matote, malda turi vieną savybę, kurią žmonės pamiršta. Be to, kad joje mes susitinkame su savo Kūrėju, malda yra ir tikrų tikriausia apsauga, kurią mums suteikė Allah swt: "Skaityk jiems tai, kas atverta tau Knygoje, ir atlikinėk maldą; juk malda sulaiko nuo niekšybės ir nuo to, kas smerktina. Ir Allah minėjimas yra svarbiausia (šiame gyvenime), ir Allah žino tai, ką jūs darote!" (29:45)

Kai žmogus palieka savo maldą, jis taip pat netenka savo apsaugos. Svarbu prisiminti ir tai, kad maldos apleidimas neįvyksta iš karto, greičiau palaipsniui. Viskas prasideda maldos atidėliojimu, meldimusi nelaiku, maldų apjunginėjimu. Greitai visa tai virsta maldų praleidinėjimu ir tai ilgainiui tampa norma.

Tuo metu žmoguje vyksta ir kitokie kitimai, nepastebimi plika akimi. Su kiekviena praleista malda yra pralaimima nematoma kova: kova prieš Šeytan. Apleisdamas maldą, žmogus netenka stipriausio ginklo, duoto paties Dievo ir būtino kovoje su Šeytan. Tai tas pats, kaip eiti į kovos lauką plikomis rankomis. Šeytan pradeda karaliauti. Taip sako Allah: "O kas išsisuinėja nuo Gailestingojo minėjimo, prie jo Mes pastatysime šėtoną, ir jis bus jam bendrakeleivis." (43:36)

Taigi, neturėtume stebėtis. kad maldos apleidimas ir yra tas pirmas žingsnis paklydimo link. Tie, kurie paklydo, turi pradėti taisytis nuo ten, kur buvo paklydimo pradžia. Taipogi ir tie, kurie nori pakeisti savo gyvenimą, pirmiausia turėtų susikoncentruoti ties maldos tobulinimu. Tuomet, kai malda tampa prioritetu, aukštesniu už darbą, mokyklą, laisvalaikį- tik tada ji gali padėti mums keisti mūsų gyvenimą.

Ironiška, kad žmonės mąsto kaip tik atvirkščiai. Jie mano, kad pirmiausia jie turi pakeisti savo nuodėmingą gyvenimą ir tik tada, kai jau bus "švarūs", galės pradėti melstis. Toks požiūris yra meistriškas Šeytan triukas. Jis žino, kad malda pati iš savęs yra tas variklis, kuris padeda žmogui. Žmogus, vairuodamas automobilį sugedusiu varikliu, nenuvažiuos toli ir Šeytan tai žino.

Leisdami jam (Šeytan) paimti viršų, mes leidžiame iš mūsų vogti tai, kas mums brangiausia. Mūsų namai, turtai, brangenybės mums yra svarbios, mes jas apsaugome keliais užraktais, sifais, signalizacijų sistemomis, tačiau savo religiją mes paliekame pliką ir neapsaugotą- atvirą Šeytan vagystei. Tam, kuris prisiekė Pačiam Allah būti mūsų priešu numeris vienas iki pat Teismo Dienos. Šis priešas nevogia iš mūsų naujausio mersedeso. Jis vagia tai, ką turime brangiausio- mūsų sielos išganymą, bilietą į Rojų.


Autorė: Yasmin Mogahed
Vertė: Rimantė

Saturday, 25 September 2010

HADISAI

Hadisai: Pranašo Muhamedo (Sallal-Laahu 'alaihi wa sallam) žodžiai, veiksmai ir gyvenimo būdas.

"Hadisų" reikšmė islame yra ta, kad jie aprėpia Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } veiksmus, žodzius ir gyvenimo budą. Taigi, Hadisai reiškia pasakojima (raportą) apie tai, kaip Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } elgėsi, kalbėjo ir kokiems savo pasekėjų veiksmams Jis pritarė.

Hadisų patikimumas

Imamas Bukhari (r.a.) (870 m. po Kr.) keliavo kartą šimtus kilometrų norėdamas aplankyti vieną vyrą, kuris norėjo jam papasakoti vieną Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } Hadisą. Po sunkios kelionės pasiekė Bukhari savo kelionės tikslą. Vyras, kurio jis ieskojo, stovėjo lauke, ir bandė prisivilioti užsispyrusį arklį, mojuodamas jam prieš nosį tuščiu avižų maišu. Tai matydamas, Imamas Bukhari nusprendė, kad šis vyras yra nepatikimas ir tuoj pat, netaręs jam nė žodžio, paliko jį.

Šis trumpas pasakojimas parodo, kaip griežtai Imamas Bukhari vertino savo renkamus Hadisus.
Hadisai yra pagrindinis žinių šaltinis kiekvienam musulmonui(ei) po Šventojo Korano. Šv. Korane yra užrasyti Allah, Subhana wa ta 'ala, žodžiai, kurie buvo apreikšti mūsų Pranašui (s.a.a.w.).

" Ir jis (Pranašas) kalba ne pagal savo troškimus. " (Š.K.53:3)
Hadisuose yra užrašyti Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } žodžiai, kuriuos Jis, Allah (s.w.t.) įkvėpimo vedamas, pats yra pasakęs.

Hadisai paaiškina tai, kas yra apreikšta Šv. Korane. Šv. Korane pvz. keletą kartų yra minima, kad reikia melstis ir, kad zakah (išmaldos davimas) yra privaloma musulmonams, bet būtent Hadisuose paaiškinama kaip, kada ir kas tai turi atlikti. Hadisuose randami nurodymai, kurie apima daugelį praktiškų gyvenimo sričių, tokių kaip: malda, apsivalymas, pasninkas, mokslas, žinios, santuoka, gimimas, mirtis, sandėriai, valgis ir gėrimas, halal ir haram ir t.t.

Šv.Korane aiškiai nurodoma, kokia yra Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } žodžių vertė:
"Sakyk: Jei (jūs) mylite Allah'a, sekite mane ir Allah jus mylės ir jūsų nuodėmės bus atleistos. Ir Allah yra visa atleidžiantis, gailestingas. " (Š.K. 3:33)
"Ir ką Pranašas jums duoda, (pri)imkite tai, ir ką jis draudžia, laikykites atokiai (nuo to) ir bijokite Allah. Iš tiesų, Allah yra griežtas bausmėse. " (Š.K.59:7)

Djabier (r.a.a.) teigimu, savo paskutiniojo Hadž metu Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } pasakė: "Aš palikau jums tai, kas jums, viso to laikantis, garantuoja, kad jūs niekad nenuklysite nuo teisybės kelio: Allah Knygą ir atsakymus į jūsų klausimus iš manęs (kitaip sakant - Hadisus). (Muslim Sharif)

Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } yra daugelį kartų pabrėžęs Hadisų svarbą. Pasak jo mylimos žmonos Aišos (r.a.a.), kartą, vieno pamokslo (Khutbah) metu, Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } iškėlė retorinį klausimą: "Kokioje būkleje yra tie žmonės, kurie vengia elgtis taip, kaip aš pats elgiuosi?" (Bukhari)

Gyvas Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } pavyzdys pakeičia viską, ką Allah (s.w.t.) anksčiau žmonijai buvo apreiškęs.

Hadisų išsaugojimas ir surinkimas

Egzistuoja įvairūs aprašymai apie tai, kaip ajatai iš Šv.Korano buvo atsiminti ir ant pergamento, akmens ar netgi medžio užrašyti, ir kaip buvo surinktas tekstas, kol viena ir kita įgavo šiandieninę formą. Kaip vyko šis procesas su Hadisais?

Tai, kad daugelis Hadisų išliko, lėmė Pasekėjų (Ashaab) didžiulė meilė ir atsidavimas savo Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } bei Islamui. Dėl šito vergas Bilal (r.a.a.) buvo Mekoje visokiais būdais verčiamas atsisakyti Islamo. Tačiau nesėkmingai, nes netgi kankinamas ir deginamas saulės, su sunkiais akmenim ant savo krūtinės, jis nenustojo kartoti "Ahad", "Ahad", kas reiškė " vienas Allah", "vienas Allah".

Pasakojama, kad Ali (r.a.a.) kartą jodamas arkliu šypsojosi. Kai jo buvo paklausta, kodel jis šypsosi, jis atsakė, kad matė Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } lygiai taip pat šypsantis, kai šis sedėjo ant arklio. Galima rasti tūkstantį ir vieną pavyzdį, rodantį koks stiprus ryšys siejo Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } ir Jo Ashaab (pasėkėjus).

Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } dar būnant gyvam, Hadisai buvo retai kada užrašinėjami. Tam nebuvo didelės būtinybės, nes visada buvo galima Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } asmeniškai aplankyti, norint užduoti jam kokį nors klausimą. Be to, Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } visaąsavo gyvenimą davė pamokymus, dėl ko sistematiškas Hadisš rinkimas buvo įmanomas tik po to. Tai nereiškia, jog tuomet visiškai nieko nebuvo užrašoma. Garsusis Hadisu rinkėjas Imamas Bukhari (r.a.) savo "Sahih" sako, jog Abdullah Ibn Umar (r.a.a.) užršsinėjo Hadisus dar Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } esant gyvam.

Po Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } išėjimo 632 m. po Kr. išsiklaidė Ashaab( Pasekėjai) ir skelbė tolimose šalyse žinią apie Islamą. Tuomet vis dar nebuvo jokio Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } tradicijų rinkinio. Vienintelė galimybė išgirsti Hadisą norima tema buvo ta, kad reikėjo aplankyti vieną iš Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } Ashaab (Pasekeju). Vietovės, kur Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } pasekėjai buvo apsistoję, laikui bėgant tapo gerai žinomos ir pamažu virto mokslo centrais, kuriuose buvo mokoma apie Islamą. Nesuskaičiuojama gausybė studentų rinkosi šiuose centruose, traukiami Šviesos, kurią skleidė Šv. Korano ir Hadisų išmintis. Kai kurie iš jų netgi keliavo iš centro i centrą, nes ne vienas iš Ashaab (Pasekėju) nežinojo visų Hadisų. Taip keliavo Djabir Ibn Abdullah iš Medinos i Siriją, kad isitikintų vieno vienintelio Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } posakio tikslumu. Tais laikais tai buvo kelionė, kuri trukdavo visą menesį!

Pirmasis standartinis rinkinys Hadisų srityje yra Muwatta, užrašytas Imamo Malik ibn Anas (r.a.), gimusio Medinoje (715-79 A.D. =Anno Domini=Krikščioniški metai), vienos iš keturių, įteisintų Sunitų teisės mokyklų įsteigėjo.

Kiti trys pradininkai buvo: Imamas Al-Numan ibn Thabit Zuti žinomas kaip Abu Hanifa (r.a.), gimęs Kufoj, Irake (699-767 A.D.) Jis buvo Hanafi Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamas Muhammad As-Shafie'ie (r.a.) gimė Gazoj (767-820 A.D.) ir miręs Kaire (Egiptas) yra Šafii Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamas Ahmad ibn Hanbal (r.a.) gimęs Bagdade ((780-855 A.D.) yra Hanbali Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamo Malik ibn Anas Muwata pasižymi sistematišku suskirstymu. Hadisai yra suskirstyti pagal Islamiškų įstaytmų tematiką. Sakoma, kad Imamas Malik (r.a.) kiekvieną kartą, prieš recituodamas Hadisą, atlikdavo ritualinį apsiprausimą (Wudu), po kurio jis, pilnas pamaldumo, ištardavo tam tikrus žodžius. Muwata pralenkė arba jai prilygo tik "Sahih Sitta" arba kitaip sakant "šešios autentiškos knygos". Jos buvo sudarytos:
Imamo Bukhari (870 A.D.), Muslim (875 A.D.), Abu Dawuud (888 A.D.), Tirmidhi (892 A.D.), Ahmad ibn Al-Nisai (916 A.D.) ir Ibn Madja (908 A.D. ).


Hadisų atrankos kriterijai

"Sihah Sitta"sudarytojas pritaikydavo daugyę kriterijų Hadisų patikimumui patikrinti. Imamas Bukhari po 40-ies metų tyrimu žinojo apie 600.000 Hadisų, tačiau jis juos vertino taip kritiškai, jog į savo Sahih įdejo tik 7.295 iš jų.

Sekantys kriterijai buvo naudojami "Sahih Sitta" rašytojų Hadisų selekcijai:

1. Turėjo būti aiškiai paminėta, kad vienas ar kitas posakis ar poelgis yra tikrai Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam }.

2. Tas, kuris Hadisą papasakojo, turėdavo patrvirtinti, kad jis pats buvo šalia, kai Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } tam tikra tema pasisakė. Jei tas asmuo pats nebuvo šalia, tai jis turėjo nurodyti pilną grandį pasakotojų iki to, kuris buvo šalia, kai Pranašas{ salla allahu aleihi wa sallam } tai pasakė.

3. Kiekvienas iš anksčiau minėtos grandies asmenų turėjo būti tiek išsilavinęs, kad būtų užskaitoma, jog jis gali Hadisą suprasti ir teisingai jį kitiems perpasakoti.

4. Kiekvienas asmuo iš tos grandies turejo būti dievobaimingas, dorovingas ir sąžiningas.
5. Hadisai, kuriuose buvo išsakomi kaltinimai prieš kurį nors iš Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } Pasekėjų arba kurį nors iš Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } šeimos narių, buvo atmetami.

6. Hadisai, kuriuose buvo naudojami žodžiai netaisyklinga Arabų kalba, taip pat kaip ir Hadisai, kuriuose buvo naudojami netinkami žodžiai, buvo atmetami.

7. Turėjo būti įrodyta, kad kiekvienas asmuo, kuris Hadisą papasakojo, tuo metu, kai jis Hadisą išgirdo, buvo tokio amžiaus, kad galetų būti laikomas pakankamai subrendusiu suprasti pilną atitinkamo Hadiso reikšmę.

8. Hadisas, kuris prieštaravo patvirtintam istoriniam faktui, buvo atmetamas.

9. Hadisas, kuriame buvo minima labai sunki bausmė už palyginus mažą nusižengimą arba, kuris žadejo labai didelį atpildą uz palyginus mažą dorybę, buvo atmetamas.

10. Jei kas nors papasakoja Hadisą tam tikra tema, kuris pagal reikšmę ir svarbumą turėtu būti visiems jau seniai žinomas ir musulmonų tarpe pritaikytas, ko, deja nėra, ir niekas daugiau negali to paliudyti, toks Hadisas taip pat bus atmestas.

11. Hadisas, kuris prieštarauja sveikam supratimui arba žinomam teisės principui, buvo atmetamas.

12. Hadisas, kuris prieštaravo Korano mokymui, taip pat buvo atmetamas.

13. Hadisas, kuris prieštaravo bendrai priimtiems sprendimams, buvo atmetamas.

Taip pat Hadisų pasakotojams buvo keliami griežti reikalavimai, norint užtikrinti jų patikimumą.

Tam buvo taikomi sekantys kriterijai:

1. Turėjo būti žinomi pasakotojo vardas, pavardė, titulas, kilmė ir profesija.

2. Jis negalėjo būti nė vieno vienintelio karto sumelavęs apie Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } Hadisus. 3. Jis negalėjo būti kaltinamas kada nors padaręs nusikaltimą ar laikomas melagiu.

4. Jis negalėjo būti pakartotinai padaręs didelių klaidų ar nusižengimų.

5. Paskodamas Hadisą jis neturėjo rodyti nerūpestingos laikysenos.

6. Jis neturėjo būti blogas žmogus savo žodžiuose ar veiksmuose.

7. Jis neturėjo nė vieno žodžio išsigalvoti (pridėti).

8. Jis neturėjo būti nieko blogo pasakęs apie patikimus asmenis.

9. Jis negalėjo būti neraštingas ar silpnaprotis.

10. Jis negalėjo būti pasakęs jokiu nuosavų , tai reiškia kitokių, paaiškinimų apie religiją.

11. Jis negalėjo būti blogos atminties.

12. Jis turejo visą, ką jis apie tam tikrą Hadisą girdėjo, būt patikrinęs dėl patikimumo, kaip tai liepiama Korane (Sura 46:6)

Atrenkant Hadisus, buvo labai svarbu žinoti ar Hadise minimi žodžiai yra Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam }, ar pasakotojas tik papasakojo jų reikšmę. Antruoju atveju pasakotojas turėjo būt būtinai isšilavinęs ir dievobaimingas žmogus, nes kitaip būtų abejojama Hadiso patikimumu. Dėl viso to, kas buvo reikalinga pasakotojų grafiniams duomenims gauti, atsirado mokslas "Asma-ar djaal" (pasakotojų biografijos). Sakoma, kad yra užrašyta beveik 2 milijonai Hadisų pasakotojų biografijų.

Tie Hadisai, kurie yra surinkti šešiose autentiškose knygose, "Sahih Sitta", yra, be abejonių, teisingi ir laikomi absoliučiai patikimais. "Sahih Sitta" rinkiniuose aukščiausią vietą užima Sahih Bukhari ir Sahih Muslim. Religiniu požiūriu šios dvi knygos yra pagrindinis žinių šaltinis po Šv. Korano.

HADISŲ POŽYMIAI



Dabar aptarsime keleto šiuo metu žinomų Hadisų požymių.

1. Isnaad ir Matan. Hadisas susideda iš dviejų dalių, būtent "Isnaad" (grandis) ir "Matan" (tekstas). Tekstas pereina per pasakotojų grandį nuo Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } arba jo Pasekėjo iki to, kuris papasakojo Hadisą jų rinkejui. "Sihah Sitta " rašytojai, norėdami garantuoti Hadisų patikimumą, susiejo kiekvieną tekstą su Isnaad. Isnaad sistemą arabai naudojo ir kitose mokslo atšakose, tokiose kaip istorija ir geografija.

2. Pasakotojai. Tie, kurie Hadisus papasakojo, pasižymėjo nuoširdžiu dievobaimingumu ir dideliu tikslumu. Išgirdę Hadise, kuris jiems buvo žinomas, nedidelių netikslumų, jie tuoj pat ją patikslindavo.

3. Nepriklausomybė. Bendrai paėmus, Hadisai buvo renkami be jokios Kalifo ar kitų valdininkų paramos. Už tradicijas, kurios mums šiandien yra žinomos, turime būti dėkingi spontaniškam nepriklausomų Hadisų rinkejų entuziazmui. Hadisų rinkėjai ne tik, kad neėmė jokio atlygio ar kitokios paramos, bet kartais buvo netgi persekiojami už tai! Garsusis Imamas Ahmad ibn Hanbal buvo įkalintas ir kankinamas, nes nenorėjo atsisakyti savo įdėjų, kurios prieštaravo tuometinių valdytojų interesams. Taip pat ir garsusis Imamas Abu Hanifa ir Bukhari jautė labai didelį spaudimą iš valdžios pusės. Vis delto priešinosi jie padaryti net mažiausią pakeitimą savo darbuose ir mieliau aukojo savo gyvybę, negu sutiko nors per plauką nukrypti nuo tiesos.

4. Moterys. Moterys vaidino svarbų vaidmenį atsimenant ir pasakojant Hadisus. Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } moterys buvo labai naudingos susidarant vaizdą apie jo asmeninį gyvenimą. Taip pat jos galėjo būti išlaikiusios daug Hadisų apie tipiškus moterų reikalus. Aišha (r.a.a.) yra svarbiausia iš jų. Bukhari ir Muslim pritarė 174 Hadisui, kurį ji papasakojo.


Keletas Hadisų:

" Tie, kurie slepia Mūsų nusiųstus aiškius (ženklus) ir gaidymą, po to, kai Mes Knygoje padarėm jį aiškiu - ant jų lai būna Dievo prakeikimas..." (Š.K. 2:159)
"... Jei aš jums pasakoju ką nors apie Allah (s.w.t.) , priimkite tai, nes iš tiesų, aš niekada nepasakočiau melo apie Allah(s.w.t.)." (Muslim)

"Isidėmėk ! Man yra duotas Koranas ir kai kas, kas panašu į jį (Hadisai), papasakokit (kitiems) apie tai, netgi tuo atveju, jei tai būtų tik vienas sakinys! " (Bukhari)

"Taigi, jei aš jums ką nors uždraudžiau, tai ir venkite to. Ir jei aš jums pavedžiau tam tikrą elgesį, tai darykite tai kiek tik išgalite." ( Bukhari & Muslim)

Omar ibn Khataab, bučiuodamas "Hadjar al-Aswad" (juodasis akmuo Ka'abah kampe Mekoje), tarė: "Aš žinau, kad tu esi akmuo ir negali man duoti kokios naudos, nei pakenkti. Aš tavęs niekada nebučiuočiau, jei nebūčiau matęs, kad Allah Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } tave bučiavo. " (Bukhari & Muslim)

Keletas biografinių duomenų
Aptarsime šešis pagrindinius Hadisų rinkėjus:

1. Imamas Bukhari (r.a.) Jo pilnas vardas yra Muhammad ibn Isma'il al-Bukhari ad-Dj'ufi. Jis gimė 10 m. liepos 21 d. Bukharyje, šiandieniniame Uzbekistane (buvusi TSSR). Sakoma, kad kartą jis girdėjo savo šeichą sakant: " O, jei galetų kas nors sudaryti mūsų Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } tikrosios Sunnah sutrumpintą leidimą." Tuomet Bukhari apsisprendė pats tuom užsiimti. Jo tėvas taip pat rinko Hadisus ir po savo mirties paliko jų gausybę. Vaikystėje Bukhari buvo labai silpnos sveikatos, bet turėjo gerą atmintį ir kitų intelektualiniam darbui naudingų savybių. Tebūdamas tik vienuolikos metų jis pradėjo studijuoti Hadisus. Sulaukęs 16-os atliko Hadž (piligrimystę) į Meką. Po to jis keliavo apie 40 m. po Islamiškas šalis ir stengėsi aplankyti kuo daugiau Hadisų pasakotojų.

Visą savo gyvenimą jis buvo labai dievobaimingas ir sąžiningas, ir dalinosi savo turtą su vargšais ir studentais. Jis buvo bebaimis netgi prieš Kalifą, jei kalba eidavo apie tikslų Hadisų perdavimą. Bukhari turėjo vieną megstamą užsiemimą, ir tai buvo šaudymas iš lanko. šioje srityje jis buvo nepralenkiamas.

Kiekvieną kartą, prieš įdėdamas naują Hadisą į savo Sahih, jis atlikdavo Wudu (ritualinį apsiprausimą). Kai būdavo reikalingas paaiškinimas jis visada nurodydavo, kad tai jo paties paaiškinimas. Svarbiausi Sahih skyriai prasideda tekstu iš Šv.Korano.

Po savo kelionių periodo jis norėjo apsistoti Nišapur (Iranas), bet negalėdamas prisitaikyti prie vietinio guvernatoriaus norų vėl išvyko. Po to jis apsistojo Samarkande, kuriame 870 m. ir mirė.

Lai Allah jam būna gailestingas, už šį jo darbą, kurį jis atliko dėl savo Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } bendruomenės (Ummah). Ameen!

2. Muslim (r.a.) Abdul Hussain Muslim ibn al-Hadj-djaadj al- Nishapuri gimė 817 m. vienoje turtingoje šeimoje, Khorasan (Iranas) provincijoje. Jo tėvas buvo labai žinomas Hadisų rinkėjas. Muslim daug keliavo rinkdamas Hadisus ir galų gale apsistojo Nishapure, kur jis iki savo mirties (875 m.) tobulino žinias apie Hadisus. Muslim Sahih sudaro 7275 Hadisai (įskaitant dvigubus). Pagrindinis skirtumas tarp Muslim ir Bukhari Sahih yra tas, kad Muslim visas skirtingas vieno Hadiso versijas (Isnaadus) įdėdavo vienoj vietoj ir nekartodavo jų skirtinguose skyriuose po kelis kartus.

Lai Allah būna jam gailestingas. Ameen!

3. Abu Dawuud (r.a.) Abu Dawuud parašė daug knygų apie islamiškus įstatymus ir Hadisus iš kurių "Sunan" yra pati svarbiausia. Šio standartinio rinkinio sudarymas kainavo jam beveik 20 metų. Iš 500.000 Hadisų jis jame panaudojo 4800. Abu Dawuud (817-888m.) savo gyvenime labai daug keliavo ir mirė Basroj (Irakas).
Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!


4. Tirmidhi (r.a.) Tirmidhi (825-892) buvo pirmasis, kuris bandė nurodyti Hadisų pasakotojų praeitį. Taip pat jis prie kiekvieno Hadiso nurodė jo patikimumo laipsnį, kaip pvz. " Sahih ", " Hasan Sahih " ir " Hasan ". Anksčiau minėtų Bukhari ir Muslim Hadisų rinkiniam priskiriamas aukščiausias patikimumo laipsnis arba kitaip " Sahih".

Jo Hadisų rinkinys yra žinomas kaip Djaam'i, nes jame, be skyrių apie "Fiqh" (islamiška jurisprudencija), galima rasti informacijos ir kitomis temomis. Tirmidhi taip pat labai daug keliavo. Jis mirė Tirmidhi ( buvusi TSSR).

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!

5. Al-Nisaai (r.a.) Abdur Rahman Ahmad al-Nisaai (830- 916) parašė "AI-Maiytana", kolekciją, kuri susideda vien tik iš patikimų Hadisų. Jo "Sunan " randama ir silpnesnių Hadisų. Tai jis yra pats pripažinęs. Svarbiausia jam buvo Hadisų tekstas ir jis norėjo nustatyti skirtumus tarp įvairių skirtingų versijų. Dėl nuomonių skirtumo apie tam tikrus Hadisus jis buvo sužeistas, dėl ko jis nusilpo ir mirė. Jis guli palaidotas Mekoje tarp Safa ir Marwa kalvų.

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!

6. Ibn Madja (r.a.) Ibn Madja (824- 887) "Sunan " yra viena iš "Sihah Sitta" arba kitaip, viena iš šešių autentiškų knygų. Yra nuomonių, kad Imamo Malik Muvata užima, pagal svarbą, aukštesnę poziciją už šį rinkinį. Jis lankėsi daugelyje Islamiškų centrų Basroj, Kufoj, Mekoj, Sirijoj ir Egipte.

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!.


Paaiškinimai:



Hadisas reiškia pasakojimą, naujieną ar kieno nors žodinę komunikaciją. Žodžio Hadisas daugiskaita = Ahadis.

1. Mutewatir= perduota bendrai pripa
žintos grandies pasakotojų.
2. Mashhour= žinoma ir praktikuojama musulmonų.
3. Sahih= aukščiausias patikimumo laipsnis.
4. Hasan= mažiau patikimas.
5. Daif= silpnas.
6. Madzu= neautentiškas.




Vertė sesuo Miranda

Friday, 24 September 2010

Tu nežinai, kas mano širdyje! Šeichas Yusuf Estes



Ar galime kažką iš tikrųjų mylėti, bet niekada tos meilės neišreikšti veiksmais? Ar meilė, kuomet mes elgiamės taip, kaip nepatinka mūsų meilės objektui, gali būti vadinama tikra ir tyra? Įsivaizduokite motiną, kuri teigia, jog be galo myli savo kūdikį, tačiau tos meilės nematyti nei jos veiksmuose, nei žodžiuose, nes ji "myli širdimi, o tai yra tikroji meilė"- ar ja patikėsime? O gal greičiau sakysime, kad ji šalta ir bejausmė, nes nei vienas, iš tikrųjų mylėdamas nesugebės atsilaikyti nepademonstravęs savo atsidavimo, prieraišumo, ištikimybės...

TOP 11 PASITEISINIMŲ, KODĖL MUSULMONĖS NEDĖVI HIDŽABO

Musulmonėms nekyla klausimų, kodėl jos privalo dėvėti galvos apdangalą (bei apskritai dengtis, kaip to reikalauja religija). Reta kuri nuoširdžiai nežino, kad tai- jos religinė prievolė. Ir vis dėl to, toli gražu ne visos musulmonės vykdo šį Dievo įsakymą, kodėl? Kiekviena sesuo islame turi savų pasiteisinimų, pasiaiškinimų. Kai kurie skamba absurdiškai, kai kurie- rimtesni. Tačiau kad ir koks pasiteisinimas bebūtų, jis yra niekinis... Nes tik Dievas gali kažką liepti ir kažką nuo prievolės atleisti. Ar kuri sesuo gavo tokį atleidimą iš Paties Kūrėjo?..

Pažvelkime į dažniausiai pasitaikančius pasitesinimus, kodėl nedėvimas hidžabas:

  1. "Aš nesu įsitikinusi, kad hidžabas yra privalomas." Tačiau kai pakvieti seserį islame pagilinti žinias ir sužinoti bei pamatyti aprangos kodo įrodymus, ji dažniausiai atsisakys, suras kitą pasiteisinimą, pavyzdžiui, kad šiuo metu yra užimta. Arba, ji remsis neautentiškais islamiškais šaltiniais vietoje autentiškų.
  2. "Aš suprantu, kad islamas liepia dengtis, bet mano tėvai tam nepritaria, o juk nepaklusti tėvams yra nuodėmė." Net ir informuota, kad islamas leidžia neklausyti tėvų, jei jie liepia daryti kažką, kas prieštarauja religijai, ji kažin ar užsidės hidžabą.
  3. "Mano užimamos pareigos/ darbo apranga/ uniforma nesudetinamos su hidžabu." Telieka paklausti sesers islame, kokie yra ir kokie turėtų būti jos prioritetai.
  4. "Šalyje, kurioje gyvenu yra labai karšta- neįmanoma išbūti apsidengus." Ar galime palyginti šį karštį su Pragaro karščiu?..
  5. "Bijau, kad pradėjusi nešioti hidžabą vėliau jį vis tiek nusiimsiu." Remiantis tokia logika, nederėtų pradėti nei melstis, nei pasninkauti, nei atlikti kitus šlovinimo aktus, nes visada yra rizika, kad ateity silpnumo akimirką nustosime juos atlikinėti.
  6. "Dėvėdama hidžabą esu dėmesio centre, o juk viena iš jo prasmių- būti nepastebimai." Musulmonė atsidurs dėmesio centre nes visi pastebės jos religiją, o ne grožį, seksualumą. Tas gaunamas dėmesys bus kitoks, nei flirtas, žavėjimasis, nurenginėjimas akimis ir pan.
  7. "Korane parašyta, kad Allah swt mėgsta grožį, tad kaip aš galiu slėpti savo gražius plaukus, papuošalus, dailias kojas?" Allah swt nedraudžia mums būti gražioms. Jis swt teliepia mums nedemonstruoti savo grožybių ne vietoje.
  8. "Aš žinau, kad hidžabas yra privalomas, tačiau mano tikėjimas per silpnas šiai prievolei vykdyti. Palauksiu, kol Dievas mane pastiprins." Norisi paklausti: o ką sesuo asmeniškai pati daro, kad pastiprintų savo tikėjimą? Ar imasi kokių nors aktyvių veiksmų?.. Ar tiesiog pasyviai laukia?
  9. "Man dar nelaikas dėvėti hidžabą. Va kai subręsiu, arba kai atliksiu Hadž- tada jau..." Niekas nežino, kiek jam skirta gyventi.
  10. "Jei dabar pradėsiu dėvėti hidžabą, niekas manęs neves. Tad aš palauksiu, kol ištekėsiu." Vyrams patartina riktis žmoną pagal jos religinį stiprumą. Tie, kuriems rūpi religija retai rinksis į žmonas musulmonę, kuri nepraktikuoja privalomų religijos aspektų. O tie, kuriems religija nerūpi... Ar tikrai mes norime tokius gauti į vyrus?..
  11. "Tikėjimas- vidinė būsena. Islamas yra mano širdyje. Man nereikia išorinių atributų, mano tikėjimas- tik tarp Allah swt ir manęs, man nebūtina, kad mano religinį identitetą matytų aplinkiniai." Tai tuomet ir malda tebūna "viduje", taip pat ir pasninkas... Ir vietoje to, kad duotume labdarą, gal pakanka tiesiog apie tai pagalvoti?.. Tikėjimas be gerų darbų darymo yra nepilnas.

Thursday, 23 September 2010

PLAUKŲ DENGIMAS

Dažnai manoma, kad musulmonės yra vienintelės, kurioms religija nurodo dengti savo plaukus. Tiesa, kad islamą išpažįstančios moterys, matyt, yra nuolankiausiai vykdančios religijos nurodymą ryšėti galvos apdangalą, bet islamas tikrai nėra vienintelė tai daryti liepianti religija.

Šiame straipsnelyje trumpai apžvelgsiu, kas sakoma apie galvos dengimą judaizme, krikščionybeje ir islame.

Judaizmas

Rabinas Dr. Menachem M. Brayer (Yeshiva universiteto Biblijinės literatūros profesorius) savo knygoje 'The Jewish woman in Rabbinic literature', teigia, kad anksčiau žydėms buvo įprasta viešoje vietoje dengti savo galvą, kartais jos užsirišdavo šalį taip, kad būtų matoma tik viena akis. Jis cituoja vieną žymų senovės rabiną: "Izraelio dukterims nedera vaikščioti neapsidengus galvų, Tebūna prakeiktas tas vyras, kuris leidžia savo žmonai nedengti savo plaukų. Moteris, kuri demonstruoja savo plaukus didžiuodamasi- prišaukia skurdą į namus." Dr. Brayer taip pat mini, kad seniau buvo manoma, jog galvos nedengianti žydė pamina savo kuklumą. Galvos apdangalas buvo ir taurumo ženklas, dėl šios priežasties prostitutėms buvo neleidžiama dengti plaukų senojoje zydų visuomenėje. Prostitutės ryšėdavo specialų šalį idant atrodytų šiek tiek padoriau.

Dr. Bayer pažymi, kad ne visada moterų galvos apdangalas judaizme buvo kuklumo ženklas. Kartais jis simbolizuodavo prabangą, išskirtinumą, o ne kuklumą. Jis taip pat rodė moters aukštą kilmę. Galvos apdangalas rodė ir moters aukštą savigarbą bei socialinį statusą. Žemesnės klasės moterys dažnai ryšėdavo skaras, norėdamos būti panašiomis į aukštesnės klasės damas.


Judėjų teisė draudžia sakyti palaiminimus, melstis šalia vienplaukės moters, nes neužsidengusi savo plaukų moteris yra laikoma nuoga. Senajame Testamente yra aiškiai parašyta, kad "galvos nedengimas moteriai yra baisi gėda, štai kodėl dvasininkas turėjo atidengti svetimavimu įtartos moters galvą." (Skaičiai 5:16- 18).

Europoje žydės dengė plaukus iki 19 amžiaus. Ir tik prasidėję žydų persekiojimai privertė žydes atsisakyti galvos dengimo saugumo sumetimais. Deja, persekiojimams pasibaigus, nebuvo grįžta prie šio religinio reikalavimo vykdymo.

Krikščionybė

Ką krikščionių tradicija teigia šiuo klausimu? Ar galvos dengimas taip pat ir kriksščonei yra religinis nurodymas? Štai citata iš Biblijos:

"Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, o moters galva- vyras, o Kristaus galva- Dievas. Kiekvienas vyras melsdamasis ar pranašaudamas apdengta galva, paniekina savo galvą. Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgobta galva, paniekina savo galvą; tai tolygu būti nuskustai. Jei jau moteris neapsigobia, tai tegul ir nusiskuta plaukus. O jei moteriai gėda nusiskusti plaukus, tegul apsigobia. Vyrui nereikia gobti galvos, nes jis yra Dievo atšvaitas ir atvaizdas. O moteris yra vyro atšvaitas. Juk ne vyras padarytas iš moters, o moteris iš vyro, taip pat ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui. Todėl moteris privalo ant galvos turėti valdymo ženklą dėl angelų." (Pirmas korintiečiams 11, 3- 10)

Iš pateiktos citatos matome svarbų faktą: prievolė krikščionėms dengti paukus yra vyro valdžios ženklas, gi islame hidžabas- kuklumo simbolis. Todėl atrodo keista, kad šalyse, kur krikščionybė yra paplitusi, vyrauja nuomonė, jog hidžabas- musulmonių priespaudos rodiklis. Juk yra atvirkščiai!

Krikščionių šventasis Tertulionas viename savo traktatų teigia: "Jaunuolės, ryšėkite galvos apdangalus gatvėse, kaip kad turite ryšėti juos bažnyčioje, ryšėkite juos tarp nepažįstamų, ryšėkite juos šalia savo brolių...."

Ar kas susimąstė, kodėl katalikų vienuolės dengia plaukus? Ar kas susimąstė, kodėl Marija, Jėzaus motina, visuomet vaizduojama pridengta galva? Ar visiems žinoma, jog iki 1960- ųjų katalikės privalėjo dengtis galvą bažnyčiose (ir tik vėliau ši nuostata pradėjo "liberalėti")?

Islamas

Taigi, ne islamas buvo moterų galvos dengimo pradininkas. Šv. Korane ir vyrams, ir moterims liepiama nusukti akis ir saugoti savo kuklumą, o moterims liepiama dengti ne tik plaukus, bet ir kaklą bei krūtinę: "Sakyk tikintiems vyrams ir moterims, kad jie turi nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą... Ir sakyk tikinčioms moterims, kad jos nuleistų savo žvilgsnius ir saugotų savo kuklumą; kad jos nerodytų savo grožio išskyrus tai, kas gali matytis, kad jos turi pridengti savo krūtines..." [24: 30, 31].

Šv. Korane aiškiai nurodoma, kad galvos apdangalas reikalingas kuklumo išsaugojimui. Kodėl tai taip svarbu? Šv. Korane rašoma: "O, Pranaše, pasakyk savo žmonoms ir dukterims ir tikinčioms moterims, kad jos turi apsigobti savo kūnus (išeidamos iš namų) tam, kad jos būtų atpažįstamos ir nebūtų trukdomos." [33:59].

Vadinasi, kuklumą saugoti reikia tam, kad moterys nebūtų trukdomos, t.y. del jų pačių saugumo. O taip pat tam, kad deklaruotų savo religinį identitetą.

Kaip matome, visose išvardintose religijose egzistuoja nurodymas moterims dengti savo plaukus, tačiau islame, skirtingai nuo judaizmo, kur be visa kito galvos dengimas reiškia ir tam tikrą moterų socialiną statusą, ir krikščionybės, kur reikalavimas dengti plaukus yra vyro valdžios išraiška, hidžabas reikalingas moters apsaugai.