Saturday, 16 October 2010

Noriu atgailauti, bet... (II dalis)

Ar Allah swt man atleis?


Žmonės kartais teisinasi: "Aš norėčiau atgailauti, tačiau as esu padaręs galybę nuodėmių. Neįmanoma net įsivaizduoti, ko tik aš nesu padaręs per savo gyvenimą. Nežinau, ar Allah gali man atleisti už visus nusižengimus".

Iš kur kyla tokios mintys?:

  • Allah swt tarnas nesuvokia Viešpaties Gailestingumo absoliutumo;
  • Asmens širdis silpna- joje nėra vilties;
  • Nesuvokimas, kad nuoširdi atgaila gali nuplauti nuodėmes.

Atsakymas į visa tai yra šiuose Allah swt žodžiuose: "...ir Mano Gailestingumas aprėpia viską..." (7:156)

Al Qudsi Hadisas: "Kurie žino, kad Aš galiu atleisti visas nuodėmes, tiems aš atleisiu, jei tik jie nepriskirs Man partnerių." (Tabarani)

Kitas Al Qudsi Hadisas: "O, Adomo sūnau, kol tu šauksies Mane ir visiškai Manim tikėsi, tol aš atleisiu už tai, ką esi padaręs. O, Adomo sūnau, jei tavo nuodėmės siektų debesis ir tu dėl jų atgailautum, Aš tau atleisčiau. O, Adomo sūnau, jei ateitum pas mane su nuodėmėm dydžio sulig žeme ir sutiktum Mane nepriskirdamas Man partnerių, Aš atsiųsčiau tau atleidimą sulig (žemės) dydžiu". (At Trimidi)

Pranašas saaw yra pasakęs: "Tas, kuris atgailauja dėl savo nuodėmių yra kaip tas, kuris nėra jų (nuodėmių) padaręs". (Ibn Maajad)


Šimtą žmonių nužudžiusiojo atgaila


Tiems, kuriems vis dar sunku suvokti, kad Allah swt gali atleisti viską, bus naudingas šis Hadisas:

Pranašas saaw yra pasakęs: "Buvo vyras, kuris nužudė 99 žmones. Jis susirado daugiausiai žinių turintį senolį, prisipažino jam savo noudėmes ir paklause, ar jam gali būti atleista. Senolis atsakė "ne". Iš pykčio vyras nužudė išminčių. Taigi, jo sąskaitoje jau buvo 100 aukų. Jis susirado kitą žyniuonį, nuėjo pas jį, prisipažino, ką padaręs ir paklausė, ar jam gali būti atleista. Jam žyniuonis atsakė: "Taip, kas gi gali stoti tarp tavęs ir atgailavimo? Eik i aną miestą, ten rasi žmones, šlovinančius Viešpatį. Eik ir šlovink Dievą su jais, ir negrįžk į savo miestą, nes tai bloga vieta." Taigi, žmogus išėjo, bet pakeliui jis sutiko Mirties Angelą. Prie Mirties Angelo prisijungė gailestingumo ir bausmės Angelai ir susiginčyjo tarpusavy. Gailestingumo Angelai tarė: "Jis atgailavo ir ieškojo Dievo". Bausmės Angelai nenusileido: "Bet jis nėra padaręs nei vieno gero darbo!". Tada dar vienas Angelas pasirodė ir besiginčijantieji paprašė Jo išspręsti jų dilemą. Angelas tarė: "Išmatuokite atstumą tarp dviejų miestų (žmogaus gimtojo ir to, į kurį jis ėjo), arčiau kurio žmogus yra, tam jis ir priklauso". Taigi, atstumas buvo išmatuotas ir buvo nustatyta, kad žmogus buvo arčiau to miesto, į kurį jis ėjo, tad jis buvo pasiimtas gailestingumo Angelų".


Visos nuodėmės gali būti atleistos ir pakeistos į gerus darbus. Ko daugiau žmogus gali norėti? Ar tai nėra savaime pakankama priežastis atgailai?

Friday, 15 October 2010

Noriu atgailauti, bet...

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu,

Nesame nei vienas be nuodėmės, didesnės, ar mažesnės. Tokius mus sutvėrė Allah swt- klystančius, nusižengiančius. Tačiau tai nėra pretekstas daryti nuodėmes, o jas padarius- neatgailauti, arba atidėlioti atgailą.

Noriu pasidalinti su jumis ištraukomis iš Šeikho Muhammad Salih Al-Munaged knygos "I Want To Repent, But...", inšaAllah.


******


Nuodėmių nuvertinimo pavojai


Kaip žinote, Allah swt įsakė savo tarnams nuoširdžiai atgailauti ir padarė atgailą privaloma: "O jūs, kurie tikite! Atsigręžkit į Allah nuoširdžioje atgailoje..." (66:8)

Allah swt mums davė laiko gailėtis dėl savo veiksmų prieš Angelams jas užrašant. Pranašas saaw yra pasakęs: "Rašantysis kairėje (Angelas, užrašantis blogus darbus) pakelia savo rašiklį (ir laiko pakėlęs) šešias valandas prieš užrašant nuodėmę. Jei musulmonas atgailauja, prašo Allah atleidimo, tuomet blogas darbas nėra įrašomas, kitu atveju (neatgailavus), jis įrašomas." (Tabarani Hadisas, Al Albani pripažintas hasan- patikimu.) Antrasis laiko tarpas, skirtas atgailai yra nuo blogo darbo užrašymo iki mirties.

Bėda tame, kad žmonės nei bijosi, nei tikisi (iš) Allah swt. Jie nepaklūsta Jam swt dieną naktį darydami nuodėmes. Yra žmonių, kurie išbandomi charakterio silpnybe- manymu, kad nuodėmės nėra labai reikšmingas dalykas, nesulauksiantis pasėkmių. Jie gali sakyti "koks čia blogis, jei aš paspausiu ranką ne mahram vyrui (ar moteriai)?.." Jie nemato nieko blogo tame, kad apžiūrinėja moteris žurnaluose, TV. O jei juos kas nors sudrausmina, jie teisinasi: "bet juk tai ne sunki, o viso labo "lengva" nuodėmė..". Bukhari perdavė Anas žodžius: "Jūs darote dalykus, kurie, jūsų akimis, yra mažiau reikšmingi, nei plaukas, bet Pranašo saaw laikais mes juos laikydavome galinčiais sužlugdyti žmogų.". Ibn Masud pasakė: "Tikintysis priima savo nuodėmes taip, lyg jis sėdėtų kalno papėdėje ir bijotų, kad jis (kalnas) ant jo užkris, o nuodėmingasis- lyg musė būtų nutūpusi ant jo nosies, o jis ją būtų nuvijęs.".

Pranašas yra pasakęs: "Saugokitės mažų nuodėmių, kurios dažnai priimamos kaip nereikšmingos, nes jos yra lyg grupė keliautojų, kurie sustojo pailsėti. Vienas pagriebė šapą, antras pagriebė šapą, kol galiausiai galima buvo užkurti laužą ir išsivirti valgį. Šios mažos nuodėmės, jei žmogus bus paprašytas jas suskaičiuoti, pražudys (jį)." (Ahmad)

Islamo teologai teigia, kad kuomet mažų nuodėmių žmonės nesigėdija ir jomis nesibjauri, ir, nebijodami Allah swt priima jas kaip nereikšmingas, yra rizika, kad Allah swt jas pradės skaičiuoti, kaip sunkias. Dėl to ir sakoma- jokia maža nuodėmė nėra maža, jei nepaliauji jos daręs, jokia didelė nuodėmė nėra didelė, jei nepaliauji prašęs atleidimo.

Svarbu negalvoti apie mažas nuodėmes vien tik, kad jos yra mažos, geriau galvoti Kam mes nusidedame jas darydami...

Štai geriausi žodžiai tiems, kurie tiki Allah swt: "Pranešk (O Muhammed) Mano tarnams, kad, iš tikrųjų, Aš esu Visa Atleidžiantis ir Visu Gailestingiausias." (15:49) O taip pat ir šie žodžiai: "Ir kad Mano Bausmė yra, iš tiesų, pati skaudžiausia kančia." (15:50) Visada svarbu laikytis balanso tarp šių Allah swt Atributų.


(inšaAllah bus daugiau)

Wednesday, 6 October 2010

Silpno Iman (tikėjimo) požymiai

  • Nuodėmių darymas nejaučiant sąžinės graužaties;
  • Nenoras skaityti/klausytis Korano;
  • Tingėjimas šlovinime (pvz maldos nuvėlinimas);
  • Sunnos (Pranašo pavyzdžio) ignoravimas;
  • Nuotaikos svyravimai- nusiminimas dėl žemiškų nesėkmių ir perdėtas džiaugsmas dėl žemiškų sėkmių;
  • Abejingumas klausantis Korano ayu (eilučių);
  • Retas Allah swt prisiminimas ir dhikr atlikimas;
  • Nepasitenkinimo nejautimas, kuomet matome kitus atliekant veiksmus, prieštaraujančius Šarijai (islamiškai teisei);
  • Statuso ir turtų troškimas;
  • Šykštumas;
  • Liepimas kitiems atlikti gerus darbus, bet to paties nedarymas;
  • Džiaugimasis kuomet nesiseka kitam;
  • Jaudinimasis vien tik del halal (kas leidžiama) ir haram (kas draudžiama), ignoruojant makruh (kas nepageidaujama) ir mustahab (kas stipriai rekomenduojama);
  • Šaipymasis iš žmonių, kurie atlieka gerą darbą (pvz, tvarko mečetę);
  • Nesijaudinimas dėl musulmonų padėties (skurdo, okupacijos..);
  • Pareigos skleisti islamą nejautimas;
  • Pomėgis ginčytis vardan ginčo;
  • Per didelis susidomėjimas Dunja (šiuo gyvenimu), baiminimasis materialinių nuostolių;
  • Žavėjimasis savimi.

Vetė Rimantė iš islamway.com

Kelias į Rojų nėra lengvas

Kelias į Rojų yra kupinas žmogaus troškimų ir geidulių suvaržymų. Tai reiškia, kad mums reikia pademonstruoti savo kantrybę bei stiprų pasiryžimą šiame kelyje. Bukhari ir Muslim kolekcijose yra Hadisas, kuriame užrašyti Pranašo saaw žodžiai: "Pragaras yra apgobtas įgeidžiais, o Rojus- sunkumais".

An Nisai, Tirmidi, Abu Dawud perduoda tokį Hadisą: Pranašas saaw yra pasakęs: "Kai Allah sukūrė Rojų, jis pasakė Gabrieliui: "Eik ir pažvelk į jį (Rojų)"; Gabrielius nuėjo, pažiūrėjo ir grįžęs pasakė: "Prisiekiu Allah Šlovingumu, niekas apie jį (Rojų) nebus girdėjęs, tačiau visi į jį įžengs". Taigi, Jis (Dievas) apsupo Rojų sunkumais ir vėl pasakė Gabrieliui: "Eik ir pažvelk į Jį". Taigi, Gabrielius nuėjo, apžiūrėjo ir grįžęs pasakė: "Prisiekiu Allah Šlovingumu, bijau, kad niekas į jį (Rojų) negalės patekti".

An Nawawi šitaip paaiškino šį Hadisą: "Ši analogija yra Pranašo saaw iškalbingumo pavyzdys. Ji reiškia, kad niekas kitas nepadės tikinčiajam pasiekti Rojaus, išskyrus brovimąsi pro kliūtis ir sunkumus, bei niekas kitas nenuves tikinčiojo į Pragarą, kaip tarnavimas savo įgeidžiams ir troškimams. Abu (Rojus ir Pragaras) yra apvilkti tuom, kuom buvo minėta ir žmogus pamatys savo kelio galą tada, kai nutrauks (tą šydą). Rojaus šydas yra nutraukiamas kliūčių ir sunknkumų įveikimu, o Pragaro- pasinėrimu į pagundas. Sunkumai, kurių įveikimas tikintįjį nuveda į Rojų yra pastovumas ir kantrumas Dievo šlovinime, pykčio valdymas, atlaidumas, dosnumas, kilnumas atžvilgiu tų, kurie mus įskaudina, fizinių troškimų suvaldymas ir t.t.".


Dr. Umar Al-Ashqar
Vertė Rimantė

Saturday, 2 October 2010

10 dalykų, kuriuos mes švaistome

  1. Mūsų žinios. Iššvaistomos, jei nesielgiame pagal jas.
  2. Mūsų veiksmai. Iššvaistomi, jei atliekami nenuoširdžiai, ne vardan Allah swt.
  3. Mūsų turtas. Iššvaistomas, jei naudojame jį ne tam, kas atneštų mums adžr (atpildą iš Allah swt) bei naudos šiame ir Amžinajame gyvenime.
  4. Mūsų širdys. Iššvaistomos, jei jose nėra meilės Viešpačiui, noro priartėti prie Jo swt, jei jose nėra pasitenkinimoir ramybės. Vietoje to, mūsų širdys užimtos kažkuo kitu.
  5. Mūsų kūnai. Iššvaistomi, jei nenaudojame jų Ibadai (šlovinimui) ir Viešpaties tarnystei.
  6. Mūsų meilė. Iššvaistyta, jei nukreipta ne link Dievo, o link kažko kito.
  7. Mūsų laikas. Iššvaistytas, jei jo nenaudojame geriems darbams daryti idant ištaisyti/ištrinti praeities nuodėmes.
  8. Mūsų intelektas. Iššvaistomas beverčiams dalykams, žalojantiems tiek visuomenę, tiek individą, neskirtas apmąstymams.
  9. Mūsų tarnystė. Iššvaistoma, jei sekame ne tuos, kurie priartintų mus prie Allah swt, jei taraujame šiai Dunjai (gyvenimui).
  10. Mūsų dhikr (Viešpaties prisiminimas). Iššvaistomas, jei jis nedaro poveikio mūsų širdims.

Sudaryta pagal Šeicho Ibn Qayyim al-Jawziyya paskaitą

Friday, 1 October 2010

Pranašas Jėzus (Isa) (ramybė Jam)

Kai pokalbyje su musulmonais kalba nukrypsta į Jėzų, jie vis užtikrina, kaip labai jį gerbia ir vertina – Isą Ibn Maryam – Jėzų, Marijos sūnų. Ir kaskart pasako sakinį: "Mes tikime Jėzų". Islamo supratimu, Jėzus stovi priešpaskutinėje pranašų virtinės vietoje, o Mahometas – paskutinėje. Nors 90 Korano eilučių kalbama apie Jėzų, jo pranašišką, gydymo veiklą, bet tik penkiomis eilutėmis pranešama apie jo baigtį, o apie patį nukryžiavimą – tik viena eilute. Islame klausimas apie Jėzaus nukryžiavimą ir mirtį nėra būtinas, jam pirmiausia rūpi Dievo vienumo, absoliutaus monoteizmo išpažinimas.

Nėra mirties? Nėra kryžiaus?

Korane eilutė apie nukryžiavimą – 4 suroje, tarp teisinių ištraukų, pamokslo dalių ir pasakojamųjų elementų: 4,155 Prakeikti tebūna jie [knygos žmonės, čia: žydai], kad sulaužė savo sandorą, netikėjo Dievo ženklais, neteisėtai žudė pranašus... 156 ir kad buvo netikintys bei niekingai šmeižė Mariją; 157 ir kadangi sakė: "Mes nužudėme Kristų Jėzų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį". Tačiau jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, toks tik jis jiems pasirodė... Ir jie iš tikrųjų jo nenužudė, bet Dievas pakėlė jį pas save. Dievas galingas ir išmintingas.

Ką tai reiškia?

Problematiką leidžia numanyti gausūs centrinės 157 eilutės vertimo variantai, tarp kitų – mokslo pasaulyje labiausiai pripažintas Rudžio Pareto Korano vertimas: "Bet (iš tiesų) jie jo nenužudė ir (taip pat) nenukryžiavo".

Pirma aiškinimo nuoroda yra šios eilutės kontekstas: Tai, kad čia vienu teiginiu kritikuojami knygos žmonės – ahl al-kitab (4, 153), kuriais Korane kaip turėtojai dieviško apreiškimo, kurio jie, deja, nebeišlaikė originaliame pavidale, įvardijami žydai ir krikščionys. Sura 4, 153 aiškiai rodo, kad čia turimi omenyje tik žydai. Ydų sąraše išvardijami jų nusikaltimai: veršio garbinimas, Sinajaus sandoros sulaužymas, pranašų žudymas, užkietintos širdys ir netikėjimas, pasireiškiąs Marijos šmeižtu dėl paleistuvystės, kurią jiems kaip ir įrodė jos nesantuokinis vaikas, taip pat gyrimasis, esą jie nužudę Mesiją.

Antra aiškinimo nuoroda – Korano pranašo supratimas. Pagal Koraną neįmanoma, kad Dievo pranašas, pasiųstas ir saugomas Dievo, būtų nužudytas žmonių. Dievas savo pasiuntinį išgelbsti iš priešo rankų, nes jo visagalybė triumfuoja prieš Dievo priešų galią. Jo globa didesnė negu žmonių grėsmė. Kadangi Korano kontekste nukryžiavimas yra gėdinga mirtis, bet kuriam Dievo pasiuntiniui jis neįsivaizduojamas.

Iš Korano teksto išplaukia, kad žydų teiginys, jog jie nukryžiavę Jėzų, yra netikėjimo išraiška. Jie rezgė pinkles, kaip galėtų nužudyti Jėzų. Bet Dievas pranoksta žmogiškas pinkles ir pakelia Jėzų pas save. Taip nukryžiavimas atsiduria įtampų ir aiškinimo lauke tarp dieviškojo pranašo išsaugojimo nuo smurtinės mirties nuo žmogaus rankos ir dieviškojo netikėjimo nubaudimo. Jėzaus išsaugojimas tampa Dievo visagalybės įrodymu, skelbia ad maiorem Dei gloriam. Neigiamas ne pats nukryžiavimas, o nukryžiuotojo asmuo. Nukryžiuotas buvo ne Jėzus, nukryžiavo ne žydai.

Didžioji apgaulė

Vis dėlto: kaip tada vyko dieviškasis įsikišimas? "Toks tik jis jiems pasirodė". Arabiškas posakis shubbiha lahum priklauso turbūt neaiškiausiems ir todėl ginčytiniausiems viso Korano žodžiams: Shubbiha yra 2-o kamieno iš sh-b-h būtojo laiko neveikiamoji rūšis, tad vertimas turėtų skambėti taip: "tai (arba jis) buvo padaryta jiems panašu". Vienam variante – veikiamoji r. shabbaha: "jis padarė jiems panašu", tuo "Dievas" vienareikšmiškai aiškus kaip daiktavardis. Korano vertėjai versdami sunkiai ieško sprendimo: "tačiau tai buvo jiems tik simuliuojama" (Ibn Rassoul); "juos apėmė netikrumas" (Adel Theodor Khoury); "veikiau atrodė jiems (kitas) panašus", taigi jie supainiojo jį su Jėzumi ir nužudė (Rudi Paret); "bet (Dievo lėmimu) turėjo jis jiems taip atrodyti" (Miuncheno islamo centras). Geriausiai Korano pasakymą pataiko išversti Manfredas Ullmannas: "jie buvo apgauti" ir vikriai apeina netikrumus, kas ką ir kaip apgavo.

Palaiminga, o ne smurtinė mirtis

Koranui nutylint nukryžiuotojo tapatybę, klausimui apie Jėzaus gyvenimo baigtį esama skirtingų atramos taškų:

• Jėzaus gyvenimo pabaiga aprašoma kaip reali mirtis. Taigi pagal Koraną Jėzus kalba apie savo gimimą, mirtį ir prikėlimą: "Taika tebūnie virš manęs tą dieną, kai aš gimiau, dieną, kai mirsiu, ir dieną, kai (vėl) būsiu prikeltas gyvenimui" (sura 19, 33). Tai tapatu surai 19, 15, kur tas pats pasakyta apie Joną Krikštytoją. Kadangi Jonas numirė labai realiai, tikrai turi būti miręs ir Jėzus.

• Jėzaus gyvenimo pabaiga – palaiminga mirtis. Suroje 3, 55 "O Jėzau, Aš [Dievas] tave atšauksiu ir pakelsiu pas save" (taip pat sura 5, 117) Jėzaus mirtis išreiškiama klasikiniu žodžiu tawaffa, reiškiančiu "mirti palaiminga mirtimi". Sąryšyje su salam – taika tai tegali reikšti, kad Jėzus mirė taikinga mirtimi, nulemta Dievo nutarimo ir valios.

• Jėzus buvo pakeltas pas Dievą. Suroje 3, 55 prieš pakėlimą pas Dievą vienareikšmiškai kalbama apie mirtį. Tuo kalbama apie visuotinį mirusiųjų prikėlimą teismo dieną. Tik islamo interpretavime plėtojama mintis, kad Jėzus pas Dievą buvo pakeltas gyvas, kūniškai toliau gyvena danguje ir mirs tik po savo sugrįžimo.

Taigi, Koranui Jėzus buvo tik žmogus ir, vadinasi, mirė kaip žmogus. Šis pasisakymas įdedamas į lūpas jam pačiam, jis tai pats patvirtina įvairiose Korano vietose. Be to, garbinga, palaiminga Jėzaus mirtis pagal Dievo valią stiprino Mahometo įsitikinimą, kad Dievas ir jam kaip Jėzaus įpėdiniui, "visų pranašų antspaudui", leis panašiai numirti ir būti pakeltam, apsaugotam nuo priešų ir gėdos. Tuo iš Jėzaus mirties atimamas bet koks išganomasis matmuo, juk jo mirtis iš esmės nesvarbi ir nė neverta minėti.

Islamo teologijos aiškinimo bandymai

Nukryžiavimo klausime nepakanka pateikti tik Korano tekstą. Teksto supratimą, netgi vertimą nukalė viduramžių komentatoriai. Gausiais aiškinimais nujaučiamas atkaklus atsakymo siekis.

Dauguma klasikinių komentatorių rėmėsi tuo, kad Jėzus prieš nukryžiavimą buvo pakeltas Dievo ir vietoj jo buvo nukryžiuotas kitas. Yra galimybė, kad Dievas sumainė tapatybę, leisdamas kitam būti panašiam į Jėzų, arba kad buvo netyčia supainiota. Taip pat yra daug variantų dėl šio užvado (atsarginio) tapatybės. Pavyzdžiui, savanorio iš mokinių: "Tada Isa tarė savo palydovams: 'Kas iš jūsų šiandien nori nusipirkti dangų?" Tada vienas iš jų tarė: 'Aš’, nuėjo pas žydus ir pasakė: 'Aš esu Isa.’ Ir jis buvo paverstas visai tokiu kaip Isa. Tada jie jį paėmė, nužudė ir nukryžiavo. Ir patys krikščionys taip manė. Bet Dievas tą dieną pakėlė Isą pas save". Labai įtikinamas ir įsivaizdavimas, kad vietoj Jėzaus už bausmę buvo nukryžiuotas Judas (substitucijos teorija).

Teorija, kad Jėzų nukryžiavo tik dėl akių, buvo atstovaujama negausių paribio grupių. Štai krikščionių teologas Jonas Damaskietis (miręs 750) apie musulmonišką nukryžiavimo įsivaizdavimą galėjo parašyti: "Buvo nukryžiuotas jo šešėlis, o pats Kristus, sako jie, nebuvo nukryžiuotas ir nemirė, bet Dievas pasiėmė jį pas save į dangų, kadangi jį mylėjo". Filosofiniuose sluoksniuose remiantis dviejų prigimčių mokymu buvo ginamas požiūris, kad esą buvo nukryžiuotas tik Jėzaus kūnas, jo žmogiškoji prigimtis, o jo dieviška prigimtis liko nepaliesta (doketizmo teorija).

Iš ortodoksinio islamo kaip sekta pašalintas Ahmadiyya judėjimas vadovaujasi tuo, kad Jėzus ant kryžiaus tik neteko sąmonės, o jo sekėjai nuėmė jį nuo kryžiaus. Moterys jį išslaugė, ir pasveikęs jis iškeliavo į Kašmyrą ieškoti prapuolusių Izraelio giminių ir joms skelbti savo mokslo (tariamos mirties teorija).

Pagal kitą aiškinimą buvo apgauti tik Isos priešai, tuo tarpu mokiniai matė, kaip Isa gyvas buvo pakeltas aukštyn. Įvykiai apie Jėzaus mirtį lieka miglota dieviškos paslapties misterija ir jais reikia tikėti. Ypač dabartiniai musulmonai atmeta spekuliacijas ir todėl linkę laikytis šios misterijos teorijos.

Visuose šiuose aiškinimo bandymuose vis pasitaiko suklusti verčiančių pasažų. Pavyzdžiui, žydų konvertito Wabh Ibn Munabbiho savotiškoje "islamiškoje kančios istorijoje", kur girdimi Naujojo Testamento atgarsiai: "Ir pabaigus valgyti, jis ėmė jiems plauti rankas ir savo rankomis atliko jiems ritualinį apsivalymą. 'Ką aš šiandien atlikau jums, patarnaudamas prie stalo ir plaudamas rankas, tai jums turi būti pavyzdys, nes jūs juk matote, kad aš geriausias tarp jūsų. Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų."

Sulaužytas kryžius

Bet islamo tradicija remiasi Jėzaus pakėlimu ir plėtoja savo mokymą apie Jėzaus sugrįžimą. Jis sugrįš kovoti su Dajjal, savotišku Antikristu, ir sunaikinti krikščionybės. "Dievas nuleis Isą kaip teisingą teisėją ir teisingai veikiantį imamą. Jis sulaužo kryžių, užmuša kiaulę, panaikina pagalvės mokestį." Taigi sugrįžęs Isa sulaužys kryžių kaip krikščionišką simbolį ir taip sunaikins krikščionybę, kuri laikoma suklastotu ir ydingu Abraomo religijos variantu. Taigi pagal islamo tradiciją islamui galutinai nugalėti padeda ne musulmonai, o pats Jėzus! Bus įkurta Jėzaus taikos karalystė – bet krikščioniško kryžiaus simbolio ir jo sekėjų sunaikinimo keliu. Taip Jėzus tampa savo bendruomenę žudančiu galutinio islamo teismo atlikėju.

Šiuolaikinis islamo požiūris

Atsigręžiant į Korano žodžių skambėjimą be "tradicijos" balasto, šiuolaikinėje literatūroje kritiškai vertinami spekuliatyvūs aiškinimai ir paliekama taip, kaip tai skamba Korane, kurio žodžiai laikomi absoliučiais, neginčytinais. Jėzaus gyvenimo baigtis sąmoningai lieka dieviškos paslapties tamsoje, kurioje skendi ir Koranas. Taigi Centrinės Vokietijos musulmonų taryba (ZMD) pasisako paprastai: "Musulmonai tiki..., kad Jėzus buvo ne nukryžiuotas, o Dievo pakeltas į dangų." Ahamadas von Denfferis, vokiečių atsivertėlis ir Miuncheno islamo centro vadovas, nedviprasmiškai argumentuoja: "Korano pareiškimas apie Jėzaus nukryžiavimą yra tiksli krikščionybės antitezė. Dievas nusileido ant žemės ne tam, kad leistųsi nukryžiuojamas, bet Dievas pakėlė Jėzų, jo priešams norint jį nukryžiuoti, pas save ir apskritai sužlugdo nukryžiavimą. Ant kryžiaus kenčia ne bejėgis Jėzus, o visagalis Dievas gelbsti ir apsaugo nuo kančių ir vargo." Panašiai mano ir turkų Islamo bendrija Milli Gorus (IGMG): "Jau vien pati mintis apie nukryžiavimą absurdiška. Didžiai nusižeminęs ir gėdingai sužalotas Dievas keliauja ant kryžiaus. Tuo JIS juk prakeikia save. Krikščionių įsivaizdavimas, kad Dievas taip baisiai nusižemino, kad leidosi niekinamas, pajuokiamas ir kankinamas savo priešų, niekingiausių padugnių ir kad JIS galiausiai tarp dviejų tikrų nusikaltėlių patiria gėdingiausią ir skausmingiausią mirtį, tikinčiam musulmonui yra Dievo sąvokos, kurią jis nuo vaikystės nešiojasi širdyje, sumenkinimas."

Ko gero, neįmanoma aiškiau pataikyti į kryžiaus papiktinimą ir Evangelijos branduolį: būtent vyksmas su kryžiumi nėra izoliuotas įvykis, kuriuo galima tikėti, galima ir ne, – jis neatskiriamai susijęs su Tėvo apsireiškimu Sūnuje, taip, jis įmanomas tik į mus meilėje atsisukusio Dievo įsikūnijimo ir savęs nužeminimo pagrindu.

Teologinės pasekmės

Koranui Jėzaus nukryžiavimas yra atviras klausimas, ir klasikiniai teologai labai gerai suvokė savo interpretacijų laikinumą. Galutinį sprendimą dauguma atvejų jie perleidžia Dievui pridurdami: "Dievas žino geriau".

Galbūt musulmonai daug geriau negu mes, krikščionys, jaučia ir suvokia kryžiaus niekšiškumą. Ar mes, krikščionys, taip prie to pripratome, kad mūsų tai nebešokiruoja? Pasibaisėjimas kryžiaus mirtimi gali tapti pasibaisėjimu nuodėmės bedugne, dėl kurios Dievui reikėjo taip nusižeminti. Pasak Dietricho Bonhoefferio, tik Biblija "parodo žmogui Dievo bejėgiškumą ir kančią". Bet kai Dievas – kaip islame – tegali būti tik iškilnus, stiprus ir galingas, tada jam trūksta buvimo žemam, savanoriško sprendimo nusižeminti galimybės.

Jėzaus "išgelbėjimu" Korane pavadavimo paslaptis tik perkeliama. Šiaip Korane žinoma tik išpirkimas gyvuliu, bet niekad – pavaduojančia žmogaus mirtimi. Kai dėl nuodėmės atpirkimo, Koranas smarkiai atmeta bet kokį svetimos nuodėmės prisiėmimą. Kodėl kaip tik šiuo atveju žmogus, ko gero, net neprašytas, turėtų nešti kito žmogaus naštą? Pamąstyti skatina minėtas Wahbo Ibn Munabbiho padavimas, kur jis vaizduoja vakarienę Jėzaus sakiniu: "Kiekvienas tegu aukojasi dėl kitų, kaip aš pasiaukojau dėl jūsų." At-Tabari, didžiausias ir labiausiai pripažintas Korano komentatorius, šią legendą cituoja kaip autentišką, taigi ji yra tapusi teologiniu bendruoju lobiu. Vis dėlto šiandien jos niekur nebegirdėti.

Kalbėti apie Jėzų, Nukryžiuotąjį

Nukryžiuotajame pasirodo Dievas, peržengiantis pasaulio aukštumas ir prarajas. Čia su begaliniu orumu pasirodo jo širdis, jo sugebėjimas kentėti, kuris remiasi tuo, kad žmogus yra Dievo atvaizdas, imago Dei. Dėl jo Dievas prisiima šią mirtį. Mahometas puikiai nujautė šį kryžiaus vyksmo aspektą. Kadangi jo toks triumfališkas Dievo supratimas, jis net neužsipuola šio Dievo nusižeminimo, bet bežadžiame siaube tarsi jį nutyli. Bet sykiu pačiame Korane yra nedrąsių nuorodų į tai, kad vėliau taip radikaliai suprastą Jėzaus kryžiaus mirties atmetimą galima visiškai konstruktyviai aptarti. Būtent kryžius paskatino romėnų šimtininką pripažinti: "Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus". Tai turi būti mums kelrodis ir susitikime su musulmonais: asmeniškame susitikime su Nukryžiuotuoju šis pripažinimas gali būti suteiktas.



Vertė sesuo Vaida

Keletas Hadisų

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Mylėkite tuos, kurios mylite iki tam tikro laipsnio (nuosaikiai), galbūt vieną dieną jie bus tie, kurių jūs nekęsit. Nekęskite tų, kurių nekenčiate iki tam tikro laipsnio (nuosaikiai), gabūt vieną dieną jie bus tie, kuriuos jūs mylėsit." (Tirmidi) 

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Kuris iš jūsų myli vardan Allah ir nekenčia vardan Allah, duoda vardan Allah ir susilaiko (nuo blogio) vardan Allah, tas yra išpildęs savo Iman (tikėjimą)". (Tirmidi, Abu Dawood)

Abu Huraira perdavė, kad Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė) yra pasakęs: "Būti turtingu- tai nereiškia turėti daug nuosavybės, būti turtingu reiškia turėti turtingą sielą". (Muslim) (Islamo mokslininkai aiškina, kad "turėti turtingą sielą" reiškia "būti patenkintu savo padėtimi").



Vertė Rimantė