Saturday, 30 July 2011

ISLAMO STULPAS: HADŽ (PILIGRIMINĖ KELIONĖ) II DALIS

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu




Šioje dalyje norėčiau apžvelgti, kodėl musulmonui yra svarbu atlikti Hadž bei kokios malonės jo už tai laukia, inšaAllah.




*****************

"(...) O iš Allah- žmonėms pareiga Hadžas, kelionė į namus,- tiems, kas pajėgus įveikti į juos kelią. (...) (Šv Koranas, sura Al Imran: 97)


Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties taika ir palaima) yra pasakęs: "Tas, kuris atliks piligrimystę į Kaabą ir neatliks piktadarystės (kelionės metu), tas iš jos (Kaabos) išvyks lyg ką tik gimęs- be jokios nuodemės." (su nežymiais skirtumais paimta iš Bukhari, Muslim, Abū Davūd rinkinių)


Pranašo Muhammedo (lai būna Jam Viešpaties taika ir palaima) žodžiai: "Umra panaikina nuodėmes tarp Umros ir ankstesnės Umros, o Hadž, priimtas Viešpaties apdovanojamas ne mažiau, nei Rojumi." (Bukhari)

Pranašas Muhammedas (lai būna Jam Viešpaties taika ir palaima) taip pat pasakė: "Islamas remiasi penkiais principais: Liudyti, kad nėra kito dievo išskyrus Allah, o Muhammedas yra Jo pranašsas; atlikti salat (maldas); mokėti zakat (privaloma labdara); pasninkauti per Ramadan; atlikti Hadž." (Bukhari)

Saturday, 23 July 2011

ISLAMO STULPAS: HADŽ (PILIGRIMINĖ KELIONĖ). I DALIS

Assalamu Aleykum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu,


Su Viešpaties pagalba, norėčiau pristatyti svarbų islamo praktikos stulpą: Hadž, t.y. piligriminę kelionę į Meką.


Kad būtų paprasčiau susigaudyti Hadž'o ritualuose, manau, prasmingiausia būtų pradėti pasakojimą nuo istorinio konteksto, inšaAllah.


Hadž'o ritualai didžiąja dalimi atkartoja Pranašo Abraomo (ramybė Jam) gyvenimo įvykius. Šv. Koranas ir Hadisai gana smulkiai nupasakoja Pranašo Abraomo (ramybė Jam) gyvenimą, tačiau šioje dalyje aš paminėsiu tik tuos nutikimus, kurie yra susiję su Hadž, inšaAllah.


*******************


Pranašas Abraomas (ramybė Jam) buvo vedęs Sarą- labai gražią, tačiau, nevaisingą moterį. Abu labai norėjo susilaukti vaikų, meldė Dievo pagalbos, tačiau Sarai pastoti nepavykdavo. Matydama, kokia svarbi jos vyrui yra tėvystė, Sara, pati būdama itin pavydi, pasiūlė Abraomui (ramybė Jam) vesti jos vergę Hadžar. Jis sutiko ir neilgai trukus Hadžar pagimdė Ismailą (ramybė Jam), kuris irgi vėliau tapo islamo pranašu. (P.S. Vėliau, Allah swt nudžiugino ir Abraomą (ramybė Jam) bei Sarą bendru vaiku- Izaoku (Ishaq), vėliau taip pat tapusiu pranašu.)

Dievas Abraomui buvo paruošęs nemažai išbandymų. Vieną dieną Abraomas (ramybė Jam) paliepė savo žmonai Hadžar susiruošti, pasiimti vaiką ir eiti paskui jį. Ši pakluso. Abraomas (ramybė Jam) nuvedė Hadžar, kuri laikė už rankos vis dar pilnai žindomą Ismailą į dykumos slėnį, davė jiems truputį maisto ir gėrimo, ir apsisuko eiti, palikdamas juos. Pamačiusi benueinantį vyrą Hadžar paklausė: "O, Abraomai, kur tu eini, palikdamas mus šiame nevaisingame slėnyje, kur nėra net žmonių?". Ji pakartojo savo klausimą kelis kartus, tačiau Abraomas (ramybė Jam) ėjo neatsisukdamas. Tuomet Hadžar Jo paklausė, ar tai Viešpats Jam įsakė taip pasielgti. Abraomas (ramybė Jam) ištarė "taip". "Tuomet Jis (Dievas) mūsų neapleis, Jis mumis pasirūpins."- atsakė Hadžar.

Abraomui (ramybė Jam) šis Viešpaties testas buvo neapsakomai sunkus- palikti savo žmoną bei ilgai lauktą sūnų dykumoje. Šėtonas irgi nedelsė, jis prisiartino prie Abraomo (ramybė Jam) ir pradėjo gundyti, kad šis atsisuktų ir grįžtų bei juos pasiimtų. Pranašas (ramybė Jam), norėdamas apsiginti nuo Šėtono šnabždesių pagriebė kelis akmenukus ir sviedė į Šėtoną.

Hadžar maisto bei vandens užteko neilgam. Greitai ji pradėjo jausti alkį bei troškulį, nebeturėjo kaip išmaitinti ir vaikelio. Negalėdama klausytis vaiko verksmo, neviltyje, Hadžar pasileido bėgti tolyn, palikusi Ismailą slėnyje. Ji užbėgo ant As Safa- artimiausios smėlio kalvos- pažiūrėti, gal kas praeis pro šalį, tačiau ji nieko nepamatė. Tuomet ji leidosi bėgti ant kitos kalvos- Al Marwa, tačiau ir nuo ten nieko nesimatė. Alkana, ištroškusi, pavargusi Hadžar pakartojo tai (bėgimą nuo vienos kalvos ant kitos) septynis kartus. Kuomet ji užbėgo ant Al Marwa paskutinįjį kartą, ji išgirto balsą ir sukluso, tuomet tarė: "O, (kas tu bebūtum)! Tu leidai man tave išgirsti, ar turi kažką, kas man padėtų?" Tuo momemtu ji išvydo angelą, kuris savo sparną įbedė į smėlį ir iš ten pradėjo tekėti vanduo. Šis vanduo yra žinomas kaip Zam Zam. Hadžar tučtuojau pradėjo formuoti įdubą smėlyje tam vandeniui bei rieškučiais pilti jį į savo gertuvę. (P.S. Pranašas (lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė) vėliau pasakojo, kad jei Hadžar būtų tam vandeniui leidusi laisvai tekėti, iš jo būtų virtusi upė, kuri juostų visą žemę.) Hadžar daugiau nebekamavo troškulys ir ji buvo pajėgi pagirdyti Ismailą.

Pro šalį keliaujantys karavanai iš tolumos pamatė skraidančių paukščių būrį ir, nusprendę, kad tenai turėtų būti vandens, pasuko link slėnio. Hadžar iškeitė vandenį į maistą bei kitas gėrybes. Žmonės jos paklausė, ar jie negalėtų įsikurti šalia šio vandens šaltinio ir ji neprieštaravo. Ilgainiui gyvenvietė plėtėsi kol išaugo į Mekos miestą. Tenai Hadžar su savo sūnumi gyveno iki pat savo mirties.

Motinai mirus, Ismailas liko gyventi Mekoje, jis vedė. Viešpats suvedė tėvą ir sūnų draugėn, pavesdamas Abraomui (ramybė Jam) pastatyti Dievui namą (Kaabą) pasitelkus į pagalbą Ismaelį. Abraomas (ramybė Jam) atėjo iki Mekos ir šalia Zam Zam šaltinio pamatė Ismailą, aštrinantį strėles. Jie vienas kitą pažino ir Ismailas pasisveikino su Abraomu (ramybė Jiems), kaip kad sūnūs sveikinasi su savo tėvais. Abraomas (ramybė Jam) pranešė sūnui, kad gavo iš Allah swt pavedimą pastatyti čia namą, Jis (ramybė Jam) paklausė sūnaus, ar šis jam padės. Ismailas iškart sutiko. Akmuo po akmens, padėdami vienas kitam, Abraomas su Ismailu (ramybė Jiems) pastatė Dievo namus- Kaabą.

Na ir dar viena istorija iš pranašų Abraomo bei Ismailo (ramybė Jiems gyvenimo). Šį kartą tai istorija, susijusi ne tik su Hadž, bet ir su apskritai islamo ritualais:

Pranašo Abraomo (ramybė Jam) išbandymai nesibaigė. Galbūt didžiausias jų- atkeliavo Jam (ramybė Jam) sapne. Abraomas (ramybė Jam) susapnavo, kad Dievas jam įsakė paaukoti vienintelį bei ilgai lauktą sūnų. Pranašas (ramybė Jam) labai nuliūdo. Jis atsisėdo šalia savo namo ir galvojant apie sūnų Jam nuriedėjo didelė ašara. Tačiau Jis (ramybė Jam) pakluso Allah swt įsakymui ir pasakė apie tai Ismailui. Ismailas sutiko būti paaukotas ir netgi ramino tėvą, skatino jį užsidengti akis aukojant, kad nematytų jo mirštančio. Tėvas su sūnum nuėjo ant Arafa kalno, beeinant, Šėtonas pasirodė ir pradėjo gundyti Abraomą (ramybė Jam) grįžti. Abraomas (ramybė Jam), neapsikentęs, pagriebė akmenis ir sviedė į Šėtoną. Jie užlipo ant kalno jau buvo pasiruošę išpildyti Dievo valią, kai buvo sustabdyti Viešpaties. Vietoje Ismailo, buvo paaukota avis. Tėvas ir sūnus išpildė Viešpaties įsakymą.

Šią- aukos- dieną musulmonai švenčia Eid al Adha šventę. Tai- didžiulės aukos, nuolankumo bei nusižeminimo bei begalinės Viešpaties Malonės šventė.

Tuesday, 19 July 2011

Ar musulmonai pernelyg sureikšmina savo išvaizdą?

Assalamu Aleyukum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu



Dažnai girdime iš nemusulmonų, o neretai net ir iš pačių musulmonų, kad musulmonai neva pernelyg daug dėmesio skiria išoriniam religijos aspektui. Skaros, suknios, makiažo nenaudojimas (moterims);  trumpos kelnės, barzdos (vyrams) neva tėra butaforija ir jokiais būdais neatspindi to, kas yra širdyje, neparodo, kokio lygio yra žmogaus tikėjimas bei visiškai neįtakoja jo dvasinio kelio.
 

Norisi pagrįstai paneigti šią nuomonę, tad inšaAllah, pateikiu verstą ištrauką iš Muhammed Sayd Al- Qathani knygos „Al Wala wal Bara“.






Islamo religija neliepia būti skirtingais nuo kitų vien savo išvaizda. Greičiau, ji moko, kad susikurtume nepriklausomą islamišką identitetą ir sustiprintume islamišką bendruomenę plačioje visuomenėje.

 Nekopijuoti nemusulmonų aprangoje bei veiksmuose yra mūsų tikėjimo dalis. Ši prievolė dažnai minima tiek Korane, tiek Sunnoje. To priežastis yra ta, kad supanašėjimas su kažkuo išorėje anksčiau ar vėliau atsiliepia ir žmogaus tikėjime, jis pradeda jausti empatiją bei prisirišimą panašiems į jį.

Prievolė išsiskirti iš netikinčiųjų atsirado po Hidžros, kuomet Džihado idėja buvo apreikšta, tam, kad užtiktinti islamiškos bendruomenės saugumą bei ugdyti islamišką identitetą. Pokytis išvaizdoje tarsi atspindi žmogaus kelią iš tamsos į šviesą.

Muhammed Asad yra pasakęs: „Tik labai siaurai žvelgiantys gali manyti, kad yra įmanoma imituoti civilizaciją jos išorė tuo pačiu liekant nepaliestu jos dvasios. Civilizacija nėra tuščia forma, o gyvas organizmas. Kai tik pradedame priimti išorines to organizmo formas, mes taipogi esame įtakojami viduje ir taip švelniai, po truputį priimame to organizmo moralines normas. Pranašas saaw yra pasakęs: „Kas kopijuoja kitus, yra vienas iš jų.“ (Abū Davūd) Šis Hadisas yra ne tik religinė prievolė bet ir fakto konstatavimas, šiuo atveju, fakto, kad musulmonai neišvengiamai asimiliuosis su nemusulmonais, jei pradės imituoti juos savo išvaizda." 

Taigi, labai sunku vertinti, kas yra „svarbu“ ir kas- „nesvarbu“ socialiniame gyvenime. Minėtame kontekste viskas yra svarbu. Nėra didesnės klaidos, nei manyti, kad, tarkime, suknia yra kažkas išskirtinai išoriško, taigi, neturinčio jokios reikšmės žmogaus intelektui bei dvasingumui. Juk rūbas iš esmės yra žmogaus poreikių bei pomėgių rezultatas, jis atitinka žmogaus vidinius polinkius atspindi vidinius pokyčius, kuriuos jis išgyvena.
 
Prisiimdamas vakarietiškus rūbus, musulmonas nesąmoningai adaptuoja savo pomėgius pagal vakarietiškuosius, o jo asmeninis intelektualinis ir moralinis ego pasikeičia taip, kad pritiktų dėvimam rūbui. Tuo pačiu musulmonas išsižada savo civilizacijos, to, kas joje mėgstama ir nemėgstama. Kitaip tariant, prisiimdamas kitos civilizadijos išvaizdą, manieras, gyvenimo būdą, jis išduoda savo paties civilizaciją. Praktiškai neįmanoma, kad mes imituotume svetimą civilizaciją, tačiau nejaustume jai jokio artumo. Taigi, neįmanoma ir tai, kad mes atrodytume kaip nemusulmonai ir tuo pačiu išliktume gerais musulmonais.

Allah swt sutvėrė ravo kūrinius su galimybe jausti vieni kitiems trauką. Kuo kūriniai panašesni vienas į kitą, tuo ta trauka yra stipresnė. Bendrumai šą trauką dar labiau sutvirtina, taigi, norėdami kitam patimti, mes nesąmoningai kopijuojame jį. Na, o ilgalaikis bendrumas galiausiai pagimdo meilę vienas kitam, na o tokia meilė neabejotinai turės įtaką žmogaus tikėjimui.

Pabaigai norisi pažymėti, kad islamo pradžioje, kuomet musulmonai buvo silpni savo tikėjime bei visuomenėje, jiems nebuvo liepta išsiskirti iš kitų. Jiems buvo leista atrodyti panašiai dėl savo pačių saugumo. Kitas išimtinis atvejis, kuomet neprivaloma atrodyti išskirtinai yra tada, kai bandoma kviesti žmones į islamą, o kitoniška išvaizda kliudytų skleisti Žinią. Tai yra kai kurių islamo teologų nuomonė. Tiesa, tie musulmonai, kurie gyvena islamiškoje šalyje, neturi jokio pasiteisinimo savo išvaizda supanašėti su netikinčiaisiais.