Monday, 30 December 2013

...mane vadina konservatyvia musulmone...

Tikriausiai ne vienam nemusulmonui, kaip ir naujam islame gali kilti klausimas: kodėl islamas toks nevienalytis, kodėl musulmonai taip skiriasi: savo išvaizda, praktika, ritualais ir net įsitikinimais? O kalbant apie konvertitus, tuomet natūraliai turėtų dominti, o kaip jie pasirinko, kuriuo keliu sekti? Kas tai nulėmė? Na ir labiausiai, matyt, smalsu, kodėl kai kurie konvertitai sąmoningai pasirenka konservatyviausią islamo kelią, kuris šitaip skiriasi nuo jų ankstesnio gyvenimo.

Mane, ko gero, galima priskirti prie tų 'konservatyviųjų' musulmonių, nors aš pati galbūt nedrįsčiau savęs taip pavadinti, bet bent jau mano siekis tikrai toks..

Galima būtų šioje vietoje pradėti pasakoti apie tuos grupių skirtumus, parašyti jų pavadinimus, bet sąmoningai to nedarysiu, nenoriu painioti skaitytojų. Liksiu prie epiteto 'konservatyvus', turint omeny, kad tai- griežtesnis, 'nenumodernėjęs', autentiškumo siekiantis islamo kelias.

Šiuo įrašu noriu papasakoti, kaip ir kodėl aš rinkausi šį kelią, bei apie savo transformaciją, nes ne visuomet tokia buvau, ar tam prijaučiau.

Mano pradinės žinios apie islamą, kurių dėka priėmiau šią religiją buvo labai elementarios, ne itin gilios, tikrai neaprėpė įvairių grupių skirtumų. Žinojau pagrindinius dalykus, bendrus visiems musulmonams.  Tais laikais mūsų, lietuvių musulmonų, nedaug tebuvo, laikėmės visi drauge, kartu augom, gilinom žinias, stiprinom tikėjimą. Vėlgi, kažkokio specifinio susiskirstymo į grupes nebuvo. Tad ir rinktis nebuvo iš ko, tiesiog natūraliai mokiausi iš daugiau žinančių, giliau praktikuojančių. Jie tapo mano autoritetais, pavyzdžiais. Kokie buvo jie, tokia ir aš stengiausi būti.

Tiesa, kartas nuo karto pasitaikydavo viena kita mano 'idealams' oponuojanti nuomonė, bet ji tuomet neatrodydavo reikšminga (nors dabar aš jau kitaip manau), jau vien dėl to, kad ji likdavo absoliučioje mažumoje.

Taigi, šitaip aš buvau kelyje, kuris nebuvo kažkuo blogas, tačiau gana nuosaikus, daug ką atleidžiantis.

Galbūt tokia aš ir būčau likusi, jei ne Dievo siųsti išbandymai ir įvykiai. Asmeniniame gyvenime- mano santuoka baigėsi skyrybomis, o mane supusioje musulmonų bendruomenėje įvyko kažkoks neįsivaizduojamas nuopolis, kai asmenybės, buvusios mano autoritetais atsisakė ir  pamatinių islamo aspektų, net suabejojo jų būtinumu...

Tuo metu manyje įvyko didžiulis lūžis, aš supratau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis, kai tuo tarpu jie netobuli, jie gali klysti, keistis, apgauti save ir kitus, kad pasikliauti reikia Allah, o pavyzdžiu imti Pranašą, lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė, Jo kompanjonus. Supratau, kad tas kelias, kuriame buvo mano mylima islamo bendruomenė negalėjo būti teisingas, nes teisingas kelias nebūtų nuvedęs priešinga linkme... Supratau, kad gyvenimą turiu daugiau remti religija, ir labiau paskirti Viešpačiui ir kad nei vieno žmogaus, kaip labai mylimo ar autoritetingo nestatyti aukščiau Dievo ar Pranašo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė. Labai daug meldžiausi, kad Dievas pakreiptų mane teisingu keliu, prisižadėjau, kad nebijosiu, nemaištausiu, net jei jis neatrodys palankus mano norams ir įpročiams.

Ir gana greitai viskas susidėliojo, ištekėjau antrąkart, o praradimą vienos ummos pakeitė atradimas kitos, kurią, mano manymu, sieja kur kas stipresni ryšiai, jau vien dėl to, kad jie visų pirma paremti ne asmeninėm simpatijom, o bendru tikslu- tarnauti Allah ir siekti nuolankumo Jam.

Džiaugiuosi tuo, kas esu dabar (lyginant su tuo, kas buvau), tačiau sau keliu dar didesnius reikalavimus. Kiti pasakytų: dar konservatyvesnius. Tebūnie. Tai tik etiketės. O jos tokios nereikšmingos...

Saturday, 28 December 2013

Musulmonės dengimasis fitnos situacijoje

Islame moteriai yra privaloma dengti kūną- viską, išskyrus veidą ir plaštakas nepermatomais, laisvais drabužiais. Jei ji tai atlieka- ji išpildo savo prievolę Viešpaties akyse, bei apsaugo save nuo geidulingų žvilgsnių.

Deja, kartais atsiduriame situacijose, kada vien šio privalomojo dengimosi nepakanka, kai tai neapsaugo mūsų nuo spoksojimo, kalbinimo, neužtikrina pagarbios distancijos. Ir nors tai nėra moters kaltė, tačiau tikiu, kad tokioje situacijoje ji turi žengti papildomą žingsnį ir dengtis dar labiau, idant pasiektų  aukščiau minėtus tikslus.

Noriu pasidalinti su jumis savo pamąstymais, kilusiais iš po nesenų kelionių po musulmoniškas šalis.

Beje,  mano rašinys nepretenduoja į islamiškus verdiktus, tai tiesiog mano nuomonė ir pamąstymai, pastebėjimai, kuriais nusprendžiau su jumis pasidalinti.

Šį kartą nekalbėsiu apie tai, kokią svarbą turi dengimasis- visos musulmonės tai daugiau ar mažiau žino. Jos suvokia ir tai, ką reiškia teisingas dengimasis: kokios kūno dalys ir kaip tiksliai turi būti uždengtos. Taipogi, jos bent minimaliai numano hidžabo prasmę.

Man asmeniškai hidžabas- ne tik skara, bet ir apskritai rūbai, bei elgesys- yra visų pirma nuolankumo Viešpačiui ženklas, o tada- islamiško identiteto dalis, bei, kas labai svarbu, siekis būti neliečiamai vyriško dėmesio ir atitinkamai gerbiamai.

Po kelionių į porą islamiškų šalių tenka pripažinti, kad paprasto elementaraus hidžabo (šiuo atveju, galvos apdangalo) bei vakarietiškų, nors ir polaisvių rūbų mano aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti nepakanka.

Buvau lengvai šokiruota, kokia aš toje visuomenėje atrodau senamadiška su savo hidžabais ir drabužiais (plačiom sukniom), kad dabar skaros paprastai rišamos dvi, suderintų spalvų, viena ant kitos, lengvai jas supinant, kad yra specialių juostų, kurios paformuoja stogelį priekyje ir segių, segamų ant šalio galo, kad permetus per petį jų neplaikstytų vėjas ir t.t. it pan. Tačiau, rodos plaukų nesimato, rodos, sijonas ilgas, bet kažkas vis tiek ne taip. Kas? Ogi tas, kad toks apsirengimas nebėra hidžabas tai- fitna. Tai lyg varnelė, kuria užsižymima, kad "na aš juk kaip ir prisidengiu, o toliau už nieką kitą aš neatsakinga". Bet toks hidžabas, ypač jaunų dailių merginų pritraukia dešimtis akių. Nereikia būti sekliu, kad pastebėtum mašinose sėdinčių ar šiaip praeinančių vaikinų žvilgsnius ir mirksnius. Tą pastebi ir merginos. Ir "islamiškai" nuleidžia žvilgsnius žemyn. Rašau žodį "islamiškai" kabutėse, nes toks žvilgsnio nuleidimas yra tikrų tikriausias flirtas...

Na negali būti merginai ir moteriai malonus toks nužiūrinėjimas. Jei ji saugo savo kūną, savo privatumą ir erdvę, jei ji siekia būti gerbiama tiek, kad vaikinai nedrįstų šitaip spoksoti- jai nepakaks tokio hidžabo. Žinoma, aš nekalbu apie kraštutinumus- iškrypėlius, kuriems net nikabas sukelia erotines mintis. Bet būkim atviri, merginos savo fard neatilieka. Net ir paslėpdamos visus plaukus... Nes fard- tai kur kas daugiau, nei skara ant galvos. Tai siekis būti gerbiamai ir apsisaugoti nuo žvilgsnių. Juo labiau, kad yra alternatyvų.

Manau, čia mažų mažiausiai reikalingas khimaras, o geriausiai- konservatyvus nikabas su pirštinėm ir mažu plyšeliu akim, o gal net ir šydu. Vyrų elgesys tokiu atveju kardinaliai skiriasi. Ar gi ne toks mūsų tikslas turi būti?

Nemanau, kad tikslinga ir vertinga kalbėti, kad "čia ne moterys kaltos, čia vyrai kalti", "kodėl mes turime aukotis vilkėdamos nepatogius drabužius, jei jie nenuleidžia žvilgsniu?". Nemanau, kad musulmonei turi būti vis vien, kad ją nužiūri vyrai gatvėje, kad jos tai neturėtų gluminti, versti susigūžti, manau, kad vis tiek normalu yra susimąstyti "o ar aš galiu ką nors padaryti, kad būtų kitaip". O padaryti tikrai yra ką. InšaAllah.

Kaip bebūtų keista, nemusulmoniškoje šalyje, nemusulmonams, hidžabas, kad ir įmantriausias, vis tik yra "stop" ženklas, rodiklis, kad ši mergina nėra prieinama ir jai dėmesio rydyti paprasčiausiai neapsimoka- ji neatsilieps. Europoje ir aš jaučiuosi saugi su hidžabu, saugi nuo vyrų žvilgsnių.

Manau, kad musulmonės turi būti pastabios ir lanksčios, jautrios tai aplinkai, kurioje tuo metu yra. Dėl to ir manau, kad kartais, tam tikrose situacijose geriausia yra rinktis viso kūno dengimą. Tokį sprendimą esu priėmusi ir aš pati.


Kodėl aš pasisakau už intymumo atsisakymą iki vedybų?

Atsakyti į šį klausimą galėčiau labai trumpai: nes Allah taip liepia. Iš esmės, tikinčiajam to turi pakakti, net jei jis neįžvelgia jokios išminties verdiktui. Turi pakakti žinojimo, kad ši informacija yra autentiška tam, kad elgtis pagal ją.

Tačiau, jei leisite, aš vis tik noriu pasidalinti savo įžvalgom, kodėl man buvo lengva tuo vadovautis.

Aš tikiu, kad nesavalaikis ir nesaikingas tarnavimas savo juslėms bei užgaidoms veikia destruktyviai. Nekalbu vien apie nesantuokinius lytinius santykius, tai gali būti ir kitokios juslės, pavyzdžiui, tarnavimas skrandžiui, arba, adrenalinui- nuolatinio susijaudinimo būsenai ir panašiai.

Lytiniai santykiai, pagal tai, kaip ir kada jais žmonės mėgausis, gali teikti laimę, o taip pat gali sužlugdyti. Asmenį, porą, šeimą, visuomenę. Taip, net visuomenę, nes asmuo nėra izoliuotas nuo savo bendruomenės, jis yra jos dalis, taigi, ją įtakoja. Tikiu, kad vienintelė galimybė mėgautis intymumu yra tiktai  būnant santuokoje. Tik būnant sąjungoje, kuri apsaugo tiek vyrą, tiek moterį, tiek iš šių santykių gimstančius vaikus.

Nesantuokiniai santykiai to užtikrinti negali.

Daug kas priešvedybinį intymumą vadina kovos už moterų teises pergale. Kokia klaida! Dar niekas taip neišnaudojo moters, kaip suartėjimas su ja be įsipareigojimų! Juk tai ji, o ne vyras gali likti su nepageidaujamu nėštumu. Juk tai ji gali likti vieniša mama, juk tai jai gali tekti darytis abortą. Juk tai jos garbė 'sutepama'- vyras neretai išlenda sausas. Tad apie kokias pergales teisėses gali būti kalba?

Greičiau tai- spaudimas moteriai būti seksualiai patrauklia ne vien savo sutuoktiniui, o ir visiems kitiems. Paradoksas: kuo daugiau vyriškių taikosi su moterimi paflirtuoti ir pakalbinti, tuo jos 'vertė' didesnė. Tam, kad ji būtų pastebėta, moteris turi pademonstruoti savo grožį ir seksualumą, vargas jai, jeigu ji šių savybių stokoja...

Ikivedybiniai lytiniai santykiai yra žmonių eksplotacija, labai dažnai, ypač jaunų žmonių tarpe, tai tiesiog noras kitą pusę 'pririšti', išsaugoti, siekis būti 'kaip visi', neišsiskirti iš masių. Ikivedybiniuose intymiuose santykiuose niekada negali būti visiško atsipalaidavimo, taigi, ir saugumo. Sunku atsiskleisti, nes galbūt tai bus palaikyta 'nesuderinamumu' ir santykiai bus nutraukti.

Visuomenė šaukia: bet kaip gi "nepabandžius" iki vedybų? "Pirkti katę maišę"? "O kaip seksualiniai nesuderinamumai"? Norisi atsakyti nuo galo, taip pat klausimu: "o kaip charakterio nesuderinamumai"? Jei tokie kyla- pora kartu juos sprendžia, taikosi, derinasi, ieško kompromisų. Kartu mokosi ir atsiskleidžia. Tas pats argumentas gali būti taikomas ir klausiantiems apie katę maiše- seksualinis elgesys yra mūsų prigimtyje, tai instinktyvu, net specialiai to nesimokius, atėjus laikui žinosi, ką daryti. Kodėl intymiai pusei reikia šimtaprocentinio suderinamumo, o štai charakterius neva galima ir pašlifuoti? Juk tai toks pats santykių aspektas, kuris gali būti pareguliuotas.

Tikra laimė poroje yra bendra pradžia, bendras augimas.. Tikra laimė yra nebūti su niekuo lyginamu, sąmoningai, ar nesąmoningai.

Ryšys, kuomet santuoka yra jausmų bei juslių kulminacija, o ne atomazga, ar, dar blogiau- pabaiga, kaip tik turi daugiau šansų būti tvirtesniu.

Esu konservatyvi ir pasisakau ne tik prieš nesantuokinius lytinius santykius, bet ir apskritai fizinį kontaktą iki vestuvių ar perdėtą nesusituokusiųjų flirtavimą. Man atrodo, kad tokia 'patirtis' tik išbarsto asmenybę, o ne ją sutelkia. Juo labiau, jei tuos flirtavimus skiriame vienam, antram, trečiam ir t.t. Vis bandoma, ieškoma, derinama, kol.. klystama, nusiviliama, ir galiausiai pasirenkama iš to.. kas liko, tuo pačiu galbūt jaučiant kartėlį dėl neišsaugotų neva geresnių variantų.

Man, kaip tikinčiajai, labai svarbu, kad Dievas laimintų kiekvieną mano gyvenimo aspektą. Tikėtis, kad Dievas laimins nuodėmę yra daugiau, nei naivu. Atvirkščiai, greičiausiai tai, kas draudžiama bus sugriauta, atsisuks prieš mus pačius, jei to įsikibę laikysimės. Taigi, jei santykiai mums išties svarbūs- saugokime juos, netepkime jų. Santuoka islame yra labai paprastas ir nesudėtingas ritualas, neapsunkinantis nei vienos pusės, tačiau užtikrinantis visas teises ir pareigas, visas apsaugas. Tiems, kas vengia šių įsipareigojimų, su mumis nepakeliui.


Friday, 27 December 2013

Kaip aš atėjau į islamą

Galbūt skaitantiems šį tinklaraštį bus smalsu sužinoti, kaip aš atradau islamą, kaip priėmiau šią religiją, kokių motyvų vedama. Šiuo trumpu įrašu tikiuosi patenkinti jų žingeidumą, inšaAllah.

Iš karto noriu pasakyti, kad šioje istorijoje nebus vyro/sužadėtinio/mylimojo vaidmens. Kai priėmiau islamą, nebuvau jokiuose santykiuose su jokiu vyru, o ištekėjau praėjus ne vieneriems metams nuo buvimo musulmone. Jei kažkas manote, kad tai mano istoriją daro nuoširdesne, tikresne, kad esu kažkuo pranašesnė, nei tos konvertitės, kurios islamą priėmė po santuokos su musulmonais - klystate. Per tiek metų islame aš susipažinau su tokiu kiekiu seserų, stiprių, dievobaimingų, kad man net mintis nekyla nuvertinti jų istorijų ar abejoti jų intencijų tyrumu. 

Nebus mano istorijoje ir islamo bei krikščionybės lyginimo, o juo labiau kritikos krikščionybei ar krikščionims. Mano kelyje į islamą apskritai jokia kita religija nebuvo priešpastatoma islamui ar kažkokiu būdu įvertinama. Nors visada tikėjau, kad yra Kūrėjas, nors esu priėmusi  visus reikiamus sakramentus, tačiau praktikuojanti niekada nebuvau. Bet ne dėl pykčio bažnyčioms ar kunigams, o tiesiog viduje neturėjau to poreikio ar supratimo būti aktyvia praktikuojančia katalike.

Šiame pasakojime nerasite ir didelių gyvenimiškų sukrėtimų, kurie paprastai lemia, kad žmogus pradeda gilintis į save, ieškoti dvasingumo, bandyti pabėgti nuo kasdienybės, nuo materialaus pasaulio, susimąsto apie savo paskirtį čia ir anapusinį gyvenimą. Ne, to nebuvo. Dievas apsaugojo mane nuo didelių sukrėtimų, gyvenau laimingą nerūpestingą gyvenimą, mylima ir prižiūrėta.

Į islamą manęs neatvedė ir dažnam kylantys egzistenciniai klausimai: kas ir kodėl nutinka pasaulyje, kas tai nulemia, o gal viskas tik atsitiktinumas, kiek laisvi esame rinktis ir pan...

Tikriausiai šioje vietoje jūs paklausite, o kas gi mane sudomino islame? 

Atsakyti nelengva, nes nėra kažkokios vienos priežasties ar atsvaros taško.

Turiu pasakyti, kad iki to momento, kai pradėjau islamu domėtis giliau, apie šią religiją turėjau labai mažai žinių. Gal net mažiau, nei rašo mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, nei gero, nei blogo. Nebuvo mano galvoje stereotipų apie terorizmą, smurtą prieš moteris ir panašius dalykus- tos temos paprasčiausiai manęs niekada nedomino, niekada nebuvau susidūrusi su islamu ar musulmonais, visą laiką  gyvenau Lietuvoje, keliavau tik po artimiausią užsienį.. Taigi, knygas apie islamą verčiau su atvira, 'tuščia' galva.

Na, o kaip gi viskas prasidėjo? Tiesiog studijų laikais, apie 2003-2004-uosius, gyvai susidūriau su pirmaisiais musulmonais mano gyvenime- pabėgėliais, nes atlikinėjau tyrimą kursiniam darbui. Pabėgėlių tema sudomino, tad pasirinkau ją ir būsimam bakalauriniam. Vadovė, tiesa, paskatino daugiau pasidomėti islamu, kurį išpažįsta dauguma pabėgėlių, tik, deja, informacija apie islamą Lietuvoje buvo gana skurdi. Į mečetę Kaune net nesugalvojau užsukti, visad maniau,kad ji neveikianti. Susiradau universiteto bibliotekoje Korano vertimą anglų ir rusų kalbomis, bandžiau skaityti, bet buvo per sunku- palikau.

Vėliau turėjau galimybę semestrą studijuoti užsienyje ir tenai pamačiau islamologijos kursą universitete. Užsirašiau, manydama, kad tai puikiai pasitarnaus man bakalauriniame darbe. 

Kursas nebuvo labai įdomus, nes pradėjo nuo arabų kalbos: abėcėlės, skaitymo, arabiškų vardų supratimo, islamo istorijos. O man buvo įdomus musulmonų kasdieninis gyvenimas, praktikos ir panašiai. Tad universiteto bibliotekoje ieškojau knygų apie tai, kas man įdomu, laimei, čia jų atradau nemažai.

Na ir griaužiau jas, taip sakant, "užsikabinau"- sudomino. Kaip sakiau, viską priėmiau atvira galva, gal dėl to niekas manęs nešokiravo, nes niekas manęs asmeniškai nelietė. 

Tada per google aptikau lietuvišką forumą apie islamą ir jis pakeitė mano gyvenimą. Tenai aš pamačiau realias lietuves, kurios priėmė islamą ir gyvena tuo, kas rašoma mano skaitytose knygose. Kažkaip iki tol negalvojau, kad tai yra religija, kurią gali išpažinti bet kokia tauta, bet kokia rasė, kad net tokiai skirtingai kultūrai ji gali tapti artima ir sava. 

Bendravimas tame forume man labai patiko, 'gėriau' tenai pateikiamą informaciją- buvo viskas labai įdomu, egzotiška, bet kartu ir artima, nes visa tai darė tautietės, tokios, kaip ir aš pati.

Na ir taip besidomint, bebendraujant, po truputį, kažkur per metus susivokiau, kad man tai irgi artima, kad aš irgi visai to noriu. O kas svarbiausia- prabudo ilgai miegojęs poreikis ne tik tikėti Dievą, bet ir aktyviai jį garbinti ir būtent tuo būdu, kaip tai daroma islame. Na, o priėjus tokią būseną jau nieko nebelieka, kaip tik būti ištikimai savo širdies būsenai ir neapsimetinėti tuo, kuo nesi, o tapti tuo, kuo jautiesi esanti.

Tad 2005 metų Ramadano paskutinį penktadienį, vėlų vakarą viena namuose pasakiau islamo liudijimą ir tapau musulmone, Alhamdullillah (šlovė Allah). Tada atlikau ghusl- ritualinį apsiprausimą ir pasimeldžiau Iša maldą. Ir nuėjau miegoti.

Štai taip ramiai, tyliai, bet absoliučiai kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas.

Monday, 24 June 2013

Oi tas Hidžabas

Aš taip pavargau.

Nuo ko pavargai?

Nuo visų tų žmonių teisiančių mane.

Kas tave teisia?

Kaip ta moteris, kuri kiekvieną kartą atsisėdusi su manim, sako man užsirišti hidžabą.

O! Hidžabas ir muzika! Visų temų motina!

Tikrai! Aš klausausi muzikos be hidžabo.. Haha!

Galbūt ji tau tik davė patarimą.

Man nereikia jos patarimo. Aš žinau apie savo religiją. Tegu ji užsiima savo reikalais.

Galbūt tu nesupratai. Ji tiesiog stengėsi būti maloni.

Užsiimti savo reikalais- tai būtų malonu…

Bet tai jos pareiga padrąsinti tave daryti gera.

Patikėk manim, tai nebuvo padrąsinimas. Ir ką turi omeny sakydama “gera”?

Na, ryšėti hidžabą, tai būtų geras dalykas.

Kas taip sako?

Tai parašyta Korane, ar ne?

Taip, ji man kažką citavo.

Ji tau pasakė iš suros Nur ir kitų Korano vietų.

Taip, bet juk vis tiek tai nedidelė nuodėmė. Padėti žmonėms ir melstis yra daug svarbiau.


Tiesa. Bet dideli darbai prasideda nuo mažų darbų.

Gera minis, bet ką dėvi nėra svarbu. Svarbu yra turėti gerą sveiką širdį.

Tai ką dėvi nesvarbu?

Taip ir sakau.

Tai kodėl ryte praleidi visą valandą susitvarkymui?

Ką turi omeny?

Tu leidi pinigus kosmetikai, jau net nekalbant apie laiką praleistą plaukų tvarkymui.

Na ir?

Taigi, tavo išvaizda yra svarbi.

Ne, aš sakiau, kad ryšėti hidžabą nėra svarbu religijoje.

Jei tai nėra svarbu religijoje, tai kodėl tai paminėta Tauriajame Korane?

Taigi žinai, aš negaliu sekti visko, kas parašyta Korane.

Nori pasakyti, Dievas tau kažką liepia padryti, tu nepkalūsti, ir tas nieko tokio?

Taip. Dievas Atleidžiantis.

Dievas yra Atleidžiantis tiems, kurie gailisi ir nekartoja klaidų.

Kas taip sako?

Ta pati Knyga, kuri tau liepia užsidengti.

Bet man nepatinka hidžabas, jis varžo mano laisvę.

Bet losjonai, lūpų dažai, tušas ir kitokia kosmetika tave išlaisvina?! Šiaip ar taip, kaip tu supranti laisvę?

Laisvė yra daryti tai, ką tu nori.

Ne. Laisvė yra teisingų dalykų darymas, o ne tai, ką tu nori daryti.

Klausyk, aš mačiau labai daug merginų nedėvinčių hidžabo, bet vis tiek labai gerų, ir tiek daug dėvinčių hidžabą, ir jos nebuvo geros.

Tai kas? Yra žmonių, kurie yra tau geri, bet yra alkoholikai. Ar mes visi turėtume būti alkoholikais? Davei kvailą argumentą.

Aš nenoriu būti ekstremistė ar fanatikė. Man gerai taip, kokia esu be hidžabo.

Tada esi pasaulietinė fanatikė. Ekstremistė nepaklusti Dievui.

Tu nesupranti, jei dėvėsiu hidžabą, kas mane ves?

Tai visos tos merginos dėvinčios hijabą niekada neišteka?

Gerai. Kas jei aš ištekėsiu ir mano vyrui hidžabas nepatiks, ir jis norės, kad aš nusiriščiau?

O kas jei tavo vyras užsimanys, kad eitum su juo banko apiplėšti?

Tai nesusiję, banko apiplėšimas yra nusikaltimas.

O nepaklusimas Dievui nėra nusikaltimas?

O tad kas mane pasamdys?

Kompanija, kuri gerbia žmonės už tai, kas jie yra.

Bet ne po 9-11.

Taip, po 9-11. Ar tu nežinai Apie Hanan, kuri ką tik įstojo į medicinos universitetą? Ir kita, kuri visada dėvėdvo baltą hidžabą…

Yasmeen?

Taip, Yasmeen. Ji ką tik baigė biznio magistratūrą.

Bet kodėl tu sumenkini religiją iki medžiagos skiautės?

O kodėl tu sumenkini moteriškumą iki aukštų kulnų ir lūpdažio spalvos?

Neatsakei į mano klausimą.

Tiesą sakant, atsakiau. Hidžabas nėra vien medžiagos skiautė. Tai paklusimas Dievui sunkioje aplinkoje. Tai drąsa, tikėjimas veiksmu, tikras moteriškumas. Bet tavo trumpos rankovės, aptemptos kelnės…

Tai vadinama mada, gyveni urve ar ką? Apskritai hidžabas buvo išrastas vyrų, kurie norėjo kontroliuoti moteris.

Tikrai? Aš nežinojau, kad vyrai galėjo kontroliuoti moteris hidžabu.

Taip, taip ir buvo.

O kaip dėl moterų, kurios kovoja su vyrais, kad galėtų dėvėti hidžabą? Arba moterų Prancūzijoje, kurioje moterys yra vyrų verčiamos nusirišti hidžabus? Ką tu pasakysi apie tai?

Tai visai kas kita.

Kaip kita? Moteris, kuri pasiprašė dėvėti hidžabą…buvo moteris, taip?

Taip, bet…

Bet mados, kurios yra sumanytos ir skatinamos vyrų kontroliuojamų korporacijų, išlaisvina tave? Vyrai neturi kontrolės atidengiant moteris ir naudojant jas kaip produktą? Tik jau nereikia…

Palauk, leisk man pasakyti. Aš sakiau…

Ką sakei? Manai, kad vyrai kontroliuoja moteris hidžabu?

Taip.

Kaip?

Sakydami kaip ir ką dėvėti, kvailute.

O televizija, žurnalai ir filmai nesako ką dėvėti ir kaip būti patraukliai?

Žinoma, tai mada!

Tai nėra kontrolė? Spaudimas dėvėti tai, ką jie nori, kad tu dėvėtum? Ne tik kontroliuoja tave, bet kontroliuoja ir rinką.

Ką nori pasakyti?

Turiu omeny, tau sakoma būti liesai ir anoreksiškai kaip moterys ant žurnalų viršelių, ir tuos žurnalus sumodeliuoja vyrai ir parduoda savo produktus.

Nesuprantu, kaip hidžabas susijęs su produktais?

Tai visaip susiję. Negi nematai? Hidžabas yra grėsmė vartotojiškumui, moterys, kurios išleidžia milijonus, kad būtų liesos ir gyventų pagal mados standartus suformuotus vyrų… Ir štai islamas, sakantis mesti tuos dalykus į šalį ir koncentruotis į savo sielą, ne į savo išvaizdą ir nesijaudinti, ką kiti vyrai pagalvos apie tavo išvaizdą.

Lygtai aš neturėčiau pirkti hidžabo? Argi hidžabas ne produktas?

Taip, produktas. Produktas, kuris išlaisvina tave nuo vyrų valdančio vartotojiškumo.

Nustok mokyti mane. Aš nedėvesiu hidžabo. Tai nemalonu, pasenę ir visiškai netinkama šioje visuomenėje… Ir iš vis, man tik 20, aš per jauna dėvėti hidžabą.

Puiku, pasakyk tai savo Viešpačiui, kai tu atsistosi pries Jį Teismo Dieną.

Puiku.

Puiku.

Nutilk, nenoriu daugiau girdėti apie hidžabą nikabą šmidžabą pandžabą.

Ji pasižiūrėjo į veidrodį, pavargusi ginčytis su savimi. Ji nutildė savyje tą balsą su savo nuomone, triumfuodama savo pergale ir galutiniu moderniu sprendimu priimtu visuomenės, atmestu Tikėjimo: taip – plaukų sruogoms, ne – hidžabui.



vertė Lidija

Sunday, 23 June 2013

Klausimas: ar leidžiama nesimelsti pasninkaujant?


Atsakymas:


Šlovė Allah.

Jokie geri darbai nebus priimti to, kuris nesimeldžia: nei zakat, nei hadž, nei pasninkas.

Imam Bukhari perdavė šį Hadisą:

Pranašas saaw yra pasakęs: "To, kuris nesimeldžia Asr, geri darbai anuliuojami."

Ką reiškia 'anuliuojami'- ogi tai, kad jie bus laikomi negaliojančiais ir nenešantys jokios naudos. Šis Hadisas moko, kad Allah nepriims jokio gero darbo iš to, kuris nesimeldžia, taigi, jie jam neatneš naudos bei nebus pristatomi Viešpačiui.

Galima suprasti, kad Hadise išskiriamos dvi grupės nesimeldžiančiųjų: tų, kurie nesimeldžia visiškai- ir tai anuliuoja visus jų gerus darbus ir tų, kurie nesimeldžia tam kokią nors dieną, kokią nors maldą- tokiu atveju neužskaitomi bus tos konkrečios dienos geri darbai.

Šeykhas Uthaimyn buvo paklaustas apie pasninką to, kuris nesimeldžia (Fataawa al-Siyaam (p. 87), jis atsakė:

"Nesimeldžiančiojo pasninkas negalioja ir nėra priimamas, nes tas, kuris nesimeldžia- palieka islamą ir yra netikintysis:

Bet (netgi esant taip), jei jie gailisi, reguliariai meldžiasi ir moka Zakat, jie yra jūsų brolija Tikėjime (...) (9:11)

Pranašas saaw taip pat yra pasakęs: "Tarp žmogaus ir širk su kufr stovi maldos apleidimas." (širk- politeizmas, kuf- netikėjimas) Tai hadisas iš Sahih Muslim. Kitas Hadisas, šeykho Albani klasifikuotas autentišku: "Pasižadėjimas, kuris skiria mus nuo jų yra malda. Tas, kuris apleidžia maldą, yra kafir (netikintysis)."

Tai yra ir sahabos nuomonė. ‘Abd-Allaah ibn Šaqeeq, gerai žinomas Tabiyn pasakė: "Pranašo saaw kompanjonai nemanė, kad apleidimas kokio nors veiksmo yra netikėjimas, išskyrus maldos apleidimą. Todėl mes sakome, kad pasninkas tų, kurie nesimeldžia yra atmetamas ir nepriimamas ir tai jam nesuteiks (jokios naudos) Teismo Dieną. Taigi, mes sakome jam: melskis, o tada pasninkauk, nes jei tu pasninkauji, bet nesimeldi, tavo pasninkas bus atmestas, nes šlovinimo veiksmai nėra priimami iš netikinčiojo."

The Standing Committee (Saudo Arabija) buvo paklausti: Jei žmogus pasninkauja ir meldžiasi tik per Ramadaną, o kai Ramadanas pasibaigia, jis nebesimeldžia, ar jo pasninkas užsiskaito?

Jie atsakė:

Malda yra viena iš islamo stuplų, antroji pagal reikšmę po šahados. Tai yra asmeninė prievolė (fard) ir kas jos neatlieka, nes atmeta faktą, kad malda privaloma, arba jis apleidžia maldą, nes tingi ir jam tai nerūpi- yra kafir. Kas meldžiasi tik Ramado metu ir pasninkauja tik Ramadano metu- bando apgauti Allah; jie yra tie, kurie pripažįsta Dievą tik per Ramadaną. Jų pasninkas negaliojantis, jei jie nesimeldžia kitu metu, nei Ramadanas; greičiau tai padaro juos netikinčiaisiais dėl kufr akbar (didžiosios nuodėmės)- net jei jie ir neneigia to, kad malda yra privaloma, remiantis stipresne iš dviejų Ulema (islamo mokslininkų ) nuomonių.



Šaltinis

Friday, 21 June 2013

Kaip grąžinama skola už praleistą Ramadano pasninką?

Ramadano pasninkas- yra vienas iš islamo stulpų. Šio pasninko neigimas prilygsta kufr- netikėjimui, o sąmoningas apleidimas, vienai dienai, ar ilgesniam laikui- didelė nuodėmė.

Praleistų Ramadano dienų niekas nesugrąžins, hassanat - atpildas yra prarandamas suvisam. Tačiau, Viešpaties Malonės dėka mes galime išpirkti nuodėmę dar šiame gyvenime.

Pagal priešastis, kada praleidžiamas pasninkas, galima išskirti dvi kategorijas:

- sąmoningas praleidimas;

- nesąmoningas praleidimas.

Kalbant apie pastarąjį- nesąmoningą pasninko praleidimą- t.y., kada mes per klaidą sumaišome, kad pasninkas dar neprasidėjo, ar jau pasibaigė ir pavalgome/atsigeriame/turime intymių santykių to pasekoje nelaiku; arba, jei užsimiršę įsidedame maisto į burną ar atsigeriame ir pan.- tokiu atveju mūsų pasninkas nenutrūksta, mums tereikia nustoti darius, kas neleistina ir tęsti. Allah :swt nebaudžia tų, kurie užsimiršta, arba nežino. Taip pat yra žinomas šis autentiškas Hadisas:

Abu Huraira (tebūnie Allahas patenkintas juo) perduoda, kad pranašas saaw pasakė:

„ – Žmogus, pamiršęs, kad yra pasninkautojas, pavalgė ar atsigėrė, tepratęsia savo pasninką, nes Allah davė jam valgyti ir gerti.“

Šis Hadisas aiškinamas taip, jog jei tikintysis užmiršo ir to pasekoje pamaitino/pagierdė savo kūną- tai buvo jam Malonė iš Allah, nes Viešpats žino, kad jam nuo to bus tik geriau.

Kalbant apie sąmoningą pasninko praleidimą, čia vėlgi galima išskirti du būdus, kuriais pasninkas nutraukiamas:

-turint intymių santykių;

- pavalgius/atsigėrus, sukėlus vėmimą, nuelidus kraują, pamaitinus kūną kitokiu būdu, nei valgymas ir gėrimas, pvz tam tikra organizmui maistinių medžiagų suteikianti injekcija, kraujo perpylimas ir pan.

Pirmu variantu- turint intymių santykių- yra padaroma didžiulė nuodėmė ir jai išpirkti reikia ne tik atgailauti, bet ir už kiekvieną praleistą dieną išlaisvinti vergą/atpasninkauti 60 dienų nenutrūkstamai/pamaitinti 60 varguolių - pasirenkamas vienas iš pateiktų būdų pagal galimybes.

Iš Sahih Muslim ir Bukhari :

Žmogus atėjo pas Pranašą saaw ir pasakė: "Aš prakeiktas." Pranašas saaw paklausė: "Kas gi tave prakeikė?" Žmogus tarė: "Aš turėjau intymių santykių Ramadano dienos metu." Pranašas saaw jo paklausė: "Ar neturi vergo, kurį galėtum išlaisvinti? Buvo atsakyta: "Ne." "Tai gal gali pasninkauti du mėnesius ištisai?" Žmogus atsakė: "Ne." Tuomet Pranašas vėl paklausė: "Tuomet ar turi lėšų pamaitinti 60 varguolių?" (...)"

Tačiau Allah :swt Malonė yra beribė ir tiems tikintiesiems, kurie nėra pajėgūs įvykdyti nei vieno iš trijų veiksmų, jiems nuodėmė taip pat gali būti nubraukta, nes Allah :swt neapkrauna nei vieno ne pagal jo galimybes, kaip teigiama suroj Al Bakara:

"Nei ant vienos sielos Allah neuždės naštos, didesnės nei ji gali pakelti." (2:285)

Tad Ulema pataria išpirkti nuodėmę atgailaujant bei atsiduodant ibadai:

"Tad bijokitės Allah, kiek tik galite, klausykitės (Jo), būkite paklusnūs (...)" (64:19)

Atminkite, kad į intymių santykių kategoriją įeina ir masturbacija pasiekiant ekstazę, bei partnerių glamonės, net jei nesiliešia intymios vietos, tačiau pasiekiama ekstazė.

Jei pasninkas sąmoningai nutraukiamas dėl visų kitų likusių priežasčių, tikintysis privalo, pasibaigus Ramadanui, už kiekvieną praleistą Ramadano dieną atpasninkauti po 1 dieną.

Beje, lygiai taip pat išperkamas Ramadano pasninkas, jei jis nutaukiamas dėl pateisinamų priežasčių: kelionės, ligos (ūmios), mėnesinių, nifas- pogimdyvinio kraujavimo. Pasak kai kurių Ulema, analogiškai grąžinamas ir pasninkas, praleistas dėl nėštumo ar žindymo, bet apie tai smulkiau skaitykite čia .

.

Primenu, kad bendra sąlyga visiems sąmoningai praleistiems pasninkams be pateisinamos priežasties yra atgaila bei savanoriški pasninkai, kurie inšaAllah užpildys privalomųjų pasninkų spragas.

Papildoma literatūra:


Pasninko grąžinimas, jei jis nutrauktas lytiniais santykiais

Verdiktas dėl pasninko sulaužymo intymių santykių ir masturbacijos pasekoje

Pasninko nutraukimas per klaidą/užsimiršus

Kokia yra bausmė Amžinybėje tiems, kurie sąmoningai nepasninkavo Ramadano mėnesį?

Praleisto pasninko (ne dėl intymių santykių) grąžinimas



 

Wednesday, 12 June 2013

Kas geriau: dhikr (Allah prisiminimas), ar (islamo žinovų) paneiginėjimas?



Assalamu Aleykum,

Video lietuviškais subtitrais, papildantis ankstesnę temą apie daee . Apie tai, kad žymiai naudingiau yra daryti dhikr, o ne užsiiimti kalbomis apie kitus tikinčiuosius, ypač, jei mes nesame pozicijoje tai daryti (pavyzdžiui, paneiginėti islamo Ulema, ypač salaf kelio Ulema).

Thursday, 6 June 2013

Kongregacinė moterų malda

:bism

:salam

Islame moterims, kitaip nei vyrams, patariama melstis namuose, jos už maldą namuose gauna daugiau hassanat, nei už maldą mečetėje.

Umm Salamah perdavė, jog "geriausia moters maldos vieta yra nuošaliausia jos namų erdvė." (Ahmad hadisas, klasifikuojamas hasan- geras)

Tačiau yra hadisas, kad Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam yra pasakęs: "Malda bendruomenėje (kongregacijoje) yra 27 kartus vertingesnė, nei malda po vieną." (šis Hadisas Ulema patvirtintas autentišku)

Žinotina, jei moteris jaučia poreikį melstis mečetėje, vyras nedera neleisti jai to daryti, kaip teigiama autentiškuose Hadisuose. Tačiau, moters malda vertingesnė, jei ji meldžiasi namuose.

Taigi, moteriai yra geriau melstis namie vienai, nei eiti į mečetę ir melstis kongregacijoj. Ir čia nėra ahlus sunna wal džamaa mokslininkų nuomonių skirtumo. Tačiau, kas liečia maldą namuose, jei yra galimybė ją atlikti kongregacijoj- tuomet yra geriau moteriai nesimelsti vienoms, o palaikyti kompaniją savo vyrui/šeimai/besisvečiuojančioms draugėms bendroje maldoje. Taip teigia Standing Comitee for Issuing Fatwas (Saudo Arabija). Pasak jų, kuomet yra galimybė namuose melstis su konregacija- vertėtų taip ir daryti bei gauti tokiu būdu papildomai hassanat. Net tos moterys, kurios jaučia labiau susikaupiančios, kai meldžiasi vienos, jos vis tiek turėtų neatsisakyti bendros malsos, nes tai yra Šėtono šnabždesiai, sulaikantys jas nuo galimybės hauti daugiau hassanat už savo maldą.

(Norisi pažymėti, kad vis tik egzistuoja šioks toks nuomonių skirtumas šiuo klausimu, pvz Utahaimyn teigia, jog papildomo hassanat už bendrą maldą moterims nėra, tačiau vis tiek geriau joms yra melstis drauge.)

Įrodymas, kad moterims galima drauge melstis ir kad viena jų gali būti imamė yra autentiški Hadisai apie tai, kaip Aiša radiAllahu anha vedė Maghrib maldą moterims bei Hadisas apie sahabi moterį, kuriai Pranašas saaw davė leidimą pravesti Džiumą maldą savuose namuose (namuose, kuriose vien tik moterys).

Plačiau apie tai, kad moterims vertėtų melstis kongregacijoj

Kas veda maldą?

Namų šeiminkė turi didžiausią teisę būti imame. Ahlus sunna wal Džamaa cituoja hassan hadisą iš Tirmidhi ir Abū Dawūd: Abu ‘Atiyyah papasakojo: pas mus kalbas sakyti ateidavo Maalik ibn al-Huwayrith. Kartą, atėjus maldos metui, mes jam pasakėme pravesti mums maldą. Tačiau, tenai buvęs Pranašas Muhammedas saaw mums paprieštaravo sakydamas: "Tas, kuris lanko kitus neturi vadovauti jiems maldoje, lai maldą veda vienas iš jūsų."
Albani deklaravo šį Hadisą autentišku.

Tačiau yra ir kitas Hadisas ir Muslim kolekcijos, kur teigiama, kad Pranašas saaw yra pasakęs: "Niekas neturi vesti maldos kažkieno valdose, arba atsisėsti į garbingiausią vietą svečiuose, išskyrus, gavęs šeimininko leidimą."

Nawawi pakomentavo, kad šeimininkas, arba, įprastas mečetės imamas turi daugiau teisių vesti maldą, nei svečias, net jei tas svečias moka daugiau Korano, yra uolesnis religijoje. Taigi, jei jis nori vesti maldą- jis ją gali vesti, jei jis nori perleisti šią teisą kam nors kitam- jis tai gali padaryti. (tokią teisę šeimininkas gali suteikti bet kuriam iš svečių, nepriklausomai nuo jų Korano žinojimo)

Taip pat iš sunnos žinoma, jog Pranašas saaw keliaudamas piligrimystei į Meką, vesdavo tose mečetėse maldas.

Kitais atvejais, jei maldos vieta neturi šeimininkės, imame tampa toji sesuo, kuri moka daugiausiai Korano, jei yra tokių kelios- tuomet ta, kuri moka daugiausiai sunnos. (Muslim)
Fatwa apie tai, kad vedančioji turi būti ta, kuri daugiausiai moka Korano

Fatwa apie tai, kad šeimininkas turi daugiau teisių vesti maldą

Kongregacinė malda su vaiku

Vaikas neprivalo būti sulaukęs brandos, kad meldimasis su juo būtų užskaitytas kaip kongregacinė malda. Pakanka, kad vaikas būtų savarankiškas, galėtų savimi pasirūpinti, apsirengti, nusiprausti, kuris supranta ir moka maldą (Ulema nurodo orientacinį 6-7metų amžių, tačiau tai individualu).

Tokio amžiaus vaikas, jei tai yra berniukas, privalo vesti maldą mamai, jei jie meldžiasi drauge ir turi teisę vesti maldą vyrams, jei šis vaikas moka daugiausiai Korano mintinai iš visų susirinkusių, įskaitant suaugusius.

Tokio amžiaus mergaitėms taikomos tos pačios maldos atlikimo ir maldos vedimo taisyklės, kaip ir suaugusioms moterims.

‘Amr ibn Salamah al-Jarami papasakojo: "Mano tėvas grįžo ir Pranašo saaw iš perdavė Jo žodžius: "Kai ateis maldos metas, lai daugiausiai Korano mokantis veda jus maldoje". Jie ieškojo, tačiau nerado nieko, mokančio daugiau Korano, nei aš, taigi, jie pavedė man vesti maldą; tuomet buvau šešių ar septynių metų amžiaus." (Sahih Bukhari)
Daugiau apie tai, kad maldą vesti gali vaikas

Kongregacinės maldos eiga


- Imamė užima poziciją pirmos eilės viduryje.

Imamė stovi pirmoje eilėje, lygiuoja su kitomis sesėmis, t.y. ji nėra priekyje. Jei meldžiasi dvi seserys, tuomet kita sesuo stovi imamei iš dešinės. Jei maldos eigoje prisijungia dar viena sesuo, ji turi stotis imamei iš kairės, t.y. palikti imamę viduryje, o ne iš krašto.
Daugiau apie tai, kur stovi imamė

- Adhan nėra būtinas, Iqama- pageidaujama. Su sąlyga, jog negirdi nemaghram.
Plačiau apie adhan ir iqamą

- Eilės turi būti lygios, negalima palikti tarpų. Ši tvarka išlieka visos maldos eigoje. Paskirkime akimirką prieš kiekvieną rakatą pasitikrinti, kaip stovime.
Fatwa apie lygiavimą

Fatwa apie tai, jog negalima palikti tarpų

 - Garsios maldos dalys turi būti recituojamos garsiai, o tylios- tyliai. Su išlyga, jei gali išgirsti nemaghram. (tai taikoma ir sakant 'amyn' po Al Fatiha)

Verdiktas apie tai, kuriais atvejais moterys gali garsiai sakyti 'amyn'

Seserys pilnai atkartoja imamę. Ištaria žodžius/keičia poziciją iškart po to, kai tai padaro imamė. Ne prieš, nei kartu su imame, ne pernelyg uždelsus. Net jei sesuo sau mintyse nespėjo parecituoti viso reikiamo teksto, ji seka imamę.

Atmintina, kad imamė maldoje neturėtų skubėti. Jei kongregacia nespėja net prarecituoti Al Fatiha, o imamė jau lenkiasi į ruku' ir tai yra ne vienkartinis atvejis, o kartojasi nuolatos- kongregacijai būtina paprašyti imamės sulėtinti tempą, juolab, kad neskubėjimas maldoje yra fard. Jei imamė vis tiek skuba- kongregacija turi ieškoti kitos imamės.

Papildoma informacija apie pastarąjį teiginį

Ką iš tiesų reiškia 'sekti imamą'?

Papildoma informacija apie sekimą imamu

- jei imamė bevesdama maldą praranda wudu, arba, prisimena, kad wudu neturi, ji nutraukti savo maldą ir palikti savo vietą. Nutraukusi savo maldą ji turi gestu paskirti vietoje savęs kitą vedančiąją. Kongregacija tuomet tęsia savo bendrą maldą paskui kitą imamę.

Bukhari užrašė, kad kad kartą vestamas maldą kalifas Umar buvo sižeistas ir jis nepaliko maldos tol, kol nepaėmė Abd al-Rahmaan ibn ‘Awf rankos ir nepatraukė jo priekin, kad šis vestų maldą vietoj jo.

Jei imamė pasišalina nepaskyrusi vietoje savęs vedančiosios, tuomet kongregaciaj gali pasirinkti- užbaigti maldą kiekvienas individualiai, ar pavesti tai kažkam kitam.

Jei imamė užbaigia maldą ir tik tada prisimena, jog ji nebuvo wudu būsenoje, tuomet jos malda yra negaliojanti, jai teks pakartoti maldą padarius wudu. Tačiau, kongregacijai malda užsiskaitys, kongregacijai kartoti maldos nereikia.
Verdiktas apie prarastą wudu maldoje

Verdiktas apie maldos pravedimą be wudu

-jei vaikas nenumaldomai verkia. Bendra taisyklė yra tokia, kad nutraukti maldą galima tik tuomet, jei vaikui gresia pavojus. Jei galima vaiką nuraminti vienu judesiu ar mostu, kurio metu nebus nusigręžiama nuo qiblos- tai galima padaryti ir grįžti į kongregaciją. Tačiau, jei matoma, kad vaikas nenurimsta ir tai gali sugandinti kitų besimeldžiančių maldą, moteriai yra leidžiama nutraukti maldą. Imamė, girdėdama verkiantį vaiką turi stengtis neužtęsti maldos.

Kaip leidžiama maldoje raminti verkiantį vaiką?

- dvi kongregacijos viename pastate: nors yra geriau melstis vienoje kongregacijoje, tačiau leidžiama daryti ir dvi ar daugiau su sąlyga, kad besimeldžiantys vieni kitiems nemaišys (šeykho Albani verdiktas).

- jei imamė padaro klaidą maldoje, jai seserys praneša apie tai suplojant delnais.

Pranašas saaw yra pasakęs: "(...) jei kažkas kažkam atsitinka maldos metu, lai jis praneša apie tai sakydamas SubhanAllah, nes jei jis ištars SubhanAllah, žmonės atkreips dėmėsį. Plojimas (skirtas) tik moterims."

Ulema aiškina, kad sakyti SubhanAllah mišrioje kongregacijoje, kur yra nemaghram vyrų yra makrūh, o gal net haram. Tačiau, sakyti SubhanAllah kongregacijoj, kurioje tik moterys, arba kur yra moters maghram nėra makrūh, tačiau, moterims vis tiek geriau suploti rankomis.
Kaip pataisyti imamę, jei ši suklįsta?

Jei pavėluojama į kongregacinę maldą

vėluojančioji turi atsistoti į vieną iš eilių, o besimeldžiančios turi jai padaryti vietos. Jei visos eilės yra perpildytos ir tėra vietos tik už visų kitų, tuomet vėluojanti turi lukterėti, gal vis tik kažkas atsilaisvins, arba ateis šalia jos kita sesuo iš priešais esančios eilės suformuoti naują eilę. Negalima melstis vienai, nes tai nesiskaito džamaa (kongregacija), kaip sakoma hadise: "nėra maldos tam, kuris stovi vienas už eilių".

Tačiau, jei malda besibaigia, o vietos taip ir neatsiranda, tuomet yra leidžiama pavėlavusiai melstis vienai (sekant imamę), nes tai mažesnė iš blogybių.

Seserys turi pasistengti atlaisvinti vietą eilėje pavėlvusiai sesei, arba, žengti atgal ir sudaryti su ja eilę.

Įstodama į eilę, pavėlavusi turi atidaryti maldą su takbyr- Allahu Akbar ir pradėti sekti imamę nuo tos vietos, kurioje ji yra. T.y. Jei imamė stovi- stovėti, jei nusilenkus į ruku- nusilenkti, jei sudžiūde- turi suklupti į sudžiūd.

Rakatas laikomas nepraleistu, jei pavėlavusioji suspėja imamę 'pagauti' iki tol, kol ji atsilenkia iš ruku sakydama sami Allahu liman hamida. Jei prisijungiama po to- vadinasi, rakatas praleistas ir jį reikės atsimelsti.

Pavėlavusi į maldą turi atsimelsti tai, ką praleido. Jei ji praleido vieną rakatą ir daugiau, tuomet po to, ka kongregacija baigia maldą, ji vėl stojasi ir atlieka tiek rakatų, kiek praleido.

Pavėlavusios pirmas rakatas su imamu skaitosi pirmu jos maldos rakatu, antras- antru ir t.t. Atsimeldžiant, turi būti išlaikomas eiliškumas.

Malda laikoma užskaityta, kaip atsimelsta su kongregacija, jei pavėlavusioji spėja prisijungiti prie džamaa iki tol kai imamė stojasi iš ruku paskutiniame maldos rakate. Jei prisijungiama po to- malda nebeužskaitoma, kaip kongregacinė. Tačiau, net ir tokiu atveju patariama prisijungti prie besimeldžiančiųjų.
Fatwa apie taisyklingą įstojimą į maldą pavėlavus

Kokia taisyklė moterų maldai, jei jos nemato imamo

Į šią situaciją reikia pažvelgti dviem aspektais. Jei tai yra mečetė, tuomet kur moterys bebūtų, nesvarbu, mato jos imamą, ar nemato, ar girdi tiesiogiai, ar per garsiakalbį ar per video- jos seka šį imamą savo kongregacinėje maldoje.

Jei tai nėra mečetė, tuomet svarbu atsižvelgti į dvi sąlygas:

pirma, jei mečetėje nėra vietos, tad eilės nusidriekia už mečetės ribų bei jos nenutrūksta, t.y. tarp eilių nevaikšto žmonės, nevažiuoja mašinos, jei stovima iškart už priešais esančios eilės- tuomet skaitoma, kad tai yra ta pati kongregacija, o malda užskaitoma, kaip atlikta mečetėje. Tačiau, jei mečetėje yra vietos, o meldžiamasi už mečetės ribų, tuomet tai nėra kongregacinė malda ir tai nėra malda mečetėje.

antra, jei meldžiamasi name, kuris tiesiogiai siena ribojasi su mečete, jei girdisi imamas ir nėra pertraukiama eilė, tuomet, pasak kai kurių ulema, tokia malda užsiskaito, kaip kongregacinė. Kitais atvejais, besimeldžiantys namuose turi tarp savęs paskirti imamą(ę) ir melstis atskira kongregacija. Tokios nuomonės yra Uthaimyn. Nawawi teigia, kad net jei eilės nėra pertrauktos, tačiau mečetę ir patalpą, kurioje meldžiamasi skiria barjeras (siena) ir ta patalpa nėra mečetės dalis, tuomet kongregacinė malda paskui mečetės imamą nėra galiojanti.

Vis tik stipresnė nuomonė yra pirmoji (Uthaimyn), tokį verdiktą yra išleidęs ir Standing Committee (Saudo Arabija).
Detaliau kviečiu staityti čia ir čia








Monday, 27 May 2013

Meilė ir nekentimas vardan Allah (Al wala wal baraa)

Norėčiau papildyti tinklaraštį svarbia tema apie Al Wala wal Baraa.


Pirmiausia galbūt pradėsiu nuo terminų Wala bei Baraa apibrėžimų.


Wala- reiškia santykiai, paremti meile, draugyste, partneriškumu, lojalumu, pasitikėjimu, santaika, apgynimu.

Baraa- atvirkščiai, reikštų atsiribojimą, vengimą, atsiskyrimą, nemėgimą, nemeilę, neapykantą, puolimą.


Ibn Taimiya yra pasakęs: "Walaa yra Baraa priešingybė. Wala remiasi meile bei artumu, o Baraa- priešiškumu bei distancijos išlaikymu."


Al Wala wal Baraa Tauhyd kontekste reiškia mylėti tai bei tuos, ką Allah swt myli bei neapkęsti to bei tų, ko Allah swt neapkenčia.

Kodėl al Wala wal Baraa yra svarbu?



Ulema vieningai tvirtina, kad mūsų Tauhyd negali būti pilnas, be Wala ir Baraa. Mūsų iman vienas iš indikatorių yra mūsų asocijavimasis su kitais- žmonėmis bei reiškiniais. Paklauskime savęs, su kuo save sąmoningai ir nesąmoningai asocijuojame? Kas yra mūsų aplinka? Kiek mums artima yra tai, ką Allah swt mėgsta, o gal artimiau, tai, ko Jis swt nemėgsta? Jei taip, ar švarus mūsų tauhyd?


Vienas iš aiškiausių ir labiausiai pabrėžtų verdiktų Korane po Tauhyd yra Wala ir Baraa:

Jūs, kurie tikite! Nelaikykite saugotojais savo tėvų ir savo brolių, jei jie myli netikėjimą labiau už Tikėjimą: jei kurie iš jūsų taip daro, tai jie klysta.

Sakyk: jei bus taip, kad jūsų tėvai, jūsų sūnūs, jūsų broliai, jūsų antros pusės ar jūsų giminaičiai: turtas, kurį jūs įgijote; prekyba, kurioje jūs baiminatės nuosmūkio: ar būstai, kuriuose jūs gėritės- bus brangesni jums už Allah ar Jo Pasiuntinį, ar stengimąsi Jo labui; - tuomet laukite, kol Allah sukels Savo Sprendimą: ir Allah neveda maištingųjų.
(At-Tauba: 23-24)


O jūs kurie tikite. Neieškokite (neturėkite) draugų tarp judėjų ir krikščionių. Jie draugai yra vieni kitiems. O tie, kurie susidraugavo, jis iš jų tarpo- pats.

Iš tiesų Viešpats, nesiveda tų, kurie peržiangia Jo
įstatymus.
(Al-Maida:51)



Ibn Abbas yra pasakęs: "To, kuris myli vardan Allah bei nekenčia vardan Allah, kuris renkasi draugus ir priešus pagal Allah-tai rodo jo siekį būti sąjungoje su Allah; bet dabar daug žmonių renkasi sau į draugus tuos, kurie atneša jiems asmeninės naudos, tačiau jie neturės sėkmės."

Ką mėgsta bei ko neapkenčia Allah swt?


Lai Korano ayos kalba už save:


Allah yra Wali (globėjas, draugas) tikintiesiems: Jis veda juos iš giliausių sutemų į šviesą. O tų, kurie atmeta tikėjimą, draugai (wali) yra taghut (netikri dievukai, netikri, t.y. tie, kurie valdo ne pagal Allah įstatymą, lyderiai), jie veda juos iš šviesos į gilias sutemas; jie visi - Ugnies gyventojai (kompanjonai), jie bus ten (amžinai). (Al-Bakara:257)

Taigi, Allah swt myli tuos, kurie tiki, o Viešpaties neapykantą pelnosi tie, kurie atmeta tikėjimą bei Jo swt įstatymus.

Taghut taip pat yra labai svarbus aspektas šioje temoje, kuris pats iš savęs vertas atskiros temos. Jei trumpai, pasak Muhammad Abdul-Wahabb, tahgūt yra visa, kas šlovinama, ko klausomasi apart Allah swt.



Allah swt sąjungininkų bei priešininkų konflikto kilmė


Šių dviejų grupių: nusipelnusių Allah swt meilės bei nusipelnusių Allah swt neapykantos priešprieša gimė iš Iblio arogancijos bei nepaklusimo Viešpačiui nusilenkti prieš Adomą. Taigi, Dievo kūrinius galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie paklūsta Viešpaties įsakymams, bei tuos, kurie nepaklūsta. Iblis ne tik nepakluso Dievui, jis taipogi prižadėjo, kad visomis savo jėgomis stengsis išvesti tikinčiuosius iš Tiesaus Kelio, paklaidinti juos, sugundyti nuodėmei. Jis- nuolatinis, nepailstantis kenkėjas, nejaučiantis jokios meilės tikinčiajam.

Allah prakeikė jį, ir jis pasakė:''Aš nepriimsiu iš Tavo tarnų ,pasiimsiu tai kas man priklauso.
Ir tuojau pat į klystkelį įvesiu juos,pažadinsiu juose (ištvirkusius,pagiežingus) norus,paliepsiu gyvuliams apipjaustyti ausis ir iškraipyti Dievo kūrinius.Kuris šėtoną vietoj Allah pasiima sau kaip užtarėją, pats save veda į pražūtį .
Jis duoda jiems pažadą ir suteikia viltį.Tačiau šėtono pažadai ne kas kita kaip apgaulė (sau pačiam).

(An-Nisa:118-120)


Tačiau Iblis yra ne vienintelis Šaytan. Yra daug daugiau šayatyn, apie juos Allah swt mus yra perspėjęs:
„Nuodėmingieji juokėsi iš tų kurie tikėjo.
Praeinantys greta pamerkdavo akį vieni kitiems,
Sugrįždami į šeimą,šaipydavosi iš jų.
Netgi priešais juos sakydvo:'' Ištiesų jie pasiklydo šiame pasaulyje''.”
(Al-Mutaffifin:29-32)

Dėl to mes turime atsiriboti, šalintis tų, kurie nepaklūsta Viešpačiui, netikintieji niekada negali tapti mums artimesni, nei tikintieji, o sąjungos su netikinčiaisiais- mielesnės bei labiau vertinamos.

Kaip traktuoti tuos tikinčiuosius, kurie daro blogus darbus, nuodėmiauja? Ar turime juos mylėti, ar neapkęsti vardan Allah swt?


Ibn Taimiya yra pasakęs: "Tikinčiajam privalu tiek draugus, tiek priešus rinktis vardan Allah. Kai tik jis sutinka tikintįjį, jis turi jausti jam prielankumą, net jei pastarasis yra jam prasikaltęs, nes joks asmeninis nesutarimas negali užgožti prievolės būti sąjungininkais tikėjimo pagrindu", Allah žodžiai:
„Ir jeigu kautųsi du tikinčiųjų būriai, tai sutaikykite juos (...)
Tikintieji juk broliai. Tai sutaikykite abu savo brolius ir bijokite Allah, - galbūt jūsų bus pasigailėta.“
(Al-Hudžurat: 9-10)

Taigi, tikintysis turi apmąstyti, kad jis privalo būti lojalus savo broliui islame, net jei šis įskaudino, tuo pačiu, tikintysis turi būti priešininku netikinčiajam, net jei šis yra pagarbus ir kilnus. Allah swt Siuntė Pranašus bei Knygas, idant visų religijų pasekėjai garbintų Vienintelį Dievą, dėl to, mes turime mylėti tik tuos, kas lojalūs Jam swt bei jausti pyktį Jo swt priešams.

Žinant žmogaus prigimtį, visiškai tikėtina, kad nors jis ir tiki Viešpatį, seka Sunna, už ką mes turime jį mylėti, tačiau, jo charakteryje yra įsimaišiusių ydų, o jo elgesyje- bid‘ų, už ką mes turime jam priešintis. Tai vienas kitam neprieštarauja. Mes tapatinamės bei mylime su tuo bei tai, ką žmogus turi gero, tuo tarpu, atsiribojame bei nekenčiame to, ką jis turi blogo.

Pagal Ahlus Sunna wal Jamaa‘a, žmonės skirstomi į tris kadegorijas meilės bei neapykantos jiems kontekste:

Pirmoji kategorija, tai žmonės, kurie yra nusipelnę mūsų besąlygiško lojalumo, toks asmuo tiki Allah swt bei priima Jo swt Pranašą saaw, jis išpildo reikalavimus, kas liečia tikėjimą, praktiką, žinių siekimą, jis savo veiksmus, mintis, darbus, skiria Viešpačiui, jis laikosi to, kas padaryta privalomu, bei šalinasi to, kas uždrausta. Jis myli vardan Allah swt ir yra ištikimas vardan Jo swt. Jo pyktis yra vardan Allah swt bei priešiskumas yra vardan Jo swt. Jis teikia pirmenybę Pranašo saaw mokymams prieš visą kitą.

Antroji kategorija, tai žmonės, kurie nusipelnė tiek mūsų meilės, tiek neprielankumo. Tai yra musulmonai, kurie yra susipainioję savo geruose ir bloguose darbuose. Jie verti mūsų lojalumo savo geruose darbuose bei pykčio savo paklydimuose. Pavyzdys gali būti Sahabi Abdullah ibn Himar, kuris turėjo priklausomybę nuo alkoholio. Jis buvo atvęsdintas pas Pranašą saaw ne kartą ir buvo prakeikiamas (kitų Sahabių), į ką Pranašas saaw atsakydavo: „nekeikite jo, jis myli Allah ir Jo pranašą“. Tuo tarpu žinome, kad Pranašas Muhammedas saaw smerkė alkoholį, tuos kurie jį pardavinėjo, tuos, kurie jį vartojo, jį perdirbdavo, transportuodavo ir t.t.

Na ir trečioji kategorija, yra tie asmenys, kurie nusipelnė neapykantos. Tai tie, kurie netiki Dievu, Jo Pasiuntiniais, Knygom, Teismo Diena, Likimu, Angelais. Kurie neigia penkis islamo stulpus, kurie šlovina šalia Dievo dar kažką, šaukiasi, meldžiasi, aukoja, dėkoja, prašo pagalbos, apsaugos kažko kito šalia ar vietoj Allah swt. Kurie atmeta Jo swt vardus bei atributus, kurie neseka tikinčiųjų kelui, oponuoja islamui ar pritaria oponuojantiems, arba demonstruoja veiksmus, kurie prieštarauja islamui.

Taigi, musulmonai turėtų būti visiškai atsidavę bei ištikimi tiems, kurie tiki bei daro gerus darbus. Jiem turėtų jausti meilę, teikti paramą bei pagalbą. Jie turi visiškai atsiriboti nuo netikinčiųjų, ar tai būtų ateistai, ar kitų religijų atstovai, ar palikusieji islamą, jiems turime rodyti rūstumą. O tuos musulmonus, kurie maišo gerą ir blogą, turime mylėti sulig jų geru bei priešintis jiems sulig jų blogu.

Sąjungos su nemusulmonais tipai:

Pagal Muhammed Saeed Al-Qathani

1. Būti patenkintais nemusulomnais bei jų netikėjimu. Į tai įeina jų netikėjimo ignoravimas arba abejojimas (tiki jie, ar netiki). Tie, kas padeda vieni kitiems, pritaria vienas kito religiniams įsitikinimams, yra iš to paties molio. Tikintieji myli tikėjimą, netikintieji- netikėjimą. Būti patenkintais tais, kurie netiki taip pat yra viena iš netikėjimo forumų.

2. Pasikliovimas netikinčiasiais, tikintis pagalbos, apsaugos.
„O jūs kurie tikite .Neieškokite (neturėkite) draugų tarp judėjų ir krikščionių. Jie draugai yra vieni kitiems. O tie, kurie susidraugavo, jis iš jų tarpo - pats.
Iš tiesų Viešpats, nesiveda tų, kurie peržiangia Jo įstatymus.“
(Al Maida:51)

At-Tabari savo tafsyre aiškina, kad „draugai“ šioje ajoje reiškia „globėjai, pagalbininkai, padėjėjai, užtarėjai“.

3. Pritarti netikintiesiems jų nuomonėje apie netikėjimą. Pareiškimai „demokratija- visai nebloga valdymo forma“, „valstybės įstatymai turi būti sekuliarūs“ ir panašiai- prieštarauja Allah swt įsakymams.

4. Noras patikti nemusulmonams. Siekis būti mėgstamais ir mylimais nemusulmonų reiškia sudaryti (neleistiną) sąjungą su jais.

„O jūs, kurie patikėjote! Neimkite mano ir savo priešus sau globėjais. Jūs kreipiatės į juos su meile, o jie nepatikėjo tuo, kas atėjo pas juos iš tiesos. (...)“ (Al-Mumtahina:1)

5. Linkti prie netikinčiųjų. Jaustis patogiai jų draugijoje.
„Ir jei Mes nebūtume suteikę tau stiprybės, tu būtum beveik linkęs truputį į juos.
Tokiu atveju Mes būtume privertę tave paragauti (bausmės) dvigubai šiame gyvenime bei lygią dalį mirštant: ir dar daugiau – tu nebūtum radęs nieko, kas tau padėtų prieš Mus“
(Al Isra:74-75)

6. Girti kitatikių religiją. Keliaklupsčiavimas, pataikavimas kitatikiams giriant jų religiją yra neretai įžvelgiamas musulmonų kalbose.

7. Susidraugavimas su netikinčiaisiais.
„O jūs kurie tikite,nejieškokite draugų sau ne iš jūsų rato,draugaukite tik su tais kurie,
supa jus(aplinkui) jie negalės pakenkti jums,ir džiaugtis jūsų nesėkme, jų neapykanta jų lūpose,o
(neapykanta) užslėpta jų širdyse-dar stipresnė.
Mes atskleidėme jums ayatus-jeigu tik jūs suprastumėte juos.“
(Al Imran:118)

Ši aya buvo apreikšta turinty omeny grupę musulmonų, kurie artimai bendravo su munafiqyn bei žydais, nes jie kadaise (pries priimant islamą) buvo artimi draugai. Allah swt atsiuntė draudimą bičiuliautis su jais, nes tai kėlė grėsmę jų (musulmonų) tikėjimui.

Sakydami “artimai” turima omeny artumą, pasitikėjimą. Mes visi turime draugų, kuriais pasitikime labiau, nei kitais- štai apie tokį artumą bei pasitikėjimą eina kalba.

Iš Abu Dawūd Sahih:

Pranašas saw yra pasakęs: “Žmogaus religija atitinka jo draugo religiją, tad būkite atsargūs rinkdamiesi draugus.”
8. Paklusimas netikintiediems. Paklusti netikinčiųjų norams bei pageidavimams taipogi prieštarauja al wala wal baraa.

„O jūs kurie tikite !Jei jūs paklusite klaidatikiams,tai jie iškart nusuks nuo(tikėjimo),ir liksite jūs jų aukomis.“ (Al-Imran:149)

9. Buvimas su nemusulmonais, kurie šaiposi iš Korano.

„Jis jau jums yra įsakęs Šv.Rašte, kad jūs nesėstumėte kartu su jais, jeigu išgirstumėte, kad jie neigia ženklus Allah ir tyčiojasi iš jų, tol kol jie nepradės kalbėti apie ką kitą. Kitu atveju jūs būsite(tokie patys) panašūs į juos .Iš tiesų, Allah visus (munafikus) įstums į pragaro ugnį.“ (An-Nisa:140)

Būti draugėje tų, kurie šaiposi iš Allah swt žodžių, bei jiems neprieštarauti, nepasišalinti iš jų būrio reiškia jiems pritarti.

10. Rinkti nemusulmonus lyderiais vietoje musulmonų. Suteikti nemusulmonams oficialias pareigas būti musulmonų vadovais yra viena iš sąjungos su nemusulmonais formų. Suteikti viršenybę reiškia pripažinti jų atoritetą bei aukštesnį statusą, kas nesuderinama su islamo mokymu.

11. Pasitikėjimas netikinčiaisiais. Pasitikėti jais reiškia turėti sąjungą su jais, kaip Allah swt perdavė Korane:
„Tarp Šv.Rašto žmonių yra tokie,kurie,jei tu patikėsi jiems (nors) kintarą,jie tau gąžins jį.
Ir yra tarp jų tokie,kurie jei tu patikėsi jiems dinarą,negrąžins tau jie jo,nors ir užliptum ant jų sąžinės.
Taip elgdamiesi jie sako:kokie čia gali būti reikalai mums su neišmanėliais?
šitaip specialiai, jie užsitraukia rūstybę Allah.“
(Al-Imran:75)

12. Rodyti, jog mums patinka nemusulmonų poelgiai. Perimti jų būdą, tiek mąstymu, tiek išvaizda, tiek veiksmais.

13. Priartėti prie nemusulmonų. Jaustis patogiai jų draugijoje, patikėti jiems paslaptis.

14. Teikti pagalbą nemusulmonams jų piktadarystėse. Pavyzdžiais gali būti pranašų Nojaus bei Luto žmonos.

15. Prašyti nemusulmonų patarimo. Prašyti patarimo, vadinasi, pripažinti jų autoritetą, pritarti jų nuomonei.

16. Pagerbti nemusulmonus. Pagerbti juos suteikiant aukštus titulus, lenktis jiems. Pranašas saaw yhra pasakęs: „Nepulkite sveikintis pirmieji (su žydais ar krikščionimis), o kai prasilenkiat su jais kelyje, lai jie eina siauriausia (kelio) dalimi.“ (Sahih Muslim)

17. Gyventi nemusulmonų apsuptyje. Pranašas saaw yra pasakęs: „Kas įsikuria tarp netikinčiųjų yra vienas iš jų.“ (Abū Dawūd)

18. Veikti drauge. Padėti vieni kitiems slaptuose reikaluose, šnipinėti vieni kitų naudai, informuoti nemusulmonus apie musulmonų reikalus yra griežtai draudžiama.

19. Juodinti musulmonus. Tie, kas palieka musulmonų kraštus, apsistoja tarp nemusulmonų ir nepaliauja kritikuoti tikinčiuosius yra netikinčiųjų sąjungoje.

20. Remti nemusulmoniškas ideologijas. Girti sekuliarizmą, komunizmą, socializmą ir kitokias ideologijas, pasiduoti joms, remtis jomis bei gyventi pagal jas yra neleistina.


Muhammed Ibn Abdul-Wahabb išskiria keturias meilės rūšis:


1. Meilė Viešpačiui. Ši meilė priklauso išintimai Vieninteliam Allah swt, jai turi būti teikiamas prioritetas. Ši meilė visiškai skirtinga, nei kitos- šalia jos mes jaučiame kartu ir baimę, taipogi, ši meilė gali būti pilna tik tuomet, jei ji eina koja kojon su nusižeminimu nei visišku paklusnumu.

Ibn Taimiya šitaip kalbėjo apie meilę Viešpačiui: "Yra šioje žemėje Rojus; tas kuris į jį neįeina šiame gyvenime, niekada neįeis ir Amžinybėje". Taigi, meilė Viešpačiui prilyginama Rojui žemėje. jausti savo širdyje šį jausmą yra neapsakoma saldybė. Kitas garsus Alim yra pasakęs: "Gailėkitės to, kuris paliko šią žemę taip ir neparagavęs geriausio, kas joje yra. Kas gi tai? Ogi meilė Viešpačiui bei vardan Jo swt, ilgėjimasis Jo swt, džiugaus susitikimo laukimas bei atmetimas visko bei visų, kas Jam swt nepakluso."

Meilė Viešpačiui yra privaloma kiekvienam tikinčiajam.

2. Iškrypėliška meilė netiesai bei tiems, kas ją skleidžia. Tie, kas jaučia tokią meilę, turi savyje veidmainio požymių,

Tokia meilė yra draužiama tikinčiajam.

3. Natūrali meilė. Tai meilė, kuri užgimsta širdyje sutuoktiniui (ei), vaikui, mamai, tėvui ir panašiai. Nėra draudžiama šios meilės nejausti. Ji nėra privaloma. Ji yra leidžiama, tačiau tik tuo atveju, jei neužgožia meilės Viešpačiui bei tampa fitna (pavyzdžiui, stabdo nuo Ibados).

4. Meilė tiems, kurie myli Allah swt ir yra Jam swt paklusnūs, kovoja vardan Jo swt. Tai yra meilė pranašams, o taip pat- broliška/ seseriška meilė visiems tikintiesiems. Ši meilė yra mums wadžib (privaloma).

Islame, ryšys tauhyde yra stipresnis, nei kraujo ryšys.


**********


Kaip matome, meilė būna skirtinga, skirtingas ne tik meilės objektas, bet ir pobūdis bei pareigos išplaukiančios/priskiriamos įvairiems meilės tipams.

Saturday, 25 May 2013

Allah al Mudžyb

Kai kurie iš Allah :swt atributų yra vos kelis kartus paminėti Korane, kiti- minimi labai dažnai, pabrėžiant jų reikšmę. Pakartojimai reikalingi, kad mes įsimintume ir nepamirštume, o jei pamirštume, tai labai trumpam. Vienas iš vardų, kuriuos mes linkę pamiršti yra Al Mudžyb- Išklausantis, Atsakantis; ir Allah :swt mums Korane parodo, kaip pasireiškia šis vardas tiems, kurie prašo ko nors iš Viešpaties.

Mes gyvename apsupti resursų- juos mums skyrė Dievas tam, kad pasiektume savo tikslus. Tačiau mes neretai pamirštame, kad du’a – maldavimas – yra vienas iš Allah :swt suteiktų resursų, o kartais tai – vienintelė prieinama priemonė tikslui pasiekti.

Al Mudžyb reiškia atsakantis į maldas, tai reiškia, kad Jis :swt yra Tas, kuris išpildo prašymus tų, kurie Jo :swt prašo.

Prašyti Viešpaties, vadinasi, Jį :swt pažinoti. Nepažįstantis Dievo negali kreiptis į Jį :swt su prašymu. Pažinoti, reiškia suvokti, kad Dievas yra Visa Matantis (Al Basyr), Visa Žinantis (Al Alym), Visa Girdintis (As Same), Labiausiai Mylintis (Al Wadud), kad Jis :swt nėra reikalingas nieko, bet mums reikia Jo :swt.

Dėl dviejų priežasčių mes nemaldaujame Dievo: 1) arba mes netikime, kad Viešpats išpildys arba gali išpildyti mūsų maldavimą, 2) arba, mes manome, kad galime kažką padaryti be Jo :swt pagalbos.
Antroji priežastis yra viena arogancijos formų, Allah :swt Korane mums sako: “Šaukitės Manęs, Aš jums atsakysiu: iš tiesų, kurie iš didybės negarbina Manęs – eis Pragaran pažeminti!“ (40:60)

Plačiau aptarkime pirmąją priežastį, kodėl tikintieji nesikreipia į Viešpatį maldaudami. Allah :swt mums sako, kad Jis :swt yra Al Mudžyb, taigi, mes turime būti užtikrinti tuo, kad Dievas Išklauso ir Išpildo mūsų du‘a. Pranašas saaw yra pasakęs: „Iš tiesų, jūsų Viešpats yra Dosnus ir Drovus. Kada Jo tarnas pakelia rankas į Jį (maldaudamas), Jis drovisi palikti jas (rankas) tuščias.“ (Ahmad, Abū Davūd, Tirmidi)

Allah :swt mėgsta besikreipiančius į Jį :swt Kartais Viešpats neduos jums to, nebent jūs paprašysit, nors ir Jis :swt yra įgalus jums tai suteikti, kada tik Jis :swt panorės. Taip yra tam, kad jūs pažintumėte savo Viešpatį, patirtumėte bei įsitikintumėte Jo :swt atributu. Pranašas saaw primena, kad Viešpaties maldautume užtikrinti, jog Jis :swt mūsų prašymą išpildys.

Tam, kad įsitikintume, jog Dievas yra Atsakantis, mums pasakojama Korane: „Ir (atsiminkite) Jobą, kada jis meldė savo Viešpaties: „Iš tiesų nelaimė užgriuvo mane, bet Tu esi Maloningiausias iš tų, kurie yra maloningi. “Taigi, Mes išklausėme jo: Mes pašalinome nelaimę, kuri buvo jį užgriuvusi, ir Mes sugrąžinome jo žmones pas jį, ir padvigubinome jų skaičių, - kaip Gailestingumą iš Mūsų bei įamžinimą visiems, kurie Mums tarnauja.“ (20:83-84)

Pranašas Ayūb aleyhi sallatu wa salam buvo paveiktas ligos 18 metų, tačiau nei karto nesiskundė. Prieš susergant, jis buvo palaimintas gausiais turtais ir visus 50 metų jis buvo dėkingas Viešpačiui. Jis niekada nekaltino Dievo, kad viską prarado, o savo maldavimuose jis kreipdavosi tik į Allah :swt, pripažindamas, kad tik Jis :swt gali jam padėti. Ir Allah :swt atsiliepė į jo maldavimus, ne tik panaikindamas jo ligą, bet ir suteikdamas daug daugiau. Mes visuomet turime galvoti geriausiai apie Allah :swt, pripažinti, kad Jis :swt yra Visa Atsakantis, o taip pat Visų Dosniausias. Nelaimės yra priminimas, kad kuomet mus prispaudžia bėda, turime atsigręžti į Viešpatį, tačiau turime būti kantrūs, kaip kad kantrus buvo Ayūb aleyhi sallatu wa salam, turime būti užtikrinti, kaip kad užtikrintas buvo Ayūb aleyhi sallatu wa salam.

Allah :swt mums taip pat pasakoja pranašo Yunus aleyhi salam istoriją: “Ir atsiminkite Zun-nuną, kada jis pražuvo rūstybėje: jis įsivaizdavo, kad Mes neturime jokios galios jam! Bet jis meldė tamsos gelmėse: „Nėra kito dievo, tik Tu – Šlovė Tau – aš iš tikrųjų klydau!“ Taigi, mes išklausėme jo: ir išgelbėjome jį nuo nelaimės: ir taip mes išgelbėjame tuos, kurie turi tikėjimą.” (21:87-88)

Pranašas Yunus aleyhi salam buvo pasiųstas žmonėms, kurie iš pradžių buvo netikintieji. Jis nelaukė ženklo iš Allah :swt, ką jam toliau daryti ir paliko žmones iš pykčio dėl jų netikėjimo. Taigi, Allah :swt sutvėrė didžiulė banginį, kuris jį prarijo ir šis pasiliko žuvies pilve, sakydamas tokią du’ą: “Nėra kitų dievų išskyrus Tave, Esi Išaukštintas, iš tiesų, aš buvau iš neteisiųjų.”

Kuo ypatinga ši du’a? Ji ypatinga tuo, kad Yunus aleyhi salam pripažino savo klaidą ir tai, kad visa galia priklauso Viešpačiui. Jis tol kartojo šį maldavimą, kol Viešpats į jį atsakė. Kartais mes pasielgiame blogai ir gėdinamės atsigręžti į Viešpatį, prašyti Jo :swt pagalbos. Bet toks elgesys nėra pranašų elgesys. Žinojimas, kad gali atsigręžti į Viešpatį net tada, kai suklumpi rodo tvirtą pasitikėjimą Dievo atributu. Allah :swt mus sako Korane: “Jeigu jo nebūtų pasiekusi Viešpaties malonė, tai jis būtų išmestas atviroje vietoje gėdingai.” (68:49)

Dievas atsiliepė ir išvadavo Yunus aleyhi salam iš nerimo, bei grąžino jį žmonėms, ir jie visi įtikėjo, nes tapo Viešpaties ženklo liudininkais. Taigi, kada ištinka sunkumai ir nelaimės, sakykite šią du’ą prieš atliekant bet kokį kitą maldavimą ir pripažinkite savo nuklydimus Viešpačiui ir Jis :swt inshAllah jums atleis ir atsilieps.

Korane mums Allah :swt mini pranašo Zakarijos aleyhi salam istoriją: Ir (atsiminkite) Zachariją, kada jis meldė savo Viešpaties: „O, mano Viešpatie! Nepalik manęs be palikuonio, nors Tu ir esi geriausias iš paveldėtojų.“ Taigi, Mes išklausėme jo: ir Mes suteikėme jam Joną: Mes išgydėme jo žmonos (nevaisingumą) jam. Šie (trys) visada buvo greiti daryti gerus darbus: jie šaukdavosi Mūsų ilgėdamiesi ir pagarbiai bijodami. Ir nusižemindavo prieš Mus.” (21:89-90)

Zakarijos aleyhi salam žmona negalėjo pastoti, bet kaip mes matome iš ayos, Zakarija aleyhi salam nenustojo maldauti Viešpaties, kreipdamasis į Jį :swt geriausiais vardais, ko pasekoje, Dievas padarė jo žmoną vėl vaisinga. Toliau mums Dievas sako, kad Zakarijus aleyhi salam su žmona nenustojo daryti gerų darbų, melstis Jam :swt su baime ir viltimi, jie nebuvo arogantiški, jie buvo nuolankūs. Ir tai yra savybės, kurias turime savyje ugdytis, asmenybės, iš kurių turime mokytis- visa tai ves mus arčiau prie Allah :swt ir inshAllah būsime iš tų, kuriems Viešpats atsako.

Taigi, Dievas musm pateikia šiuos tris pavyzdžius tų, kurie atsigręžė į Allah :swt. Vienas pavyzdys buvo to, kuris turėjo viską ir visko neteko; kitas pavyzdys papasakojo apie tą, kuris nusižengė; o paskutinis buvo pasakojimas apie tą, kuris troško to, ko niekada neturėjo. Visi jie šaukėsi Viešpaties ir visi buvo išgristi bei apdovanoti. Ir apdovanoti ne dėl jų pranašų statuso, o dėl to, kad kreipėsi į Dievą. Taip mums Viešpats primena, kaip Jis :swt elgiasi su tikinčiaisiais.

Kas būna, kuomet jaučiame, jog į mūsų du’a neatsiliepiama?

Kai kurie gali sakyti, kad sunku pasitikėti Dievu, nes kartais mūsų du’a būna neišpildytos. Bet jos visada būna išpildytos. Gal tai, kas užkerta kelią ivykdyti jūsų norą yra, tarkim, jūsų pinigai, gauti iš neteisėtos veiklos? Gal ta veikla nuskriaužia kitus? Kaip tuomet galime tikėtis iš Viešpaties malonės, jei patys skriaudžiame kažką?

Kitas dalykas, kartais mes esame nekantrūs ir skubame. Mes nustojame daryti du’a, nes mes manome, kad jei iki šiol Dievas mūsų maldavimo neišpildė, tai ir nebeišpildys. Pranašas saaw yra pasakęs: “tikinčiojo du’a bus atsakoma tol, kol jis neprašys to, kas yra neleistina, nenutrauks draugiškų santykių ir neskubins įvykių.” Jo saaw buvo paklausta “Ką reiškia ‘skubinti įvykius’?”. Jis saaw atsakė: “Kai tikintysis pasako ‘aš meldžiausi ir meldžiausi, bet nematau, kad mano maldos būtų atsakytos’ ir jis apleidžia viltį bei nustoja kartoti du’a.” (Muslim)

Svarbu atminti, kad mes negalime suteikti laiko termino per kurį Dievas turi įvykdyti mūsų prašymą. Nors Jis :saaw ir yra Al Mudžyb, tačiau jis :swt yra ir Al Hakim (Labiausiai Išmintingas). Galbūt į tai, ko jūs nekenčiate Jis :swt įdeda tai, kas jums atneš naudos, o galbūt jūs norite kažko, kas jums išeis į blogą. Kai kurie gali pasakyti, tai kokia prasmė prašyti, jei aš negaunu to, ko prašau ar tada, kai prašau? Atsakymas būtų- jūs visada gaunate daugiau, nei prašote, nes Allah :swt jums duos būtent tai, ko jums reikia ir kas yra jums geriausia. Allah :swt davė Ayūbui aleyhi salam daugiau, nei šis prašė. Allah :swt davė Mariam kitką, nei ji prašė, bet tai buvo geriau jai. Svarbu nepamiršti pasitikėti ir patikėti savo reikalus Dievui ir jums bus suteikta tai, kas jums geriausia. Ibn Hadžar pasakė: “Kiekvienam, kuris maldauja, bus atsakyta, tačiau atsakymai gali būti skirtingi. Kartais suteikiama būtent tai, ko buvo prašoma, o kartais suteikiama tai, kas yra tolygu tam, kas buvo prašoma.”
Vienas iš patarimų, kaip patirti šį Dievo atributą savo gyvenime- tai patiems būti atsiliepiančiais į Viešpaties įsakymus. Mums patiems reikia atsiliepti į tai, ko Dievas iš mūsų prašo. Taip pat musm reikai būti atsiliepiančiais į kitų Dievo tarnų pagalbos šauksmą, musm reikia padėti prašantiems pagalbos tiek, kiek galime.

Na ir galiausiai, Aiša radiallahu anha perdavė Pranašo saaw žodžius, jog trys dalykai nutinka su mūsų du’a: jos arba yra atsakomos būtent taip, kaip buvo prašomos; arba nukeliamos; arba sulaikoma kažkas blogo, kas galėji nutikti.” Tad niekada nepaliaukime maldavę- allah :swt mums atlygins šiame arba ateinančiame gyvenime. Du’a niekada nepaklįsta, atvirkščiai, sulig kiekviena du’a kaupiasi toks turtas, kokio mes net neįsivaizduojame. Visad prašykime turėdami omeny tai, koks yra Allah :swt, o ne kokie esame mes.



Versta trumpinant iš suhaibwebb.com