Wednesday, 29 September 2010

Abu Bakras – žmogus, kuriuo patenkintas Dievas

Tarp iškiliausių Islamo žmonių, kurie tapo musulmonų bendruomenės (ummos) pasididžiavimu, ypatingą vietą užima Pranašo Muhamedo (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pirmieji pasekėjai. Vienas iš jų – pirmasis kalifas Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo).

Kalifas Abu Bakras – tai žmogus, kuris buvo arčiausiai Muhamedo (saws) ir savo tikėjimo tvirtumu nusileido tik Dievo pranašams ir pasiuntiniams. Pranašas Muhamedas (saws) jį patį pirmajį iš 10-ties savo pasekėjų pradžiugino žinia, kad pastarasis iš karto po mirties keliaus į Rojų.

Abu Bakras taip pat tas žmogus į kurį Viešpats kreipėsi sakydamas: “Aš juo patenkintas, o ar jis patenkintas Manimi?” Jis lydėjo Pranašą, kai anas iš Mekos persikėlė į Mediną, jis parklupdė Sasanidų imperiją ir jo dėka islamiška valstybė pasiekė, atrodo, nepasiekiamų galios aukštumų. O turėdamas galimybę gyventi maudydamasis turtuose, Abu Bakras nepaliko vaikams beveik jokio materialaus palikimo.

Doros Tėvas

Abu Bakras (tebus Dievas patenkintas juo) gimė praėjus dviems metams ir 6 mėn po garsiųjų “dramblio įvykių” (1). Tikrasis jo vardas Abdullah ibn Usman ibn Amir Kaab ibn Saad ibn Mura at Taimi. O iki Islamo jį vadino Abdullat (al Lat tarnas), Abdulkaaba (Kaabos tarnas) arba Abduluzza (al Uzza tarnas) (2). Na, o Abdullah (Dievo tarnas) Abu Bakrą pavadino pats Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima). Abu Bakro tėvo vardas buvo Usmanas, bet jis labiau žinomas kaip Abu Kuhafa. Jo motina Selma , Sahro dukra, bet dažniau vadinama Ummul Hair – “geriausiojo motina”. Be to, Abu Bakrą dar vadino Atik, tai reiškia “laisvas” (nuo pragaro kančių). Šį vardą jis gavo po to, kai buvo pranešta, jog jis iš karto po mirties keliaus į Rojų. O štai vardą Sydyk, kuris verčiamas kaip “patvirtinantis tiesą”, Abu Bakras užsitarnavo savo nuoširdaus ir gilaus tikėjimo Pranašo teisumu dėka. Ir ypatingai šis vardas jam “prilipo” po Muhamedo (saws) naktinės keliones iš Mekos į Jeruzalę ir po jo (saws) pakėlimo į Dangų pas Visagalį Dievą. Tai buvo toks neįtikėtinas, stulbinantis ir stebuklingas įvykis, kad mažai kas galėjo tuo patikėti, juolab, kad nebuvo liudininkų. Bet gi Abu Bakras, tik išgirdęs apie Pranašo (saws) kelionę iš Mekos į Jeruzalę, ir dar nieko negirdėjęs apie jo stebuklingą pakilimą į Dangų, pasakė: “ Iš tiesų, Dievo Pranašas sako tiesą. Net jei jis (saws) pasakytų, kad buvo Septintame Danguje, aš juo patikėčiau!“

Taigi Abu Bakras turėjo gerą, nesuteptą vardą, būtent todėl jį Pranašas Muhamedas (saws) pavadino Abu Bakru, o tai reiškia – „doros tėvas“.

Abu Bakras priima islamą

Apie tai, kaip Abu Bakras priėmė Islamą, Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) pasakė: „Visi, kam as pasakojau apie Islamą ir kviečiau įtikėti iš pradžių abejodavo, bet Abu Bakras priėmė Islamą iš karto, kai tik jam papasakojau apie šią religiją“.

Aiša (Abu Bakro dukra) pasakojo, kad kartą Abu Bakras išsiruošė į susitikimą su Pranašu ir nuėjęs, paklausė jo (saws): „O Abul-Kasym (3), tu seniai jau nebuvai mūsų genties susitikime. Tave kaltina, jog smerki mūsų motinas ir tėvus“. „Aš Dievo pasiuntinys – atsakė jam Muhamedas(saws) – aš siūlau tau priimti Islamo tiesą“. Ir dar nespėjus jam baigti pasakoti, Abu Bakras atsivertė.

Jo tikėjimas buvo toks gilus, kad niekas negalėjo jo širdy pasėt abejonių. Abu Bakras rado Islame tai, ko ilgai ieškojo, ko visad ilgėjosi jo širdis. Tad suradęs šią religiją jis jautėsi ramus ir tvirtas.

Aiša (ra) pasakojo dar vieną įvykį, kurio dėka Abu Bakras buvo pavadintas „ištikimu“. Šis atsitikimas, be abejo, patvirtina jo tvirtą įsitikinimą, kad Islamas – teisinga žinia. „Kitą rytą po naktinės keliones i Al Aksos mečetę, Pranašas (saws) apie šį stebuklingą įvykį paskelbė žmonėms. Visų reakcija buvo skeptiška, nemažai atsirado net tokių, kurie nežiūrint to, kad buvo atsivertę, išsižadėjo Islamo. Jie nieko nelaukdami nuskubėjo pas Abu Bakrą ir ėmė klausinėti, ar girdėjo jis savo draugą kalbant ir tvirtinant, kad naktį buvo nukeliavęs į Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę. Jis savo ruožtu paklausė: „Ar tai pasakojo Muhamedas?“ – ir, gavęs teigiamą atsakymą, pasakė, kad neabejoja tuo nė truputėlį. Atsakymo priblokšti netikintieji dar paklausė: „Tai reiškia, tu tikrai tiki, kad Muhamedas šiandien naktį buvo Jeruzalėje, o ryte grįžo į Meką?“ „Taip, - ramiai patvirtino Abu Bakras, - juk aš neabejoju tuo, kad jis tiek dieną, tiek naktį gauna apreiškimus iš Aukščiau“.

Trokštantis Dievo Malonės

Abu Bakras buvo vienas iš Mekos turtingųjų. Kai kurių šaltinių duomenimis, priimdamas Islamą, jis valdė 40 000 dirhamų vertės turtus, kurie vėliau buvo išleisti vienokiems ar kitokiems su tikėjimu susijusiems reikalams, pvz.: Abu Bakras išpirkdavo ir išlaisvindavo atsiverturius į Islamą vergus, kurie patirdavo patyčias, kankinimus dėl religijos iš savo netikinčių šeimininkų. Jo išpirkti ir išlaisvinti vergai buvo Bilialis, Amiras ibn Fucheira, Zuneira, Umm Ubeis ir kiti. Ne bet kas gali atskirti paprastą blizgantį akmenuką nuo brilianto, tačiau juvelyras žino brangakmenių vertę.

Štai antrasis kalifas Umaras (ra) papasakojo tokią istoriją: „Pranašas (saws) įsakė mums surinkti lėšų vieno svarbaus renginio organizavimui. Tuo metu turėjau daug pinigų ir nutariau, kad atėjo laikas, kai aš galėsiu aplenkti Abu Bakrą aukodamas. Aš įvertinau savo nuosavybę ir pusę jos atidaviau Pranašui (saws). Jis paklausė: „ Ką palikai savo šeimai?“ „Tiek pat, kiek atnešiau čia“, - atsakiau jam (saws). O po to atėjo Abu Bakras su visais savo pinigais ir brangenybėmis, Pranašas (saws) ir jo paklausė to paties. Abu Bakras (ra) atsakė: „ Aš palikau savo šeimai Visagalį Dievą ir Jo Pranašą“. Tada supratau, kad niekuomet nepralenksiu Abu Bakro. Koks didis ir stoiškas žmogus savo tikėjimu, kuris buvo turtuolis priimdamas Islamą, o mirties valandą iškeliavo pas Gailestingąjį Dievą, nepalikdamas nieko materialaus savo palikuonims, nors galėjo būti dar turtingesnis nei prieš Islamo priėmimą, juk turėjo savo rankose didelę valdžią – buvo tikinčiųjų valdovas – kalifas.

O štai dar viena įdomi ir pamokanti istorija apie Abu Bakrą. Ibn Umaras pasakojo: „ Viena dieną Pranašas kaip paprastai sėdėjo ir kalbėjosi su savo pasekėjais. Šalia jo (saws) apsivilkęs ilgą, grubios medžiagos tuniką, sėdėjo Abu Bakras (ra), jo rūbo skvernai buvo sutvirtinti vielutėmis. Kaip tik tada nusileido angelas Gabrielius ir, pasveikinęs Pranašą (saws) Viešpaties vardu, paklausė: „Kokį čia grubų ir pigų rūbą, sutvirtintą vielutėmis, vilki Abu Bakras?“ Pranašas (saws) atsakė: „ O Gabrieliau, šitas žmogus visus savo turtus išeikvojo skleisdamas Dievo žodį“. Angelas paliepė: „ Perduok tam žmogui pasveikinimą nuo Viešpaties ir pasakyk jam: „Visagalis klausia tavęs, ar tu patenkintas Juo, savo Viešpačiu Dievu, kai dabar esi toks neturtingas?“ Abu Bakras pravirkęs atsake: „ Kaip aš galiu būti nepatenkintas Dievu? Žinoma, aš Juo patenkintas! Aš Juo patenkintas!“

Vieną kartą po to, kai Abu Bakras tapo kalifu ir eilinį kartą, kaip jam jau buvo įprasta, išsiruošė į turgų prekiauti, jį sustabdė Umaras ((ra) būsimasis antrasis kalifas) ir pašnekino: - Kur išsiruošei, Abu Bakrai? - Į turgų. - O kokių gi reikalų, tu, turi turguje, tapęs musulmonų valdovu? - Na tai jeigu aš neisiu į turgų, kas maitins mano vaikus? - Eime pas Abu Jubeidą (iždininkas), kad tau paskirtų piniginę paramą šeimos išlaikymui. Kai jie nuėjo pas Abu Jubeidą ir papasakojo situaciją, iždininkas pasakė: „Gerai, skiriu tau išlaikymą lygų vidutinėms muhadžiro (gyventojas, persikėlęs iš Mekos į Mediną) pajamoms ir duodu tau du rūbų komplektus – vieną vasarinį, o kitą žieminį, kai sunešiosi, ateik, duosiu naują rūbų eilutę“.

Kaip jau minėta anksčiau, Abu Bakras – vienas iš tų žmonių, kuris sugebėjo nugyventi gyvenimą nesvyruodamas dėl savo tikėjimo. Kartą Pranašas (saws) paklausė savo mokinių: - Kas šiandien iš jūsų pasninkavo? - Aš, - atsakė Abu Bakras (ra). - Kas šiandien aplankė ligonį? - Aš, - atsakė Abu Bakras (ra). - Kas šiandien padėjote palaidoti velionį? - Aš, - ir vėl atsakė Abu Bakras (ra). Tai išgirdęs Pranašas (saws) pasakė: „ Taip gyvenantis žmogus negali nepatekti į Rojų“.

Štai galima pateikti dar vieną įsimintiną atsitikimą. Mūšyje prie Taifos buvo sunkiai sužeistas Abu Bakro sūnus Abdullah. Po 40-ties dienų jis mirė. Po kiek laiko pas tėvą atėjo sūnų nužudęs žmogus, jau atsivertęs į Islamą, Abu Bakras tarė jam: „Šlovė Aukščiausiajam, kuris per tave padarė mano sūnų Rojaus gyventoju, nes jis mirė kovodamas už Dievo žodį. Ir šlovė Visagaliui, kuris mano sūnaus mirtimi išgelbėjo tave nuo Pragaro. Nes galėjai ne tu jį, o jis tave nužudyti ir tu būtum amžiams pražuvęs, o štai dabar tu Dievo valia eini teisingu keliu“.

Persikėlimas (Hidžra)

Vienas iš įsimintiniausių Abu Bakro (ra) gyvenimo epizodų yra jo persikėlimas kartu su Pranašu (saws) iš Mekos į Mediną, o taip pat jo elgesys ir gyvenimo pavyzdys po Muhamedo (saws) mirties.

Sužinojęs, kad Muhamedas jį ruošiasi pasiimti kartu su savimi i Mediną, Abu Bakras pravirko. „Iki tol aš dar neesu mačiusi žmonių verkiančių iš laimės, bet tą dieną tėvas taip smarkiai verkė kaip tik iš laimės, kuri perpildė jo širdį“ – pasakojo jo dukra Aiša (ra).

Pats nuostabiausias persikėlimo (hidžros) įvykis buvo Pranašo (saws) ir Abu Bakro (ra) apsistojimas Sauro oloje, kai juos persekiojo netikintieji. Jie pamatę ant olos angos voratinklį nėjo į vidų, nes manė, kad tikrai ten seniai niekas nėra kėlęs kojos ir grįžo atgal. Persekiotojams būnant prie olos, Abu Bakras (ra) sunerimo ir nuliūdo. Muhamedas (saws) tai pastebėjo ir pasiteiravo: „ Kodėl tu toks susirūpinęs?“ Jis atsakė: „Prisiekiu Dievu, aš bijau ne dėl savęs. Aš labai bijau, kad tau gali kas atsitikti!“ Pranašas (saws) jį nuramino: „ Nebijok, juk iš tiesų, Dievas su mumis. Jei mes du, tai Jis trečias“.

Kaip pasakojo Ibn Abasas, iš karto po Pranašo Muhamedo (saws) mirties, žmonės ėmė nerimauti ir buvo pasimetę. Umaras (ra) kreipėsi į juos: „ Negali būti, kad Pranašas mirė!” tada Abu Bakras, pagarbinęs Dievą, tarė: „ Tas, kas iš jūsų garbino Muhamedą, tegul žino, kad jis mirė. O kas garbinot Dievą, tai žinokit – Dievas Amžinas, Jo niekada npalies mirtis“. Po šių žodžių jis ėmė skaityti ajatą: „Muhamedas nėra niekas kitas, kaip tik Pranašas. Ir iš tiesų, buvo daug pranašų iki jo. Tad negi jūs paliksit savo tikėjimą, jeigu jis mirs arba bus nužudytas? Kas taip pasielgs tikrai nepakenks Dievui. Iš tiesų, Allah atlygins dėkingiesiems“ (3:144).

Dauguma Pranašo (saws) pasekėjų buvo pasimetę, atrodė, kad šitą ajatą jie girdi pirmą kartą, nors daug kartų jį teko išgirsti prieš tai. Pratęsdamas Abu Bakras (ra). pasakė dar vieną ajatą: „ Iš tiesų, tu numirsi ir jie numirs“ (39:30). Anot Umaro, tik po šio ajato jis galutinai suvoke, kad Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) mirė.

Abu Bakras – kalifas

Pranašas Muhamedas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima) būdamas gyvas, nepaskyrė įpėdinio, kuris vadovautų bendruomenei po jo. Tačiau tuo metu, kai jau jo jėgos silpo ir ne visada galėjo eiti imamo pareigas, jis prašydavo Abu Bakrą (ra) būti imamu. Tad šitas faktas, o ir kiti, daug kam buvo kaip ženklas, kad būtent Abu Bakras (ra) vertas būti musulmonų valdytoju po Muhamedo (saws) mirties.

Bet rinkimų dieną ansarai (Pranašo pasekėjai Medinoje) pasiūlė savo kandidatą hazradžo genties vadą Sad ibn Ubad. Muhadžirai vietoj Abu Bakro pasiūlė Umara ir Abu Ubaidą. Tą minutę, kai nuomonės galutinai išsiskyrė, Umaras (ra) priėjo prie Abu Bakro(ra) ir pasakė, kad tik jis vienas turi teisę būti kalifu ir, kaip pagarbos ir pasitikėjimo ženklą, ištiesė jam ranką. Ginčai pamažu nurimo, visi panoro paspaust Abu Bakrui (ra) ranką, taip išreikšdami savo pritarimą.

Taip jis buvo išrinktas pirmuoju kalifu, islamiškos valstybės galva.

Savo pirmojo pamokslo metu, kurį sakė tapęs valstybės vadovu, Abu Bakras ištarė tokius žodžius: „Tai, jog aš tapau jūsų vadovu, nereiškia, kad nėra vertesnio žmogaus už mane. Aš tik einu Dievo Pranašo parodytu keliu. Netrokštu ir nesiruošiu veikti, remdamasis tik savo protu ir nuožiūra. Todėl, jei aš elgsiuosi teisingai – padėkite man, jei išklysiu iš teisingo kelio – pasakykit man ir pataisykit mane. Tai sakydamas, prašau Visagalio Dievo atleidimo sau ir jums“.

Pirmojo kalifo mirtis Abu Bakro dukra Aiša (ra) pasakojo apie savo tėčio mirtį: „ Kai atėjo jo mirties valanda, tėvas manęs paklausė, kokia šiandiena savaitės diena. Aš atsakiau, kad pirmadienis. Tada jis kreipėsi į Dievą: „ O Visagali, tebūnie man nelemta sulaukti ateinančios nakties, nes kaip tik šią savaitės dieną mirė Pranašas (tebus jam ramybė ir Dievo palaima)“.

Dievas išklausė maldą ir paėmė Abu Bakro sielą antradienio išvakarėse, jis ėjo 63-iuosius savo gyvenimo metus.

Būdamas didelės valstybės vadovu (matuojant to meto mąstu) palikimo jis tepaliko vieną kupranugarį, vieną išeiginį drabužį, kurį dėvėdavo sutikdamas svečius ir indą kupranugarės pienui. Kaip žinoma, Abu Bakras valdydamas gavo valstybės paramą. Bet jis išeikvojo tik dalį lėšų, kitas dėjo į ąsotį, t.y. į savotišką taupyklę. Prieš mirtį jis atidavė šias santaupas Umarui (ra) sakydamas: „ Tai mano išlaikymui skirtų pinigų likutis. Nunešk jį į iždą ir pasakyk, kad išdalintų vargšams“. Umaras (ra) į tai tepasakė tiek: „O Abu Bakrai! Tu palieki po savęs gerą pavyzdį, kuriuo sekt bus nelengva!“

****

1. 570 m. į istoriją pateko kaip “dramblio metai”. Tais metais Jemeno valdovas su savo armija, kurios didžiąją smogiamąją dalį sudarė drambliai, patraukė į Meką, kad nugriautų monoteistų šventyklą – Kaabą. Visagalio valia šis žygis buvo nesėkmingas. Apie tai kalbama ir Šv. Korane (105 sura).

2. Al Lat ir Al Uzza – vieni iš pagrindinių arabų pagoniškojo panteono dievybių.

3. Abul-Kasym (Kasymo tėvas) – vienas iš Pranašo Muhamedo (saws) vardų, kuriuo kartais jį (saws) vadindavo po sūnaus Kasymo gimimo.


Vertė sesuo Vilma

Tuesday, 28 September 2010

Ar skųstis- islamiška?

Allah swt Korane mums kartoja būti kantriais ir dėkingais. Nesvarbu, ką išgyventume- sėkmę, ar nelaimę. Mes turime bet kokioje situacijoje būti patenkintais savo padėtimi, nes mes nežinome, kas mums geriau- galbūt tariama "nelaimė" mūsų sielai yra kaip tik naudingesnė, nei "laimė".

Tačiau žmogus nėra tobulas, nėra stiprus. Natūralu, kad prispaudus bėdai jis ieško nusiraminimo ir paguodos, gailesčio ir palaikymo. Tad, skųstis yra žmogiška, tačiau, ar islamiška?..Šeychas Ibn Qayym Al Jawziyya savo knygoje "Kelias į kantrybę ir dėkingumą" išskiria du nusiskundimų tipus:

  1. Skųstis Viešpačiui. Šis tipas neprieštarauja kantrybei. Korane rašoma, kad net Pranašai skirdavo savo nusiskuntimus Dievui. Allah swt nori, kad Jį swt prisimintume nuolat-laimėje ir nelaimėje.
  2. Skųstis dėl savo padėties žmonėms savo žodžiais bei elgesiu.
Kas liečia antrą punktą, norėčiau pabrėžti, kad nors mes neturėtume skųstis žmonėms dėl savo likimo, vis dėl to tai nereiškia, kad negalime prašyti jų pagalbos tuo pačiu (tiksliau, pirmiau) prašant pagalbos iš Allah swt.

Guodžiantis žmonėms mes turėtume paisyti tam tikro etiketo:
  • Nedėjuoti dėl savo padėties, nedemonstruoti savo nepasitenkinimo;
  • Prašyti patarimo, pagalbos tik iš tų, kurie gali realiai padėti;
  • Nesuteikti daugiau informacijos apie savo situaciją, nei absoliučiai būtina;
  • Pasirinkti tinkamą asmenį- kuris ne tik būtų pajėgus padėti, bet ir išlaikytų paslaptį;
  • Neverkšlenti, akcentuoti gerus dalykus;
  • Nedaugžodžiauti apie savo padėtį;
  • Nesureikšminti menkniekių.

Tikintysis turi nuolat kartoti "Alhamdullillah" (Šlovė Viešpačiui), paklaustas, kaip jam sekasi. Nesvarbu, sėkmėje jis šiuo metu, ar "nesėkmėje". Išbandymus mes turime priimti oriai, nepikžodžiaujant ir pirmiausia kreiptis į Dievą. Atminkime, tik Viešpats yra Visą Žinantis, tik Jam swt žinoma, kas geriau mums, mūsų sieloms. Nėra nei vienos kančios, fizinės ar dvasinės, kuri nebūtų prasminga ir apdovanota (jei buvo priimta kantriai).

Lai būna pašlovintas Allah swt už mums rodomas Malones! .

Pamąstymai silpstančio Iman (tikėjimo) tema

Pranašas saaw yra pasakęs: "(...) Žmogus atsibus tikinčiuoju, o sulig naktimi taps kafir (netikinčiuoju). Žmonės parduos savo religiją už menkus pasaulietinius malonumus. Tas, kuris tuo metu laikysis savo religijos bus lyg tas, kuris laiko karštą žariją rankoje." (Ahmad.)

Mums atrodo, kad mūsų Iman prapuola staigiai, iš niekur nieko. Tačiau, iš tikrųjų, tai yra mūsų pačių veiksmų ir minčių pasėkmė. Galbūt mes per daug pradėjome jaudintis del šios Dunjos ir vakare prieš užmiegant paskutinė mūsų mintis yra ne apie Allah swt, o apie šio gyvenimo malonumus, ar tų malonumų siekima. Galbūt mes neatsispyreme fitnai (pagundai), galbūt neatlaikeme mums siųsto testo, užmigome ant laurų, davėme per daug laisvės savo abejonėms?..

Allah swt padaro netikinčiais tik tuos, kurie to nusipelnė. Tad visada reikia priežasčių ieškoti pirmiausia savyje.

Pasilpęs Iman- didžiausias išbandymas tikinčiajam, nes tik tada atsisijoja tikrieji Muminai- ar mes šloviname Allah swt tik tada, kol mums tai teikia malonumą, o kai reikia paprakaituoti, perlipti per save- pasiduodame? Allahu Alim...

Tam, kuris guodžiasi pasilpusiu tikėjimu, visada patariu pirmiausiai ne pasyviai laukti, kol ta būsena praeis, o aktyviai veikti, kad ji pasikeistų. Kartais mes nežinome, kur yra tas raktas, atidarantis duris.

Nėra aplink musulmonų? Kartais pakanka pradėti rengtis islamiškai ir jie patys tave susiranda! Nes mes vaikštome gatvėmis kaip kafirai, o norime bžti atpazinti, kaip musulmonai... SubhanAllah.

Mes norime artęti prie Allah swt, tačiau diena iš dienos maitiname Šeytan (audhu billah) savo neveiksnumu...

Iš tiesų, kai pagalvoji- kodėl Allah swt turėtų mums padėti išsikapstyti? Ką mes del to darome?.. Šiame gyvenime nieko nesitikime už dyką, o kodėl netaikome to paties principo kalbant apie dvasingumą?..

Sunday, 26 September 2010

Blogiausia galima vagystė

Vienintelis liūdnas dalykas, kuomet surandi ir pradeti eiti Tiesiu Keliu yra Jo praradimas. Yra daugybė būdų parkristi, tačiau tragiškiausias iš jų- nuopolis religijoje. Kartais tai- sesuo, nusiėmusi ilgai nešiotą hidžabą, kartais- brolis, susidėjęs su negera kompanija... Mes žvelgiame į šiuos liūdnus pavyzdžius ir galvojame, kodėl taip nutiko, kas įtakojo?... Mums keista, kaip žmogus, ėjęs taip tiesiai ir užtikrintai, dabar atsidūrė taip toli nuo Kelio...

Atsakymas į šiuos klausimus gali būti lengvesnis, nei mes manome. Kiekvieno istorija gali būti savita, individuali, tačiau yra kažkas, kas visas jas jungia. Žmonės galbūt įsvelia į skirtingas nuodėmes tačiau yra viena nuodėmė, kuri visiems jiems yra vienodai būdinga. Ar žmogus kažkada buvo Teisingam Kely ir paklydo, ar jis niekada net nebuvo atradęs to Kelio, viena yra aišku- šis žmogus pirma apleido, sumenkino, nusišalino arba ignoravo savo maldą  prieš įsiveldamas į kitas nuodėmes.

Jei tikintysis meldžiasi, tačiau nuolat nuodėmiauja, jo malda greičiausiai tėra kūno veiksmas, fizinis pratimas- joje nėra sielos, nėra širdies... Matote, malda turi vieną savybę, kurią žmonės pamiršta. Be to, kad joje mes susitinkame su savo Kūrėju, malda yra ir tikrų tikriausia apsauga, kurią mums suteikė Allah swt: "Skaityk jiems tai, kas atverta tau Knygoje, ir atlikinėk maldą; juk malda sulaiko nuo niekšybės ir nuo to, kas smerktina. Ir Allah minėjimas yra svarbiausia (šiame gyvenime), ir Allah žino tai, ką jūs darote!" (29:45)

Kai žmogus palieka savo maldą, jis taip pat netenka savo apsaugos. Svarbu prisiminti ir tai, kad maldos apleidimas neįvyksta iš karto, greičiau palaipsniui. Viskas prasideda maldos atidėliojimu, meldimusi nelaiku, maldų apjunginėjimu. Greitai visa tai virsta maldų praleidinėjimu ir tai ilgainiui tampa norma.

Tuo metu žmoguje vyksta ir kitokie kitimai, nepastebimi plika akimi. Su kiekviena praleista malda yra pralaimima nematoma kova: kova prieš Šeytan. Apleisdamas maldą, žmogus netenka stipriausio ginklo, duoto paties Dievo ir būtino kovoje su Šeytan. Tai tas pats, kaip eiti į kovos lauką plikomis rankomis. Šeytan pradeda karaliauti. Taip sako Allah: "O kas išsisuinėja nuo Gailestingojo minėjimo, prie jo Mes pastatysime šėtoną, ir jis bus jam bendrakeleivis." (43:36)

Taigi, neturėtume stebėtis. kad maldos apleidimas ir yra tas pirmas žingsnis paklydimo link. Tie, kurie paklydo, turi pradėti taisytis nuo ten, kur buvo paklydimo pradžia. Taipogi ir tie, kurie nori pakeisti savo gyvenimą, pirmiausia turėtų susikoncentruoti ties maldos tobulinimu. Tuomet, kai malda tampa prioritetu, aukštesniu už darbą, mokyklą, laisvalaikį- tik tada ji gali padėti mums keisti mūsų gyvenimą.

Ironiška, kad žmonės mąsto kaip tik atvirkščiai. Jie mano, kad pirmiausia jie turi pakeisti savo nuodėmingą gyvenimą ir tik tada, kai jau bus "švarūs", galės pradėti melstis. Toks požiūris yra meistriškas Šeytan triukas. Jis žino, kad malda pati iš savęs yra tas variklis, kuris padeda žmogui. Žmogus, vairuodamas automobilį sugedusiu varikliu, nenuvažiuos toli ir Šeytan tai žino.

Leisdami jam (Šeytan) paimti viršų, mes leidžiame iš mūsų vogti tai, kas mums brangiausia. Mūsų namai, turtai, brangenybės mums yra svarbios, mes jas apsaugome keliais užraktais, sifais, signalizacijų sistemomis, tačiau savo religiją mes paliekame pliką ir neapsaugotą- atvirą Šeytan vagystei. Tam, kuris prisiekė Pačiam Allah būti mūsų priešu numeris vienas iki pat Teismo Dienos. Šis priešas nevogia iš mūsų naujausio mersedeso. Jis vagia tai, ką turime brangiausio- mūsų sielos išganymą, bilietą į Rojų.


Autorė: Yasmin Mogahed
Vertė: Rimantė

Saturday, 25 September 2010

HADISAI

Hadisai: Pranašo Muhamedo (Sallal-Laahu 'alaihi wa sallam) žodžiai, veiksmai ir gyvenimo būdas.

"Hadisų" reikšmė islame yra ta, kad jie aprėpia Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } veiksmus, žodzius ir gyvenimo budą. Taigi, Hadisai reiškia pasakojima (raportą) apie tai, kaip Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } elgėsi, kalbėjo ir kokiems savo pasekėjų veiksmams Jis pritarė.

Hadisų patikimumas

Imamas Bukhari (r.a.) (870 m. po Kr.) keliavo kartą šimtus kilometrų norėdamas aplankyti vieną vyrą, kuris norėjo jam papasakoti vieną Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } Hadisą. Po sunkios kelionės pasiekė Bukhari savo kelionės tikslą. Vyras, kurio jis ieskojo, stovėjo lauke, ir bandė prisivilioti užsispyrusį arklį, mojuodamas jam prieš nosį tuščiu avižų maišu. Tai matydamas, Imamas Bukhari nusprendė, kad šis vyras yra nepatikimas ir tuoj pat, netaręs jam nė žodžio, paliko jį.

Šis trumpas pasakojimas parodo, kaip griežtai Imamas Bukhari vertino savo renkamus Hadisus.
Hadisai yra pagrindinis žinių šaltinis kiekvienam musulmonui(ei) po Šventojo Korano. Šv. Korane yra užrasyti Allah, Subhana wa ta 'ala, žodžiai, kurie buvo apreikšti mūsų Pranašui (s.a.a.w.).

" Ir jis (Pranašas) kalba ne pagal savo troškimus. " (Š.K.53:3)
Hadisuose yra užrašyti Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } žodžiai, kuriuos Jis, Allah (s.w.t.) įkvėpimo vedamas, pats yra pasakęs.

Hadisai paaiškina tai, kas yra apreikšta Šv. Korane. Šv. Korane pvz. keletą kartų yra minima, kad reikia melstis ir, kad zakah (išmaldos davimas) yra privaloma musulmonams, bet būtent Hadisuose paaiškinama kaip, kada ir kas tai turi atlikti. Hadisuose randami nurodymai, kurie apima daugelį praktiškų gyvenimo sričių, tokių kaip: malda, apsivalymas, pasninkas, mokslas, žinios, santuoka, gimimas, mirtis, sandėriai, valgis ir gėrimas, halal ir haram ir t.t.

Šv.Korane aiškiai nurodoma, kokia yra Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } žodžių vertė:
"Sakyk: Jei (jūs) mylite Allah'a, sekite mane ir Allah jus mylės ir jūsų nuodėmės bus atleistos. Ir Allah yra visa atleidžiantis, gailestingas. " (Š.K. 3:33)
"Ir ką Pranašas jums duoda, (pri)imkite tai, ir ką jis draudžia, laikykites atokiai (nuo to) ir bijokite Allah. Iš tiesų, Allah yra griežtas bausmėse. " (Š.K.59:7)

Djabier (r.a.a.) teigimu, savo paskutiniojo Hadž metu Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } pasakė: "Aš palikau jums tai, kas jums, viso to laikantis, garantuoja, kad jūs niekad nenuklysite nuo teisybės kelio: Allah Knygą ir atsakymus į jūsų klausimus iš manęs (kitaip sakant - Hadisus). (Muslim Sharif)

Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } yra daugelį kartų pabrėžęs Hadisų svarbą. Pasak jo mylimos žmonos Aišos (r.a.a.), kartą, vieno pamokslo (Khutbah) metu, Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } iškėlė retorinį klausimą: "Kokioje būkleje yra tie žmonės, kurie vengia elgtis taip, kaip aš pats elgiuosi?" (Bukhari)

Gyvas Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } pavyzdys pakeičia viską, ką Allah (s.w.t.) anksčiau žmonijai buvo apreiškęs.

Hadisų išsaugojimas ir surinkimas

Egzistuoja įvairūs aprašymai apie tai, kaip ajatai iš Šv.Korano buvo atsiminti ir ant pergamento, akmens ar netgi medžio užrašyti, ir kaip buvo surinktas tekstas, kol viena ir kita įgavo šiandieninę formą. Kaip vyko šis procesas su Hadisais?

Tai, kad daugelis Hadisų išliko, lėmė Pasekėjų (Ashaab) didžiulė meilė ir atsidavimas savo Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } bei Islamui. Dėl šito vergas Bilal (r.a.a.) buvo Mekoje visokiais būdais verčiamas atsisakyti Islamo. Tačiau nesėkmingai, nes netgi kankinamas ir deginamas saulės, su sunkiais akmenim ant savo krūtinės, jis nenustojo kartoti "Ahad", "Ahad", kas reiškė " vienas Allah", "vienas Allah".

Pasakojama, kad Ali (r.a.a.) kartą jodamas arkliu šypsojosi. Kai jo buvo paklausta, kodel jis šypsosi, jis atsakė, kad matė Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } lygiai taip pat šypsantis, kai šis sedėjo ant arklio. Galima rasti tūkstantį ir vieną pavyzdį, rodantį koks stiprus ryšys siejo Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } ir Jo Ashaab (pasėkėjus).

Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } dar būnant gyvam, Hadisai buvo retai kada užrašinėjami. Tam nebuvo didelės būtinybės, nes visada buvo galima Pranašą { salla allahu aleihi wa sallam } asmeniškai aplankyti, norint užduoti jam kokį nors klausimą. Be to, Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } visaąsavo gyvenimą davė pamokymus, dėl ko sistematiškas Hadisš rinkimas buvo įmanomas tik po to. Tai nereiškia, jog tuomet visiškai nieko nebuvo užrašoma. Garsusis Hadisu rinkėjas Imamas Bukhari (r.a.) savo "Sahih" sako, jog Abdullah Ibn Umar (r.a.a.) užršsinėjo Hadisus dar Pranašui { salla allahu aleihi wa sallam } esant gyvam.

Po Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } išėjimo 632 m. po Kr. išsiklaidė Ashaab( Pasekėjai) ir skelbė tolimose šalyse žinią apie Islamą. Tuomet vis dar nebuvo jokio Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } tradicijų rinkinio. Vienintelė galimybė išgirsti Hadisą norima tema buvo ta, kad reikėjo aplankyti vieną iš Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } Ashaab (Pasekeju). Vietovės, kur Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } pasekėjai buvo apsistoję, laikui bėgant tapo gerai žinomos ir pamažu virto mokslo centrais, kuriuose buvo mokoma apie Islamą. Nesuskaičiuojama gausybė studentų rinkosi šiuose centruose, traukiami Šviesos, kurią skleidė Šv. Korano ir Hadisų išmintis. Kai kurie iš jų netgi keliavo iš centro i centrą, nes ne vienas iš Ashaab (Pasekėju) nežinojo visų Hadisų. Taip keliavo Djabir Ibn Abdullah iš Medinos i Siriją, kad isitikintų vieno vienintelio Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } posakio tikslumu. Tais laikais tai buvo kelionė, kuri trukdavo visą menesį!

Pirmasis standartinis rinkinys Hadisų srityje yra Muwatta, užrašytas Imamo Malik ibn Anas (r.a.), gimusio Medinoje (715-79 A.D. =Anno Domini=Krikščioniški metai), vienos iš keturių, įteisintų Sunitų teisės mokyklų įsteigėjo.

Kiti trys pradininkai buvo: Imamas Al-Numan ibn Thabit Zuti žinomas kaip Abu Hanifa (r.a.), gimęs Kufoj, Irake (699-767 A.D.) Jis buvo Hanafi Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamas Muhammad As-Shafie'ie (r.a.) gimė Gazoj (767-820 A.D.) ir miręs Kaire (Egiptas) yra Šafii Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamas Ahmad ibn Hanbal (r.a.) gimęs Bagdade ((780-855 A.D.) yra Hanbali Teisės Mokyklos pradininkas.

Imamo Malik ibn Anas Muwata pasižymi sistematišku suskirstymu. Hadisai yra suskirstyti pagal Islamiškų įstaytmų tematiką. Sakoma, kad Imamas Malik (r.a.) kiekvieną kartą, prieš recituodamas Hadisą, atlikdavo ritualinį apsiprausimą (Wudu), po kurio jis, pilnas pamaldumo, ištardavo tam tikrus žodžius. Muwata pralenkė arba jai prilygo tik "Sahih Sitta" arba kitaip sakant "šešios autentiškos knygos". Jos buvo sudarytos:
Imamo Bukhari (870 A.D.), Muslim (875 A.D.), Abu Dawuud (888 A.D.), Tirmidhi (892 A.D.), Ahmad ibn Al-Nisai (916 A.D.) ir Ibn Madja (908 A.D. ).


Hadisų atrankos kriterijai

"Sihah Sitta"sudarytojas pritaikydavo daugyę kriterijų Hadisų patikimumui patikrinti. Imamas Bukhari po 40-ies metų tyrimu žinojo apie 600.000 Hadisų, tačiau jis juos vertino taip kritiškai, jog į savo Sahih įdejo tik 7.295 iš jų.

Sekantys kriterijai buvo naudojami "Sahih Sitta" rašytojų Hadisų selekcijai:

1. Turėjo būti aiškiai paminėta, kad vienas ar kitas posakis ar poelgis yra tikrai Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam }.

2. Tas, kuris Hadisą papasakojo, turėdavo patrvirtinti, kad jis pats buvo šalia, kai Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } tam tikra tema pasisakė. Jei tas asmuo pats nebuvo šalia, tai jis turėjo nurodyti pilną grandį pasakotojų iki to, kuris buvo šalia, kai Pranašas{ salla allahu aleihi wa sallam } tai pasakė.

3. Kiekvienas iš anksčiau minėtos grandies asmenų turėjo būti tiek išsilavinęs, kad būtų užskaitoma, jog jis gali Hadisą suprasti ir teisingai jį kitiems perpasakoti.

4. Kiekvienas asmuo iš tos grandies turejo būti dievobaimingas, dorovingas ir sąžiningas.
5. Hadisai, kuriuose buvo išsakomi kaltinimai prieš kurį nors iš Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } Pasekėjų arba kurį nors iš Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } šeimos narių, buvo atmetami.

6. Hadisai, kuriuose buvo naudojami žodžiai netaisyklinga Arabų kalba, taip pat kaip ir Hadisai, kuriuose buvo naudojami netinkami žodžiai, buvo atmetami.

7. Turėjo būti įrodyta, kad kiekvienas asmuo, kuris Hadisą papasakojo, tuo metu, kai jis Hadisą išgirdo, buvo tokio amžiaus, kad galetų būti laikomas pakankamai subrendusiu suprasti pilną atitinkamo Hadiso reikšmę.

8. Hadisas, kuris prieštaravo patvirtintam istoriniam faktui, buvo atmetamas.

9. Hadisas, kuriame buvo minima labai sunki bausmė už palyginus mažą nusižengimą arba, kuris žadejo labai didelį atpildą uz palyginus mažą dorybę, buvo atmetamas.

10. Jei kas nors papasakoja Hadisą tam tikra tema, kuris pagal reikšmę ir svarbumą turėtu būti visiems jau seniai žinomas ir musulmonų tarpe pritaikytas, ko, deja nėra, ir niekas daugiau negali to paliudyti, toks Hadisas taip pat bus atmestas.

11. Hadisas, kuris prieštarauja sveikam supratimui arba žinomam teisės principui, buvo atmetamas.

12. Hadisas, kuris prieštaravo Korano mokymui, taip pat buvo atmetamas.

13. Hadisas, kuris prieštaravo bendrai priimtiems sprendimams, buvo atmetamas.

Taip pat Hadisų pasakotojams buvo keliami griežti reikalavimai, norint užtikrinti jų patikimumą.

Tam buvo taikomi sekantys kriterijai:

1. Turėjo būti žinomi pasakotojo vardas, pavardė, titulas, kilmė ir profesija.

2. Jis negalėjo būti nė vieno vienintelio karto sumelavęs apie Pranašo{ salla allahu aleihi wa sallam } Hadisus. 3. Jis negalėjo būti kaltinamas kada nors padaręs nusikaltimą ar laikomas melagiu.

4. Jis negalėjo būti pakartotinai padaręs didelių klaidų ar nusižengimų.

5. Paskodamas Hadisą jis neturėjo rodyti nerūpestingos laikysenos.

6. Jis neturėjo būti blogas žmogus savo žodžiuose ar veiksmuose.

7. Jis neturėjo nė vieno žodžio išsigalvoti (pridėti).

8. Jis neturėjo būti nieko blogo pasakęs apie patikimus asmenis.

9. Jis negalėjo būti neraštingas ar silpnaprotis.

10. Jis negalėjo būti pasakęs jokiu nuosavų , tai reiškia kitokių, paaiškinimų apie religiją.

11. Jis negalėjo būti blogos atminties.

12. Jis turejo visą, ką jis apie tam tikrą Hadisą girdėjo, būt patikrinęs dėl patikimumo, kaip tai liepiama Korane (Sura 46:6)

Atrenkant Hadisus, buvo labai svarbu žinoti ar Hadise minimi žodžiai yra Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam }, ar pasakotojas tik papasakojo jų reikšmę. Antruoju atveju pasakotojas turėjo būt būtinai isšilavinęs ir dievobaimingas žmogus, nes kitaip būtų abejojama Hadiso patikimumu. Dėl viso to, kas buvo reikalinga pasakotojų grafiniams duomenims gauti, atsirado mokslas "Asma-ar djaal" (pasakotojų biografijos). Sakoma, kad yra užrašyta beveik 2 milijonai Hadisų pasakotojų biografijų.

Tie Hadisai, kurie yra surinkti šešiose autentiškose knygose, "Sahih Sitta", yra, be abejonių, teisingi ir laikomi absoliučiai patikimais. "Sahih Sitta" rinkiniuose aukščiausią vietą užima Sahih Bukhari ir Sahih Muslim. Religiniu požiūriu šios dvi knygos yra pagrindinis žinių šaltinis po Šv. Korano.

HADISŲ POŽYMIAI



Dabar aptarsime keleto šiuo metu žinomų Hadisų požymių.

1. Isnaad ir Matan. Hadisas susideda iš dviejų dalių, būtent "Isnaad" (grandis) ir "Matan" (tekstas). Tekstas pereina per pasakotojų grandį nuo Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } arba jo Pasekėjo iki to, kuris papasakojo Hadisą jų rinkejui. "Sihah Sitta " rašytojai, norėdami garantuoti Hadisų patikimumą, susiejo kiekvieną tekstą su Isnaad. Isnaad sistemą arabai naudojo ir kitose mokslo atšakose, tokiose kaip istorija ir geografija.

2. Pasakotojai. Tie, kurie Hadisus papasakojo, pasižymėjo nuoširdžiu dievobaimingumu ir dideliu tikslumu. Išgirdę Hadise, kuris jiems buvo žinomas, nedidelių netikslumų, jie tuoj pat ją patikslindavo.

3. Nepriklausomybė. Bendrai paėmus, Hadisai buvo renkami be jokios Kalifo ar kitų valdininkų paramos. Už tradicijas, kurios mums šiandien yra žinomos, turime būti dėkingi spontaniškam nepriklausomų Hadisų rinkejų entuziazmui. Hadisų rinkėjai ne tik, kad neėmė jokio atlygio ar kitokios paramos, bet kartais buvo netgi persekiojami už tai! Garsusis Imamas Ahmad ibn Hanbal buvo įkalintas ir kankinamas, nes nenorėjo atsisakyti savo įdėjų, kurios prieštaravo tuometinių valdytojų interesams. Taip pat ir garsusis Imamas Abu Hanifa ir Bukhari jautė labai didelį spaudimą iš valdžios pusės. Vis delto priešinosi jie padaryti net mažiausią pakeitimą savo darbuose ir mieliau aukojo savo gyvybę, negu sutiko nors per plauką nukrypti nuo tiesos.

4. Moterys. Moterys vaidino svarbų vaidmenį atsimenant ir pasakojant Hadisus. Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } moterys buvo labai naudingos susidarant vaizdą apie jo asmeninį gyvenimą. Taip pat jos galėjo būti išlaikiusios daug Hadisų apie tipiškus moterų reikalus. Aišha (r.a.a.) yra svarbiausia iš jų. Bukhari ir Muslim pritarė 174 Hadisui, kurį ji papasakojo.


Keletas Hadisų:

" Tie, kurie slepia Mūsų nusiųstus aiškius (ženklus) ir gaidymą, po to, kai Mes Knygoje padarėm jį aiškiu - ant jų lai būna Dievo prakeikimas..." (Š.K. 2:159)
"... Jei aš jums pasakoju ką nors apie Allah (s.w.t.) , priimkite tai, nes iš tiesų, aš niekada nepasakočiau melo apie Allah(s.w.t.)." (Muslim)

"Isidėmėk ! Man yra duotas Koranas ir kai kas, kas panašu į jį (Hadisai), papasakokit (kitiems) apie tai, netgi tuo atveju, jei tai būtų tik vienas sakinys! " (Bukhari)

"Taigi, jei aš jums ką nors uždraudžiau, tai ir venkite to. Ir jei aš jums pavedžiau tam tikrą elgesį, tai darykite tai kiek tik išgalite." ( Bukhari & Muslim)

Omar ibn Khataab, bučiuodamas "Hadjar al-Aswad" (juodasis akmuo Ka'abah kampe Mekoje), tarė: "Aš žinau, kad tu esi akmuo ir negali man duoti kokios naudos, nei pakenkti. Aš tavęs niekada nebučiuočiau, jei nebūčiau matęs, kad Allah Pranašas { salla allahu aleihi wa sallam } tave bučiavo. " (Bukhari & Muslim)

Keletas biografinių duomenų
Aptarsime šešis pagrindinius Hadisų rinkėjus:

1. Imamas Bukhari (r.a.) Jo pilnas vardas yra Muhammad ibn Isma'il al-Bukhari ad-Dj'ufi. Jis gimė 10 m. liepos 21 d. Bukharyje, šiandieniniame Uzbekistane (buvusi TSSR). Sakoma, kad kartą jis girdėjo savo šeichą sakant: " O, jei galetų kas nors sudaryti mūsų Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } tikrosios Sunnah sutrumpintą leidimą." Tuomet Bukhari apsisprendė pats tuom užsiimti. Jo tėvas taip pat rinko Hadisus ir po savo mirties paliko jų gausybę. Vaikystėje Bukhari buvo labai silpnos sveikatos, bet turėjo gerą atmintį ir kitų intelektualiniam darbui naudingų savybių. Tebūdamas tik vienuolikos metų jis pradėjo studijuoti Hadisus. Sulaukęs 16-os atliko Hadž (piligrimystę) į Meką. Po to jis keliavo apie 40 m. po Islamiškas šalis ir stengėsi aplankyti kuo daugiau Hadisų pasakotojų.

Visą savo gyvenimą jis buvo labai dievobaimingas ir sąžiningas, ir dalinosi savo turtą su vargšais ir studentais. Jis buvo bebaimis netgi prieš Kalifą, jei kalba eidavo apie tikslų Hadisų perdavimą. Bukhari turėjo vieną megstamą užsiemimą, ir tai buvo šaudymas iš lanko. šioje srityje jis buvo nepralenkiamas.

Kiekvieną kartą, prieš įdėdamas naują Hadisą į savo Sahih, jis atlikdavo Wudu (ritualinį apsiprausimą). Kai būdavo reikalingas paaiškinimas jis visada nurodydavo, kad tai jo paties paaiškinimas. Svarbiausi Sahih skyriai prasideda tekstu iš Šv.Korano.

Po savo kelionių periodo jis norėjo apsistoti Nišapur (Iranas), bet negalėdamas prisitaikyti prie vietinio guvernatoriaus norų vėl išvyko. Po to jis apsistojo Samarkande, kuriame 870 m. ir mirė.

Lai Allah jam būna gailestingas, už šį jo darbą, kurį jis atliko dėl savo Pranašo { salla allahu aleihi wa sallam } bendruomenės (Ummah). Ameen!

2. Muslim (r.a.) Abdul Hussain Muslim ibn al-Hadj-djaadj al- Nishapuri gimė 817 m. vienoje turtingoje šeimoje, Khorasan (Iranas) provincijoje. Jo tėvas buvo labai žinomas Hadisų rinkėjas. Muslim daug keliavo rinkdamas Hadisus ir galų gale apsistojo Nishapure, kur jis iki savo mirties (875 m.) tobulino žinias apie Hadisus. Muslim Sahih sudaro 7275 Hadisai (įskaitant dvigubus). Pagrindinis skirtumas tarp Muslim ir Bukhari Sahih yra tas, kad Muslim visas skirtingas vieno Hadiso versijas (Isnaadus) įdėdavo vienoj vietoj ir nekartodavo jų skirtinguose skyriuose po kelis kartus.

Lai Allah būna jam gailestingas. Ameen!

3. Abu Dawuud (r.a.) Abu Dawuud parašė daug knygų apie islamiškus įstatymus ir Hadisus iš kurių "Sunan" yra pati svarbiausia. Šio standartinio rinkinio sudarymas kainavo jam beveik 20 metų. Iš 500.000 Hadisų jis jame panaudojo 4800. Abu Dawuud (817-888m.) savo gyvenime labai daug keliavo ir mirė Basroj (Irakas).
Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!


4. Tirmidhi (r.a.) Tirmidhi (825-892) buvo pirmasis, kuris bandė nurodyti Hadisų pasakotojų praeitį. Taip pat jis prie kiekvieno Hadiso nurodė jo patikimumo laipsnį, kaip pvz. " Sahih ", " Hasan Sahih " ir " Hasan ". Anksčiau minėtų Bukhari ir Muslim Hadisų rinkiniam priskiriamas aukščiausias patikimumo laipsnis arba kitaip " Sahih".

Jo Hadisų rinkinys yra žinomas kaip Djaam'i, nes jame, be skyrių apie "Fiqh" (islamiška jurisprudencija), galima rasti informacijos ir kitomis temomis. Tirmidhi taip pat labai daug keliavo. Jis mirė Tirmidhi ( buvusi TSSR).

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!

5. Al-Nisaai (r.a.) Abdur Rahman Ahmad al-Nisaai (830- 916) parašė "AI-Maiytana", kolekciją, kuri susideda vien tik iš patikimų Hadisų. Jo "Sunan " randama ir silpnesnių Hadisų. Tai jis yra pats pripažinęs. Svarbiausia jam buvo Hadisų tekstas ir jis norėjo nustatyti skirtumus tarp įvairių skirtingų versijų. Dėl nuomonių skirtumo apie tam tikrus Hadisus jis buvo sužeistas, dėl ko jis nusilpo ir mirė. Jis guli palaidotas Mekoje tarp Safa ir Marwa kalvų.

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!

6. Ibn Madja (r.a.) Ibn Madja (824- 887) "Sunan " yra viena iš "Sihah Sitta" arba kitaip, viena iš šešių autentiškų knygų. Yra nuomonių, kad Imamo Malik Muvata užima, pagal svarbą, aukštesnę poziciją už šį rinkinį. Jis lankėsi daugelyje Islamiškų centrų Basroj, Kufoj, Mekoj, Sirijoj ir Egipte.

Lai Allah jam būna gailestingas. Ameen!.


Paaiškinimai:



Hadisas reiškia pasakojimą, naujieną ar kieno nors žodinę komunikaciją. Žodžio Hadisas daugiskaita = Ahadis.

1. Mutewatir= perduota bendrai pripa
žintos grandies pasakotojų.
2. Mashhour= žinoma ir praktikuojama musulmonų.
3. Sahih= aukščiausias patikimumo laipsnis.
4. Hasan= mažiau patikimas.
5. Daif= silpnas.
6. Madzu= neautentiškas.




Vertė sesuo Miranda

Friday, 24 September 2010

Tu nežinai, kas mano širdyje! Šeichas Yusuf Estes



Ar galime kažką iš tikrųjų mylėti, bet niekada tos meilės neišreikšti veiksmais? Ar meilė, kuomet mes elgiamės taip, kaip nepatinka mūsų meilės objektui, gali būti vadinama tikra ir tyra? Įsivaizduokite motiną, kuri teigia, jog be galo myli savo kūdikį, tačiau tos meilės nematyti nei jos veiksmuose, nei žodžiuose, nes ji "myli širdimi, o tai yra tikroji meilė"- ar ja patikėsime? O gal greičiau sakysime, kad ji šalta ir bejausmė, nes nei vienas, iš tikrųjų mylėdamas nesugebės atsilaikyti nepademonstravęs savo atsidavimo, prieraišumo, ištikimybės...

TOP 11 PASITEISINIMŲ, KODĖL MUSULMONĖS NEDĖVI HIDŽABO

Musulmonėms nekyla klausimų, kodėl jos privalo dėvėti galvos apdangalą (bei apskritai dengtis, kaip to reikalauja religija). Reta kuri nuoširdžiai nežino, kad tai- jos religinė prievolė. Ir vis dėl to, toli gražu ne visos musulmonės vykdo šį Dievo įsakymą, kodėl? Kiekviena sesuo islame turi savų pasiteisinimų, pasiaiškinimų. Kai kurie skamba absurdiškai, kai kurie- rimtesni. Tačiau kad ir koks pasiteisinimas bebūtų, jis yra niekinis... Nes tik Dievas gali kažką liepti ir kažką nuo prievolės atleisti. Ar kuri sesuo gavo tokį atleidimą iš Paties Kūrėjo?..

Pažvelkime į dažniausiai pasitaikančius pasitesinimus, kodėl nedėvimas hidžabas:

  1. "Aš nesu įsitikinusi, kad hidžabas yra privalomas." Tačiau kai pakvieti seserį islame pagilinti žinias ir sužinoti bei pamatyti aprangos kodo įrodymus, ji dažniausiai atsisakys, suras kitą pasiteisinimą, pavyzdžiui, kad šiuo metu yra užimta. Arba, ji remsis neautentiškais islamiškais šaltiniais vietoje autentiškų.
  2. "Aš suprantu, kad islamas liepia dengtis, bet mano tėvai tam nepritaria, o juk nepaklusti tėvams yra nuodėmė." Net ir informuota, kad islamas leidžia neklausyti tėvų, jei jie liepia daryti kažką, kas prieštarauja religijai, ji kažin ar užsidės hidžabą.
  3. "Mano užimamos pareigos/ darbo apranga/ uniforma nesudetinamos su hidžabu." Telieka paklausti sesers islame, kokie yra ir kokie turėtų būti jos prioritetai.
  4. "Šalyje, kurioje gyvenu yra labai karšta- neįmanoma išbūti apsidengus." Ar galime palyginti šį karštį su Pragaro karščiu?..
  5. "Bijau, kad pradėjusi nešioti hidžabą vėliau jį vis tiek nusiimsiu." Remiantis tokia logika, nederėtų pradėti nei melstis, nei pasninkauti, nei atlikti kitus šlovinimo aktus, nes visada yra rizika, kad ateity silpnumo akimirką nustosime juos atlikinėti.
  6. "Dėvėdama hidžabą esu dėmesio centre, o juk viena iš jo prasmių- būti nepastebimai." Musulmonė atsidurs dėmesio centre nes visi pastebės jos religiją, o ne grožį, seksualumą. Tas gaunamas dėmesys bus kitoks, nei flirtas, žavėjimasis, nurenginėjimas akimis ir pan.
  7. "Korane parašyta, kad Allah swt mėgsta grožį, tad kaip aš galiu slėpti savo gražius plaukus, papuošalus, dailias kojas?" Allah swt nedraudžia mums būti gražioms. Jis swt teliepia mums nedemonstruoti savo grožybių ne vietoje.
  8. "Aš žinau, kad hidžabas yra privalomas, tačiau mano tikėjimas per silpnas šiai prievolei vykdyti. Palauksiu, kol Dievas mane pastiprins." Norisi paklausti: o ką sesuo asmeniškai pati daro, kad pastiprintų savo tikėjimą? Ar imasi kokių nors aktyvių veiksmų?.. Ar tiesiog pasyviai laukia?
  9. "Man dar nelaikas dėvėti hidžabą. Va kai subręsiu, arba kai atliksiu Hadž- tada jau..." Niekas nežino, kiek jam skirta gyventi.
  10. "Jei dabar pradėsiu dėvėti hidžabą, niekas manęs neves. Tad aš palauksiu, kol ištekėsiu." Vyrams patartina riktis žmoną pagal jos religinį stiprumą. Tie, kuriems rūpi religija retai rinksis į žmonas musulmonę, kuri nepraktikuoja privalomų religijos aspektų. O tie, kuriems religija nerūpi... Ar tikrai mes norime tokius gauti į vyrus?..
  11. "Tikėjimas- vidinė būsena. Islamas yra mano širdyje. Man nereikia išorinių atributų, mano tikėjimas- tik tarp Allah swt ir manęs, man nebūtina, kad mano religinį identitetą matytų aplinkiniai." Tai tuomet ir malda tebūna "viduje", taip pat ir pasninkas... Ir vietoje to, kad duotume labdarą, gal pakanka tiesiog apie tai pagalvoti?.. Tikėjimas be gerų darbų darymo yra nepilnas.

Thursday, 23 September 2010

PLAUKŲ DENGIMAS

Dažnai manoma, kad musulmonės yra vienintelės, kurioms religija nurodo dengti savo plaukus. Tiesa, kad islamą išpažįstančios moterys, matyt, yra nuolankiausiai vykdančios religijos nurodymą ryšėti galvos apdangalą, bet islamas tikrai nėra vienintelė tai daryti liepianti religija.

Šiame straipsnelyje trumpai apžvelgsiu, kas sakoma apie galvos dengimą judaizme, krikščionybeje ir islame.

Judaizmas

Rabinas Dr. Menachem M. Brayer (Yeshiva universiteto Biblijinės literatūros profesorius) savo knygoje 'The Jewish woman in Rabbinic literature', teigia, kad anksčiau žydėms buvo įprasta viešoje vietoje dengti savo galvą, kartais jos užsirišdavo šalį taip, kad būtų matoma tik viena akis. Jis cituoja vieną žymų senovės rabiną: "Izraelio dukterims nedera vaikščioti neapsidengus galvų, Tebūna prakeiktas tas vyras, kuris leidžia savo žmonai nedengti savo plaukų. Moteris, kuri demonstruoja savo plaukus didžiuodamasi- prišaukia skurdą į namus." Dr. Brayer taip pat mini, kad seniau buvo manoma, jog galvos nedengianti žydė pamina savo kuklumą. Galvos apdangalas buvo ir taurumo ženklas, dėl šios priežasties prostitutėms buvo neleidžiama dengti plaukų senojoje zydų visuomenėje. Prostitutės ryšėdavo specialų šalį idant atrodytų šiek tiek padoriau.

Dr. Bayer pažymi, kad ne visada moterų galvos apdangalas judaizme buvo kuklumo ženklas. Kartais jis simbolizuodavo prabangą, išskirtinumą, o ne kuklumą. Jis taip pat rodė moters aukštą kilmę. Galvos apdangalas rodė ir moters aukštą savigarbą bei socialinį statusą. Žemesnės klasės moterys dažnai ryšėdavo skaras, norėdamos būti panašiomis į aukštesnės klasės damas.


Judėjų teisė draudžia sakyti palaiminimus, melstis šalia vienplaukės moters, nes neužsidengusi savo plaukų moteris yra laikoma nuoga. Senajame Testamente yra aiškiai parašyta, kad "galvos nedengimas moteriai yra baisi gėda, štai kodėl dvasininkas turėjo atidengti svetimavimu įtartos moters galvą." (Skaičiai 5:16- 18).

Europoje žydės dengė plaukus iki 19 amžiaus. Ir tik prasidėję žydų persekiojimai privertė žydes atsisakyti galvos dengimo saugumo sumetimais. Deja, persekiojimams pasibaigus, nebuvo grįžta prie šio religinio reikalavimo vykdymo.

Krikščionybė

Ką krikščionių tradicija teigia šiuo klausimu? Ar galvos dengimas taip pat ir kriksščonei yra religinis nurodymas? Štai citata iš Biblijos:

"Noriu, kad žinotumėte, jog kiekvieno vyro galva yra Kristus, o moters galva- vyras, o Kristaus galva- Dievas. Kiekvienas vyras melsdamasis ar pranašaudamas apdengta galva, paniekina savo galvą. Ir kiekviena moteris, kuri meldžiasi ar pranašauja neapgobta galva, paniekina savo galvą; tai tolygu būti nuskustai. Jei jau moteris neapsigobia, tai tegul ir nusiskuta plaukus. O jei moteriai gėda nusiskusti plaukus, tegul apsigobia. Vyrui nereikia gobti galvos, nes jis yra Dievo atšvaitas ir atvaizdas. O moteris yra vyro atšvaitas. Juk ne vyras padarytas iš moters, o moteris iš vyro, taip pat ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui. Todėl moteris privalo ant galvos turėti valdymo ženklą dėl angelų." (Pirmas korintiečiams 11, 3- 10)

Iš pateiktos citatos matome svarbų faktą: prievolė krikščionėms dengti paukus yra vyro valdžios ženklas, gi islame hidžabas- kuklumo simbolis. Todėl atrodo keista, kad šalyse, kur krikščionybė yra paplitusi, vyrauja nuomonė, jog hidžabas- musulmonių priespaudos rodiklis. Juk yra atvirkščiai!

Krikščionių šventasis Tertulionas viename savo traktatų teigia: "Jaunuolės, ryšėkite galvos apdangalus gatvėse, kaip kad turite ryšėti juos bažnyčioje, ryšėkite juos tarp nepažįstamų, ryšėkite juos šalia savo brolių...."

Ar kas susimąstė, kodėl katalikų vienuolės dengia plaukus? Ar kas susimąstė, kodėl Marija, Jėzaus motina, visuomet vaizduojama pridengta galva? Ar visiems žinoma, jog iki 1960- ųjų katalikės privalėjo dengtis galvą bažnyčiose (ir tik vėliau ši nuostata pradėjo "liberalėti")?

Islamas

Taigi, ne islamas buvo moterų galvos dengimo pradininkas. Šv. Korane ir vyrams, ir moterims liepiama nusukti akis ir saugoti savo kuklumą, o moterims liepiama dengti ne tik plaukus, bet ir kaklą bei krūtinę: "Sakyk tikintiems vyrams ir moterims, kad jie turi nuleisti žvilgsnius ir saugoti savo kuklumą... Ir sakyk tikinčioms moterims, kad jos nuleistų savo žvilgsnius ir saugotų savo kuklumą; kad jos nerodytų savo grožio išskyrus tai, kas gali matytis, kad jos turi pridengti savo krūtines..." [24: 30, 31].

Šv. Korane aiškiai nurodoma, kad galvos apdangalas reikalingas kuklumo išsaugojimui. Kodėl tai taip svarbu? Šv. Korane rašoma: "O, Pranaše, pasakyk savo žmonoms ir dukterims ir tikinčioms moterims, kad jos turi apsigobti savo kūnus (išeidamos iš namų) tam, kad jos būtų atpažįstamos ir nebūtų trukdomos." [33:59].

Vadinasi, kuklumą saugoti reikia tam, kad moterys nebūtų trukdomos, t.y. del jų pačių saugumo. O taip pat tam, kad deklaruotų savo religinį identitetą.

Kaip matome, visose išvardintose religijose egzistuoja nurodymas moterims dengti savo plaukus, tačiau islame, skirtingai nuo judaizmo, kur be visa kito galvos dengimas reiškia ir tam tikrą moterų socialiną statusą, ir krikščionybės, kur reikalavimas dengti plaukus yra vyro valdžios išraiška, hidžabas reikalingas moters apsaugai.

Tuesday, 21 September 2010

AR ISLAMAS TURI PROGRESUOTI?

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu
 
Pastaruoju metu vis dažniau girdime iš nemusulmonų, kad islamui bei musulmonams pats metas "išsivaduoti iš Viduramžių", modernėti, progresuoti, žingsniuoti koja kojon su šios dienos socialine, politine santvarkomis ir panašiai. Galime suprasti bei paaiškinti tokį nemusulmonų požiūrį ir norą- jie juk nesupranta, kodėl mes, musulmonai, stengiames išsaugoti savo religinį autentiškumą, kodėl mums tai svarbu ir kodėl mums nepriimtinas religijos modernizavimas, siekiant atitikti besikeičiančią visuomenę. Jiems nesuprantama, kodėl mes norime stabilių, nekintančių vertybių ir apskritai, kodėl, mūsų požiūriu, tos vertybės neturi ir negali kisti.
 
Tačiau, kai modernizacijos idėjomis užsikrečia musulmonai- tai jau, sutikite, kelia nerimą. Kyla klausimas- kodėl musu broliams ir sesėms islame religinės dogmos bei požiūriai tampa nebepriimtini, ir, svarbiausia, kodėl jiems atrodo, kad ji (religija) turi ir gali būti keičiama pagal jų naujas interpretacijas. Interpretacijas, kurias dažniausiai padiktuoja asmeninės nuostatos, požiūriai, pomėgiai. Mano spėjimas- nes jie- modernistai- savo emocijas, protą, intelektą iškėlė aukščiau už Dieviškąjį. Nes jie jaučiasi žinantys daugiau, nei Allah swt. Ir dar, jie tikriausiai varžosi tam tikrų religiniu dogmų (kas iš esmės tik parodo jų tikėjimo silpnumą) prieš nemusulmonus.
 
Neseniai girdėjau šeicho Yasir Qadhi paskaitą tema "Progresyvūs musulmonai". Radusi paskaitos transkripciją, nusprendžiau ją išversti į lietuvių kalbą ir pasidalinti su jumis. Paskaita lengva, linksma bet labai "taikli". Tikiuosi, bus įdomi tiek musulmonams, tiek nemusulmonams, inšaAllah- jei tokia bus Dievo Valia.
 
Ar islamas turi progresuoti?
 
 
Kas turima omeny, kalbant apie "progresyvius musulmonus": tai musulmonai, kurie mano, jog islamas turėtų keistis, priklausomai nuo vietovės ir laikotarpio. Pavyzdžiui, progresyvūs musulmonai, įvertinę vakarų požiūrį i lyčių lygybę mano, kad jau pats laikas leisti moterims vesti Jumma maldą.
 
Šis judėjimas turi vis daugiau pasekėjų musulmonų tarpe visame Pasaulyje.
 
Įsivaizduokite situaciją:
 

Tarkime, yra Pasaulyje šalis, vadinama Veganopolis, kurioje susibūrę gyventi viso Pasaulio veganai. Veganai nevalgo mėsos ir atsisako bet kokiu mėsos produktų bei dirbinių, jie mano, kad gyvūnų žudymas yra žiauri, primityvi ir necivilizuota praktika. Jie jautėsi esą viršesni už likusius žmones, kurie dėl savo "mėsėdiškumo" yra atsilikę, nepažengę. Jie, būdami skirtingi nuo likusios visuomenės ir nusprendė susiburti į atskirą, uždarą valstybę, kur gyventų tarp vienodai mąstančių.
 
Tarkime, toje valstybėje gyveno musulmonų šeima, auginanusi tris sūnus. Šeima nelabai praktikuojanti, vaikai buvo auginami pagal veganiškas idėjas. Sūnūs paaugo ir panoro pastudijuoti savo religiją- islamą. Ir nutarė jie visi keliauti studijuoti Korano, Hadisu, Fiqh "užsienyje". Sutarė susitikti po šešių menesių ir pasidalinti savo žiniomis bei tuo, kaip pasikeitė jų mąstymas (jei pasikeitė).
 
Kaip tarė, taip ir padarė- pastudijavę islamą, susitiko po šešerių menesių pasidalinti įspūdžiais. Pirmasis prabilo vyriausias brolis: "Mūsų tėvai labai mus mylėjo, ir aš juos labai myliu, bet aš negaliu gerbti jų religijos ir ilgiau likti musulmonu. Aš padariau išvadą. kad islamas- klaidinga religija. Aš skaičiau religinius tekstus ir radau, kad islamas atvirai pasisako "už" mėsos vartojimą ir net vadina tai "palaima" Korane! Bukhari Hadisuose teigiama, kad vienas iš mėgstamiausių Pranašo saaw patiekalų buvo avies mentis! Ir kad Jis saaw neatsisakydavo valgyti mėsos, kai ji Jam saaw buvo siuloma! Jie taip pat skersdavo gyvulius per Eid ir gimus kūdikiui. Savo Fiqh knygose tokios islamo teisės mokyklos, kaip Hanbali ir Šafii net leidžia valgyti kojotes ir lapes! Maliki teigia, kad leidžiama valgyti netgi kates, skorpionus ir gyvates! O kai kurie islamo mokslininkai nedraudžia net vabzdžių! Aš padariau išvadą, kad negaliu būti šios barbariškos religijos dalimi ir nuo šiol laikau savo pareiga visus įtikinti, kad islamo religija yra neteisinga ir kad žmonės turi pakeisti savo necivilizuotą mąstyma."
 
Prabilo antrasis brolis: "Aš taipogi studijavau Korana ir religinius tekstus, bet tai manes neprivertė išsižadėti islamo. Aš esu musulmonas ir tuom didžiuojuosi. Tai, ka tu sakai, mano broli, yra tiesa iš istorinės perspektyvos, tačiau tavo išvadoms trūksta gilesnės analizės. Koranas yra siųstas Dievo, tačiau siųstas konkretiems žmonems konkrečiu metu ir konkrečioj vietoj. Tai, kaip Korano žinia buvo aiškinama anais laikais, nebegali buti aiškinama analogišku būdu šiai dienai. Koranas buvo atsiųstas necivilizuotai bendruomenei, kuriai buvo būdinga valgyti mėsą. Islamas negalėjo iškart mėsos uždrausti, nes būtų buvęs atmestas dėl savo radikalumo. Bet dabar!... Dabar mes juk esame kur kas labiau pažengę! Tad ir Korano elutės turi būti perinterpretuotos. O Hadisai tai juk buvo surinkti jau po Pranašo saaw mirties, tad mes nežinome, ar jie patikimi, o ir Pranašas saaw juk nebuvo dievybė, o paprasčiausias žmogus. Ir net tuose pačiuose Bukhari rinkiniuose yra sakoma, kad kartais mėsos Pranašo saaw namuose nebūdavo mėnesiais, taigi, kartas nuo karto Jo saaw dieta buvo vegetariška! Ir dar yra gausybė Hadisų, kuriuose barami žmonės, blogai besielgiantys su gyvūnais. Na argi gali taip būti, kad toks žmogus kaip Pranašas saaw lieps kitiems eiti ir skersti gyvulius per Eid?.. Jis saaw ka, ištroškęs kraujo?.. O tie keisti islamo mokslininkai, ką jie sako- tai tik jų nuomonė. Juk pavyzdžiui Hanafi teisės mokykla neleidžia valgyti jūros gėrybių! Taigi, matome, kad tarp Ulema nėra vienybės! Sakau jums, broliai, reikia paisyti konteksto, kuriame gyvename. Ir aš iš viso manau, kad islamo idėja buvo priversti žmones po truputi, neforsuojant atsisakyti valgyti mėsą. Taigi, aš esu musulmonas, bet manau, kad islamas neleidžia žmonėms valgyti mėsos.
 
Tada prabilo jauniausias brolis: "Broliai, nors jūs ir priėjote skirtingas išvadas, tačiau jūsų nuomonės buvo susidarytos remiantis tuo pačiu principu. Ir tas principas lėmė, kad abu suklydote savo išvadose. Jus abu suklaidino tai, kad jūs viską vertinote per savo kultūros, kurioje užaugote, prizmę, t.y., kad valgyti mėsą yra barbariška. Besąlygiškas tikėjimas, kad tai yra tiesa ir paskatino vieną iš jūsų atmesti savo religiją, o kitą- beprecedentiškai pakeisti islamą. Ar nei vienas iš jūsų nesusimąstėt, kad klaidinga yra civilizacija, kurioje gyvenat? Ar buvimas veganu jus padaro geresniu, viršesniu už visus likusius?.. Religiojs teisingumas negali buti apspręstas remiantis antraeiliais dalykais, tokiais kaip mėsos valgymas. Religija pirmiausia turi buti suvokiama pagal tai, kaip ji apibrėžia Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Pirmiausia turime žvelgti į teologinę religijos pusę. Suvokti, kas tai yra Dievas ir ką reiškia "šlovinti Dievą" ir pagal tai spręsti apie teligijos teisingumą. O kuomet tai jau nuspręsta, tuomet turime tai priimti kaip visumą, neatmetant nei vienos religijos dalies. Jei mes vertinsime kiekvieną aspektą pagal savo pačiu požiūrį, logiką, tuomet tai reikš, kad mes ne pilnai atsiduodame religijai, o siekiame, kad religija atsiduotų mums. Jei pritaikytime šį kriterijų islamui, pamatytime, kad jokia religija nėra tokia paprasta ir teisinga, kaip islamas. Todėl aš supratau, kad turiu visiskai atsiduoti praktiniams religijos aspektams, kurie eina lygiagrečiai teoriniams. Dėl to aš sutinku, kad mėsos valgymas yra dovana iš Dievo. To supratimas privertė mane mesti iššūkį tai aplinkai, kurioje mes išaugome. Pirmą kartą gyvenime aš suabejojau šiuo gyvenimo būdu remdamasis Koranu ir Sunna. Kaip gi mes galime patys nuspręsti, kas yra moralu, o kas ne? Kai kuriuos dalykus mes tiesiog žinome, nes jie ateina iš mūsų fitros, tarkime, kad žudyti yra amoralu. Tačiau mes negalime visko vertinti vien tik pasikliaudami savo asmeniniu suvokimu, pajautimu.
 
Jauniausias brolis padarė išvadą, kad jo ankstesnis gyvenimo būdas nebuvo teisingas, kad moraliniai ir etiniai principai, kuriais rėmėsi Veganopolio žmonės, nebuvo siųsti Dievo, nebuvo šventi patys iš savęs. Būtent pastarojo aspekto neįžvelgimas ir paklaidino du vyresniuosius brolius. Atrodo, kad vyresnieji broliai atsistojo į skirtingas barikadų puses, tačiau iš tiesu jie nelabai tesiskiria. Dar daugiau, nors vyriausiasis brolis nebėra musulmonas, tačiau jo argumentai skamba logiškiau, nei viduriniojo brolio. Vidurinysis sakosi esąs tikintysis, bet jo išvedžiojimai neturi precedento islame. Kaip jis gali būti tikinčiuoju tuo pačiu atmesdamas kas antrą Korano ir Sunnos eilutę? Jo argumentai dar nelogiškesni. Na, o jauniausiojo brolio žodžiai tebunie šios istorijos moralas: Aš esu musulmomas ir atsiduodu pilnai islamo tiesoms, bei neverčiu islamo tiesų atsiduoti man.
 
********
 
Ši istorija tik bandymas vaizdžiai pailiustruoti progresyvaus islamo absurdiškumą. Mūsų laikais problemos kyla dėl iš mėsos valgymo/ nevalgymo, o dėl pasirinkimo laisvės, bausmių, moters teisių, moralės ir pan. Vyresnysis brolis reprezentuoja žmones, kurie sako, kad islamas negali būti siųstas Dievo, nes jis liepia moterims dengtis, arba nukirsti vagiui ranką. Jie atvirai teigia, kad islamas yra neteisingas. Tačiau jie teisia religija pagal antraeilius aspektus.
 
Vidurinysis reprezentuoja progresyviuosius musulmonus. Jie paima tos visuomenės, kurioje gyvena vertybes ir priskiria jas islamui. Iš esmės, jie sako, kad visi klydo 14 amžių ir štai atejau aš, kad atitaisyčiau klaidingą mąstymą.
 
Net Pranašo saaw laikais buvo žmonių, kurie norėjo pakreipti islamą pagal savo kulturinius papročius. Kai buvo apreikšti paveldejimo įstatymai- buvo nepatenkintų, kodėl moterims reikia skirti dalį turto- juk jos nedayvavo jį uždirbant/ užkariaujant, jos nė ant arklio joti nemoka! Tuomet Allah swt atsiunte ne vieną ayą, patvirtinančia paveldėjimo įstatymus, kad neliktų abebojančių. Pranašo saaw laikais labai didelę reikšmę turėjo socialinis žmonių statusas. Kartą prie Pranašo saaw, sėdinčio šalia Bilal, Masood, Amar ibn Yasir priėjo "aukštesniojo" visuomenės sluoksnoi veikėjai ir tarė, kad jie seks paskui Pranašą saaw tačiau Jis saaw turi atsisakyti šių nekilmingųjų draugijos. Taigi, kaip matome, net ir anais laikais buvo norinčių pakreipti religiją pagal savo įsitikinimus.
 
Tačiau esmė tame, kad žmonės priešindavosi antraeiliams dalykams- ne teologijai, o praktikai. Ir visada bus žmonių, kuriems klius praktika. Mūsų darbas nėra apginti šiuos praktinius aspektus. Net jei įrodysime žmogui, kodėl moteris neturėtų vesti Jumma maldos, tai neprivers jo priimti islamą!
 
Progresyvius šių dienų musulmonus galime lyginti su mu'tazilah. Jie buvo pirmieji, kurie metė iššūkį Koranui ir Sunnai, bandydami paaiškinti juos remdamiesi savo logika. Jie pasinaudojo Aristotelio filosofija, pagal ją interpretavo ayas ir Hadisus. Jie buvo tarsi vidurinysis brolis anksčiau minėtoj istorijoj. Tačiau vis tik mu'tazilah buvo geresni nei šiuolaikiniai progresyvūs musulmonai. Jie vis tiek turėjo savyje religiškumo: jie meldėsi, pasninkavo, vengė sunkių nuodėmių, tuo tarpu šiuolaikiniai progresyvūs musulmonai neretai visiškai nepraltikuoja religijos.
 
Iš jų negirdėsime sakant kalbos apie artėjimą prie Allah swt, patekimą į Rojų, meldimąsi laiku. Jie nekalbės apie sielos ir širdies reikalus. Kažkada buvo įkurta Progresyvių Musulmonų Unija- ji gana greitai pateko į krizę ir išsiskirstė, nes iš esmės net neturėjo vieningos teorijos, kas gi tas islamiškasis progresyvumas yra. Vienas iš karštesnių konfliktų unijos viduje kilo dėl to, kad unijos nariai pradėjo kreivai žiurėti į kolegą, kuris negėrė alkoholio- neva jis buvo "nepakankamai progresyvus".
 
Mu'tazilah vis dar domino religijos mokslai. Jiems vis dar rūpėjo siekti žinių. Progresyvūs musulmonai gi nesirūpina nei Koranu, nei Sunna. Jie nestudijuoja islamo dogmų. And rankų pirštų galima suskaičiuoti tuos, kurie bent kažkiek mokėsi islamo.
 
Mu'tazilah rūpėjo tokie religijos aspektai, kaip Qadr, Allah swt Vardai ir Atributai, ir t.t. Progresyvūs musulmonai gi užsiėmę diskusijomis apie moterų skarų ilgį, lyčių pareigas- dalykus, kurie nėra patys svarbiausi religijoje. Modernusis progresyvumas yra blogiau, nei mu'tazilah.
 
Tačiau šiose dviejose grupėse yra ir panašumų. Juos jungia religinių tekstų, ypač Hadisų atmetimas. Jų tekstų vertinimo metodika yra ta pati.Tarkime Amr ibn Ubayd (mu'tazilah) kartą pasakė, kad jei likimas yra užrašytas lentelėje, tuomet Allah swt neturi teisės mūsų teisti (t.y. jis neigia Qadr). Kas liečia Hadisą apie angelus, užrašančius kūdikio likimą jam dar būnant motinos įsčiose (tai autentiškas Hadisas), jis pasakė, kad jei būtų girdėjęs jį iš A'maš, tai būtų apkaltinęs jį melavimu, jei būtų girdėjęs jį iš šeikho Zayd ibn Wahb, būtų pasakęs, kad šis klysta, jei būtų girdėjęs tai iš Abdullah ibn Ma'sood, būtų pasakęs, kad Pranašas saaw negalėjo taip pasakyti, jei būtų girdėjęs tai iš Pranašo saaw, būtų atmetes tai, o jei būtų girdejęs iš Allah swt, jis būtų pasakes, kad Tu swt mus ne tam sukūrei. Tik pažiurėkite į šią aroganciją!.. Tas pats vyksta ir su progresyviaisiais. Jiems nerūpi, ką sako Koranas. Jie turi savo požiūrį ir nori jį įtalptinti į islamą.
 
Progresyvūs musulmonai stengiasi suharmonizuoti islamą su moderniomis žmogaus teisėmis bei laisvėmis. Jie žvelgia į Koraną ir Sunna ir siekia surasti pagrindimų savo idėjoms. Taigi, jie yra priversti atmesti tradicines interpretacijas (kaip kad Hadisus) ir sudaryti savąsias. Vienas is pavyzdžių- Hurayn (nekaltos Rojaus mergelės). Jie parašė veikalą, kad aya, kurioje minimos Hurayn buvo neteisingai suprantama visus 1400 metų ir iš tikrųjų reiškia ne "nekaltas mergeles", o vynuoges.
 
Manymas, kad savoji nuomonė yra aukštesnė už Koraną yra sunki liga. Beprasmiška yra su jais diskutuoti apie moters teises, greičiau, reikia gilintis į pagrindus. Musulmonas, kuris atsiduoda Allah swt valiai negalvoja, kad aš manau, jog moteris turi teisę vesti Jumma maldą, tad tuoj aš surasiu būdą tam pagrįsti. Progresyvus islamas yra toks pats senas, kaip ir Iblis nepaklusnumas. Jų visų metodologija ta pati: "Aš žinau geriausiai!".
 
"O jūs, kurie patikėjote! Priimkite visi islamą visiškai (nuolankiai priimdami islamo religijos taisykles ir įstatymus) ir neikite Šėtono pėdomis! Juk jis jums- aiškus priešas!"
(2:208)

Monday, 20 September 2010

Pranašo Muhammedo (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) išvaizda, manieros, charakteris

Išvaizda

Jis saws nebuvo nei aukštas ir išstypęs, nei žemas ir kresnas. Jis saws buvo šiek tiek aukštesnis, nei vidutinis. Jo saws pečiai ir krūtinė buvo platūs. Jis saws buvo tvirto sudėjimo, Jo saws krūtinė ir pilvas buvo tvirti ir plokšti (net ir sename amžiuje). Jokia Jo saws kūno dalis nebuvo apdribus. Nugaroje, tarp pečių buvo ‘pranašų antspaudas’ – balandžio kiaušinio dydžio apgamas. Jo saws kaulai buvo sunkūs, stiprūs, o Jo saws riešai ilgi. Jo saws šlaunys buvo plonos. Jo saws veido spalva buvo balta su rausvumo prisilietimu, lyg gėlė. Jo saws oda buvo švelni. Kai Jis saws nusiimdavo marškinius, Jo saws kūno spalva buvo lyg nulieto sidabro. Švelnių plaukų linija ėjo nuo krūtinės vidurio iki bambos. Jo saws krūtinė nebuvo plaukuota, tik šiek tiek rankos ir pečiai.

Jo saws galva buvo proporcinga, veidas ovalus. Akys juodos, vokai tarsi apvesti, ilgos blakstienos. Akių baltymai vos vos rausvi. Jo saws žvilgsnis buvo nuostabus. Naktį Jo saws regejimas buvo toks pats geras, kaip ir dieną.

Jo saws kakta buvo aukšta, tankūs, bet ne stori antakiai, nesujungti per vidurį, kur buvo matoma vena. Ji padidėdavo, kai Jis saws supykdavo, o Jo saws smilkiniai parausdavo.

Jo saws plaukai buvo juodi, kaip deguto, su maždaug 20 žilų plaukų (o mirties dieną barzdoje – 17 žilų plaukų). Jie buvo nei tiesūs, nei garbanoti, tiesiog banguoti.

Jis saws plaukus surišdavo, o kai paleisdavo, jų ilgis tesiekdavo ausies lezgelį. Jis saws plaukus perskirdavo per vidurį, tačiau bet kaip perskirti, jie gražiai krisdavo. Kartais saws plaukus užsiaugindavo iki pečių, bet niekada ne ilgesnius.

Jis saws turėjo žandenas, barzdą ir ūsus, kuriuos trumpindavo ir formuodavo, ūsai nedengdvo viršutinės lūpos. Jis saws barzdą dažnai plaudavo, bei kvėpindavo ją muskusu. Kuomet būdavo liūdnas ar susimąstęs, Jis saws švelniai laikydavo barzdą.

Jo saws veidas nebuvo putlus, Jo saws skruostai nebuvo apvalūs. Jo saws nosis buvo tiesi, ir išraiškinga burna. Jo saws kaklas buvo lyg sidabro atspalvio. Jo saws dantys buvo tobulai balti ir lygūs, su nedideliu tarpeliu. Kai Jis saws šypsodavosi, dantys spindėjo tarsi perlai. Kai Jis saws juokdavosi, Jis saws prisidengdavo burną delnu. Tačiau dažniausiai Jis saws tik šypsodavosi.

Kai Jis saws buvo laimingas, Jo saws veidas švytėjo lyg mėnuo, ir kai Jis saws kalbėjo, rodės, tarsi šviesa sklido iš Jo saws lūpų. Jo saws rankos bei pėdos buvo didelės, bet gražios.. Jo saws kojos nebuvo plaukuotos. Kai Jis saws jas nusiplaudavo, vanduo iš karto nubėgdavo, jos buvo labai švelnios.


Jis saws eidavo tvirta eisena, šiek tiek linkdamas į priekį, tarsi laikydamas lazdą, ir be jokių matomų pastangų, tarsi eitų pakalnėn. Jis saws eidavo labai greitai. Žmonės turėdavo bėgti iš paskos. Kai Jį saws sekdavę žmonės būdavo silpni, Jis saws sulėtindavo žingsnį, arba sakydavo jiems naudotis arkliais (asilais), ir Jis saws melsdavosi už juos.

Jis saws nežiūrėjo į šonus, ir niekada neatsisukdavo atgal. Net jei Jo saws apsiaustas užkliūdavo už krūmo, Jis saws neatsisukdavo. Kiti žmonės tai pamatydavo ir iš karto atkabindavo.

Jis saws reikalaudavo, kad Jo saws draugai (kompanionai) eitų priešais Jį saws, o ne už Jo saws. Jo saws veidas buvo pats nuostabiausias iš žmonių veidų. Jo saws sudėjimas buvo pats nuostabiausias iš žmonių sudėjimu, taip pat Jo saws būdas.

 
Apranga

Paprastai tai būdavo kelnės, ilgi marškiniai ir ant pečių užmestas šalis, ir tiurbanas. Ypatingomis progomis, gyvenimo pabaigoje, Jis saws apsirengdavo užsienio pasiuntinių Jam saws dovanotais brangiais apsiaustais.

Jo saws antklodė buvo su keliais lopais. Jis saws turėjo tik keletą atsarginių rūbų, tačiau jie visuomet buvo nepriekaištingai švarūs. Jis saws norėjo, kad ir kiti rengtųsi švariai. Kartą Jis saws pastebėjo žmogų su purvinais rūbais, ir paklausė: “kodėl jis negali jų išsiplauti?”
Kitą kartą panašioj situacijoj Jis saws paklausė tokio žmogaus, ar jis turi kokių pajamų. Gavęs teigiamą atsakyma, Jis saws pasakė: “Kai Allah palaimona tave savo dovanomis, tavo išvaizda turi tai atspindėti”. Taip pat Jis saws sakydavo : “Švarumas tai pamaldumas”.

Jis saws nuostabiai kvepėjo. Iš jo kvepalų, kurie sklido priešais jį, žmonės žinodavo, kad Jis saws ateina. Iš jo kvepalų pasiliekančio kvapo žmonės žinodavo, kad Jis saws čia buvo. (Ibn Arabi)


Elgesys bei charakteris

Jis saws buvo tobulo elgesio pavyzdys. .

Jo saws širdis buvo dosniausia, kalba – teisingiausia, o būdas – švelniausias.

Tie, kurie Jį saws pamatydavo, pajusdavo pagarbą, kurie Jį saws labiau pažindavo – pamildavo Jį saws. Tie, kurie norėdavo Jį saws aprašyti, galėdavo tik ištarti: „nemačiau nei vieno, kuris jam prilygtų“.

Kartą, kai Aiša (ra) buvo paklausta apie pranašo elgesį, dorovę, ji atsakė: „jei nori žinoti jo elgesį – pskaityk Koraną“.

Jis saws buvo dosniausias, drąsiausias, švelniausias.

Jo saws žvilgsnis buvo dažniau nuleistas žemyn, nei į viršų, ir Jis saws atrodė kuklesnis nei jauna mergina.

Kai kas nors pas Jį saws ateidavo laimingu veidu, Jis saws paimdavo jį už rankos. Kai jam ką nors atnešdavo, Jis saws klausdavo – ar tai išmalda, ar dovana. Jis saws priimdavo dovanas, ir nepriimdavo aukų, išmaldos. Tačiau net ir dovanos nelikdavo Jo saws namuose ilgam. Jis saws jas tuoj pat kam nors atiduodavo.

Jis saws nusiimdavo batus prieš sėsdamasis, pasilenkdavo ir suimdavo savo apsiausto apačią. Jis saws dažniausiai sėdėdavo kelius pritraukęs prie krūtinės, juos apglėbęs. Kartais- sukryžiavęs kojas, kartais - pusiau gulom.

Ilgam Jis saws būdavo tylus, ir mažai juokdavosi, tačiau Jis saws turėjo humoro jausmą ir mėgo, kai kiti juokiasi. Tuomet Jis saws juokdavosi kartu.

Kuomet Jis saws sutikdavo žmones, Jis saws pirmas pasisveikindavo salam, ir siųsdavo maldas už juos (wa rahmatullah wa barakatuh), bei apkabindavo juos. Apkabinęs, melsdavosi už juos.

Kuomet Jis saws buvo tarp kitų – Jis saws neišeidavo pirmas, tol, kol kiti būdavo, ir kai Jis saws paimdavo kieno nors ranką, nepaleisdavo jos tol, kol kitas žmogus pirmas tai padarydavo. Kai kas nors pašnibždėdavo Jam saws į ausį kažką, ko nenorėjo kad kiti išgirstų, niekada neatitraukdavo pirmas galvos.

Jis saws buvo labai užjaunčiantis, ypač moterims ir vaikams. Kai Jis saws ką nors kam nors pažadėdavo – įvykdydavo tai pirmai progai pasitaikius.

Kai Jis saws sėdėdavo su savo draugais/ žmonėm – jie sėdėdavo aplink Jį saws ratu, ir iš meilės bei žavesio jie būdavo tokie tylūs ir nejudantys, kad jei paukštis nutūptų ant jų galvų – nenuskristų.

Kai Jis saws kalbėdavo, dažnai pakeldavo akis į viršų. Kai Jam saws būdavo pranešama gera naujiena, Jis saws tuoj pat dėkingai nusilendavo Allah (dėkingumo sujud), ir Jo saws)veidas švytėdavo tarsi pilnas mėnuo.

Pradėdamas kalbėti, Jis saws visuomet šypsodavosi.

Visuose savo santykiuose, Jis saws nepadarė taip, kad 2 žmonės pyktųsi tarpusavy, ar turėtų gintis.

Kai Jo saws kas nors ko nors paprašydavo,Jjis saws visada tai duodavo, jei tik tai turėdavo. Jei Jis saws neturėdavo, Jis saws neatsisakydavo, o tiesiog nieko neatsakydavo. Jis saws niekada nepasakė “ne”.

Kai Jo saaws paprašydavo ką nors padaryti, Jis saws visuomet atsakydavo taip, jei tik būdavo įmanoma. Jei tai būdavo neįmanoma, Jis saws tylėdavo.

Jis saws niekad nesiartindavo ir neklausydavo žmonių, iš kurių tikėjosi išgirsti blogų pašnekesių, ir niekada nepritardavo žmonėms blogai kalbant apie vienas kitą. Jis saws visuomet stengdavosi nepastebėti kitų blogybių.

Jis saws kontroliavo savo jausmus- kai pykdavo , nusisukdavo ir tylėdavo, kai džiaugdavosi – nuleisdavo akis.

Jis saws melsdavosi: "O Allah! Aš tik žmogus. Jei as nuskriaudžiau ką nors, atleisk man, ir nebausk manęs. “ (Ahmed, Musnad, Vol. 6 pg. 103)

Jis saws ilgai nespoksodavo į žmones.

Jis saws būdavo susirūpinęs, bet nereiškia, kad depresuotas, kai su Kūreju. visada laimingas – kai su kūrinija


Jis saws juokesi, juokavo, bet net juoke nemelavo. Šypsodavosi, retai juokdavos visa burna.

Jis saws visada leido žmonėms suprasti, kad Rahma durys visada yra atviros.
 

Jis saws buvo švelnus. Jis visada valgydavo viską, nemenkindavo maisto, bet ir negirdavo nieko per daug.

Jis saws niekad dėl savęs nenusimindavo. Niekada nesiekdavo keršto. Niekad nerodydavo pirštu, tik visa ranka.

Jis saws rūpindavosi žmonėmis, klausdavo kaip sekasi, jei kurio nebūdavo – klausdavo, kur tas ir tas. (mečetės valytojos pavyzdys).

Prašydavo, kad kiti Jam saws pasakytų apie žmones, kuriems Jo saws reikia. Kad galetų pas juos nueiti.

Jis saws kalbėjo tik tiek, kiek reikia, nei per daug nei per mažai.Jis saws kalbėjo labai aiškiai, atskirdamas kiekvieną žodį, kad žmonės būtų galėję lengvai suskaičiuoti žodžius, jei būtų norėję. Kai Jis saws kalbėjo viešai, kiekvieną sakinį pakartodavo 3 kartus, kad įsitikintų, jog bus gerai suprastas, tačiau paskui to nebekartodavo.

Jis saws nemėgo žmonių, kurie buvo triukšmingi/garsųs, bei grubūs. Jis saws mėgo žmones, kurie kalbėjo švelniai. Jis saws taip pat nemėgo, tų, kurie užduodavo daug klausimų.

Apie save Pranašas saws pasakė: „Allah atsiuntė mane kaip pasiuntinį, kad parodyčiau tobulą charakterį, manierų rafinuotumą bei laikysenos, elgesio aukštumas“ (Malik, Mawatta; Ahmed, Musnad; Mishkat)

Jis saws buvo švelnus ir malonios širdies, visuomet linkdavo į gailestingumą, ir stengdavosi nepastebėti kitų klaidų, trūkūmų. Mandagumas ir pagarba, užuojauta ir švelnumas, paprastumas ir nuolankumas, prijautimas ir nuoširdumas buvo Jo saws būdo pagrindiniai bruožai. Vardan tiesos ir teisingumo Jis saws galėjo būti labia tvirtas, tačiau dažniausiai Jo saws griežtumas ėjo kartu su didžiadvasiškumu. Jo saaw žavingos manieros pritraukė prie Jo saws pasekėjus. Nors ir būdamas Arabijos karalius, bei Allah pasiuntinys, Jis (saws) niekuomet neprisiime net krislelio pranašumo, viršenybės. Tai buvo ne dėl to, kad Jis saws kažką slėptų, ar apsimetinėtų – nuoširdus kuklumas buvo įsišaknijęs Jo saws širdyje. Jis saws sakydavo: “ Aš esu Allah pranašas, bet aš nežinau, koks bus mano galas”. (Bukhari, Sahih Bukhari, skyrius "Al-Janaiz")

Viename iš pamokslų Jis saws sakė: “O Kureiš žmonės, būkit pasiruošę kitam gyvenimui, aš negaliu jūsų apsaugoti nuo Allah bausmės; o Abbas, Abdul Mutalib sūnau,tavęs taip pat negaliu apsaugoti, o Fatima, Muhamedo dukra, netgi tavęs negaliu apginti.” (Sahahin)

 
Jis saws visuomet pagarbiai pasitikdavo žmones, ypač senus, ir sakydavo: "Pagerbti seną žmogų – tai gerbti Allah”.

Jis saws pagarbiai elgdavosi net su nedorais žmonėm. Perduota, jog kartą toks žmogus paprašė leidimo įeiti į Jo saws namus. Pranašas saws pasakė, jog tai negeras žmogus, bet leido jam įeiti, ir elgėsi su juo labia pagarbiai. Tam žmogui išėjus, Ayša (ra) pasakė: “Tu nebuvai geros nuomonės apie tą žmogų, bet visgi tu elgeisi su juo labai gerai ir pagarbiai”. Pranašas (saws) atsakė: “Allah akyse tas žmogus blogas, kuris elgiasi nepagarbiai, ir žmonės vengia jo draugijos dėl jo blogų manierų”. (Bukhari, Sahih Bukhari)

Jis saws nemėgdavo, kai žmonės, iš pagarbos Jam saws įėjus į kambarį atsistodavo. Jis saws sakydavo: “tegu tas, kuris mėgsta, kad iš pagarbos jam žmonės atsistotų, ieško sau vietos pragare” (Abu Dawud, Kitabul Adab,).

Tačiau Jis saws pats visuomet atsistodavo, kai įeidavo garbingą postą užimatis žmogus. Jis saws atsistodavo, kai įeidavo Jo saws vaikystės žindyvė, ir patiesdavo jai savo apklotą. Taip pat Jis saws elgdavosi ir su savo netikru broliu. Susirinkime Jis saws vengdavo sėdėti garbingoj, pastebimoj vietoj, iki tokio lygio, jog žmonės Jį saws sunkiai pastebėdavo, ir klausdavo, kuris čia yra Pranašas saws. Dažnai neišauklėti beduinai grubiai prisikabindavo prie Jo saws, bet Jis saws niekuomet neįsižeisdavo (Abu Dawud Kitabul Atama).

Jis saws lankydavo sergančius vargšus, ir skatindavo taip elgtis visus musulmonus. (Bukhari, Sahih Bukhari, Chapter "Attendance on ailing persons"). Taip pat Jis saws priimdavo ir turtingų kvietimus. Vargšai, turtingi, garbingi ir ne – jokių žmonių Jis saws neniekindavo.

Jis saws sėdėdavo su kukliausiais žmonėmis, ir sakydavo, kad tik dorumas yra kriterijus, suteikiantis vieno žmogaus viršenybę prieš kitą. Jis saws pastoviai kviesdavo žmones – kad ir tai būtų neturtingiausių tikinčiųjų tarnai – dalintis Jo saws kukliu maistu. (Tirmizi, Sunan Tirmizi).
 Kuomet Jis saws lankydavo žmogų, Jis saws pasisveikindavo, ir klausdavo leidimo įeiti. Jis saws patardavo žmonėms sekti Jo saws pavyzdžiu, ir nepykti, jei kartais kuris nors žmogus atsisakydavo priimti svečią, nes greičiausiai tas žmogus buvo užsiėmęs, ir nenorėjo nieko įžeisti. (Ibid).

Nebuvo jokio namų ruošos darbo, kuris Pranašui saws būtų žeminantis. Ayša (ra) pasakė: „Jis saws visuomet prisijungdavo prie namų ruošos darbų, ir kartais pats susisiųdavo savo rūbus, taisydavo batus, šluodavo grindis. Jis melždavo, perkeldavo, maitindavo savo gyvulius, bei apsipirkdavo namams.” (Qazi Iyaz: Shifa; Bukhari, Sahih Bukhari, skyrius: Kitabul Adab)

Jis saws nedvejodavo daryti kitų “nešvarius” darbus, ypač padėdavo našlaičiams bei našlėms. (Nasi, Darmi). Kartą, kuomet Jo saws draugo Kabab Bin Arat namuose nebuvo nei vieno vyro (jie buvo išėję į kovą), Jis saws kasdien eidavo į tuos namus padėti, bei melždavo jų gyvulius. (Ibn Saad Vol. 6, p 213).

Jis saws buvo dosniausias iš žmonių, ypač Ramadano metu. Jo saws elgesys ir būdas buvo geriausi, taip pat Jo saws fizinis sudėjimas. Jo saws rankos buvo švelniausios, kvapas maloniausias, o protas iškiliausias. Jis saws buvo draugiškiausias iš žmonių, drąsiausias. Jis saws daugiausiai žinojo apie Allah, labiausiai Jo (swt) bijojo. Jis saws niekuomet nesupykdavo, bei nekeršydavo dėl asmeninių dalykų.

Jis saws supykdavo tik tuomet, kai būdavo nusižengiama Allah įstatymams, ir niekas Jo saws nenuramindavo, tik tiesa. Kai Jis saws supykdavo, Jis saws nusukdavo veidą į šoną.

Jis saws niekuomet nepeikdavo maisto, jei norėdavo – valgydavo, jei ne – ne. Jis saws niekuomet nevalgydavo gulėdamas, ar prie stalo. Jis saws valgydavo tai, kas buvo pasiekiama, ir lengva. Jis saws mėgo salduynus bei medų, ir moliūgą. Jis saws sakydavo: „ koks puikus prieskonis yra actas“ [Muslim- n. 2051]

“Kaip Ayša (ra) yra pranašesnė už visas moteris, taip ath-Thaarid (duonos, mėsos ir sultinio mišinys) yra pranašesnis už visus maistus. [al-Bukhaari]

Megstamiausia avienos dalis buvo mentis.

Kartais keleta mėnesių praeidavo be ugnies Jo saws namuose.

Jis saws valgydavo 3 pirštais, ir visuomet juos švariai nulaižydavo. Jis saws gerdavo 3 gurkšniais, tarpuose įkvėpdamas (nusisukęs nuo indo).

Atsistodamas ar atsisėsdamas Jis saws visuomet minėdavo Allah. Jojimui Jis saws naudojosi arkliu, kupranugariu ar asilu. Jis saws niekada neleisdavo kam nors eiti už Jo saws.

Jis saws prisirišdavo akmenį prie pilvo, kai būdavo alkanas, ir kartais Jis saws ir Jo saws šeima eidavo miegoti būdami alkani.


Jo saws lova buvo iš odos čiužinio, pripildyto palmių pluoštu. Jis saws retai, tik po truputi mėgaudavosi pasaulietiniais malonumais. Allaah davė Jam saws raktus į viso pasaulio turtus, tačiau Jis saws jų atsisakė vardan kito pasaulio.
Jis saws pastoviai atlikdavo dhikr, visuomet būdavo apmastymų būsenoj. Jis saws mėgo gerus kvapus, ir nemėgdavo blogų.

Jis saws mėgdavo viską pradėti dešine ranka (valant, aunantis batus, šukuojantis, ir visame kame). Kairę ranką Jis saws naudojo plaunant nešvarumus nuo savęs. Jis saws gulėdavo ir miegodavo ant dešiniojo šono, atsisukęs i Kiblos pusę.

Jo saws susirinkimuose buvo elgiamasi kukliai, kantriai, sąžiningai. Tai buvo kantrybės ir ramybės vietos.Ten nebuvo keliamas balsas, ar diskutuojama apie nereikalingus dalykus. Buvo kalbama apie dalykus, susijusius su taqwa (dievobaimingumu, dievo suvokimu). Dalyvaujantys buvo nuolankūs, pagarbūs seniems, gailestingi jauniems, suteikiantys pirmenybę skurstančių poreikiams, ir ginantys nepažįstamus - tam, kad jie paliktų susitikimą atvesti į tiesos kelią, ir kad patys taptų vedliais.

Jis saws suvienydavo savo draugus, Jis saws gerbdavo kiekvienos tautos valdovą. Jis saws visuomet teiraudavosi apie savo draugus. Jis saws nebuvo iš tų, kurie kalba nepadoriai, arba skatina nepadorias kalbas. Jis saws blogiui neatsilygindavo blogiu, o atleisdavo. Jis saws niekuomet nesudavė moteriai ar tarnui, iš ties – Jis saws niekuomet niekam nesudavė, tik kariaudamas vardan Allah.

Kai reikdavo rinktis iš kelių dalykų, Jis saws visuomet pasirinkdavo lengvesnį (jei tai neįtraukdavo nuodėmės darymo).

Anas ibn Maalik (ra) pasakė: “Neliečiau šilko, kuris būtų švelnesnis už Pranašo saws rankas. Neužuodžiau nei vieno kvapo, kuris kvepėtų maloniau, nei Pranašo saws kvapas. Aš patarnavau Jam saws 10 metų, ir Jis saws nei karto man nepasakė: “uff”, niekuomet, kai ką nors padarydavau, Jis saws nepasakė „kodėl tu taip padarei?“, ir niekuomet, kai ko nors nepadarydavau, Jis saws nepasakė: „ar tu nepadarei to?“ [al-Bukhaari, no. 3561 ir Muslim, no. 2309]

Allah Jame saws suderino tobulą elgesį ir būdą, bei suteikė Jam saws žinojimą apie buvusias ir ateinančias kartas. Nepaisant to, kad Jis saws buvo beraštis, ir neturėjo jokio mokytojo, Allah suteikė Jam saws tai, ko nesuteikė nei vienam kitam žmogui, ar kūrinijai, ir pasirinko J saws tarp visų buvusių ir būsimų žmonių. Tebūnie Jam saws ramybė ir palaima, amžinai, iki Teismo Dienos."


Vertė sesuo Jurga