Tuesday, 19 July 2011

Ar musulmonai pernelyg sureikšmina savo išvaizdą?

Assalamu Aleyukum wa Rahmatullahi wa Barakatuhu



Dažnai girdime iš nemusulmonų, o neretai net ir iš pačių musulmonų, kad musulmonai neva pernelyg daug dėmesio skiria išoriniam religijos aspektui. Skaros, suknios, makiažo nenaudojimas (moterims);  trumpos kelnės, barzdos (vyrams) neva tėra butaforija ir jokiais būdais neatspindi to, kas yra širdyje, neparodo, kokio lygio yra žmogaus tikėjimas bei visiškai neįtakoja jo dvasinio kelio.
 

Norisi pagrįstai paneigti šią nuomonę, tad inšaAllah, pateikiu verstą ištrauką iš Muhammed Sayd Al- Qathani knygos „Al Wala wal Bara“.






Islamo religija neliepia būti skirtingais nuo kitų vien savo išvaizda. Greičiau, ji moko, kad susikurtume nepriklausomą islamišką identitetą ir sustiprintume islamišką bendruomenę plačioje visuomenėje.

 Nekopijuoti nemusulmonų aprangoje bei veiksmuose yra mūsų tikėjimo dalis. Ši prievolė dažnai minima tiek Korane, tiek Sunnoje. To priežastis yra ta, kad supanašėjimas su kažkuo išorėje anksčiau ar vėliau atsiliepia ir žmogaus tikėjime, jis pradeda jausti empatiją bei prisirišimą panašiems į jį.

Prievolė išsiskirti iš netikinčiųjų atsirado po Hidžros, kuomet Džihado idėja buvo apreikšta, tam, kad užtiktinti islamiškos bendruomenės saugumą bei ugdyti islamišką identitetą. Pokytis išvaizdoje tarsi atspindi žmogaus kelią iš tamsos į šviesą.

Muhammed Asad yra pasakęs: „Tik labai siaurai žvelgiantys gali manyti, kad yra įmanoma imituoti civilizaciją jos išorė tuo pačiu liekant nepaliestu jos dvasios. Civilizacija nėra tuščia forma, o gyvas organizmas. Kai tik pradedame priimti išorines to organizmo formas, mes taipogi esame įtakojami viduje ir taip švelniai, po truputį priimame to organizmo moralines normas. Pranašas saaw yra pasakęs: „Kas kopijuoja kitus, yra vienas iš jų.“ (Abū Davūd) Šis Hadisas yra ne tik religinė prievolė bet ir fakto konstatavimas, šiuo atveju, fakto, kad musulmonai neišvengiamai asimiliuosis su nemusulmonais, jei pradės imituoti juos savo išvaizda." 

Taigi, labai sunku vertinti, kas yra „svarbu“ ir kas- „nesvarbu“ socialiniame gyvenime. Minėtame kontekste viskas yra svarbu. Nėra didesnės klaidos, nei manyti, kad, tarkime, suknia yra kažkas išskirtinai išoriško, taigi, neturinčio jokios reikšmės žmogaus intelektui bei dvasingumui. Juk rūbas iš esmės yra žmogaus poreikių bei pomėgių rezultatas, jis atitinka žmogaus vidinius polinkius atspindi vidinius pokyčius, kuriuos jis išgyvena.
 
Prisiimdamas vakarietiškus rūbus, musulmonas nesąmoningai adaptuoja savo pomėgius pagal vakarietiškuosius, o jo asmeninis intelektualinis ir moralinis ego pasikeičia taip, kad pritiktų dėvimam rūbui. Tuo pačiu musulmonas išsižada savo civilizacijos, to, kas joje mėgstama ir nemėgstama. Kitaip tariant, prisiimdamas kitos civilizadijos išvaizdą, manieras, gyvenimo būdą, jis išduoda savo paties civilizaciją. Praktiškai neįmanoma, kad mes imituotume svetimą civilizaciją, tačiau nejaustume jai jokio artumo. Taigi, neįmanoma ir tai, kad mes atrodytume kaip nemusulmonai ir tuo pačiu išliktume gerais musulmonais.

Allah swt sutvėrė ravo kūrinius su galimybe jausti vieni kitiems trauką. Kuo kūriniai panašesni vienas į kitą, tuo ta trauka yra stipresnė. Bendrumai šą trauką dar labiau sutvirtina, taigi, norėdami kitam patimti, mes nesąmoningai kopijuojame jį. Na, o ilgalaikis bendrumas galiausiai pagimdo meilę vienas kitam, na o tokia meilė neabejotinai turės įtaką žmogaus tikėjimui.

Pabaigai norisi pažymėti, kad islamo pradžioje, kuomet musulmonai buvo silpni savo tikėjime bei visuomenėje, jiems nebuvo liepta išsiskirti iš kitų. Jiems buvo leista atrodyti panašiai dėl savo pačių saugumo. Kitas išimtinis atvejis, kuomet neprivaloma atrodyti išskirtinai yra tada, kai bandoma kviesti žmones į islamą, o kitoniška išvaizda kliudytų skleisti Žinią. Tai yra kai kurių islamo teologų nuomonė. Tiesa, tie musulmonai, kurie gyvena islamiškoje šalyje, neturi jokio pasiteisinimo savo išvaizda supanašėti su netikinčiaisiais.

No comments: