Monday, 30 December 2013

...mane vadina konservatyvia musulmone...

Tikriausiai ne vienam nemusulmonui, kaip ir naujam islame gali kilti klausimas: kodėl islamas toks nevienalytis, kodėl musulmonai taip skiriasi: savo išvaizda, praktika, ritualais ir net įsitikinimais? O kalbant apie konvertitus, tuomet natūraliai turėtų dominti, o kaip jie pasirinko, kuriuo keliu sekti? Kas tai nulėmė? Na ir labiausiai, matyt, smalsu, kodėl kai kurie konvertitai sąmoningai pasirenka konservatyviausią islamo kelią, kuris šitaip skiriasi nuo jų ankstesnio gyvenimo.

Mane, ko gero, galima priskirti prie tų 'konservatyviųjų' musulmonių, nors aš pati galbūt nedrįsčiau savęs taip pavadinti, bet bent jau mano siekis tikrai toks..

Galima būtų šioje vietoje pradėti pasakoti apie tuos grupių skirtumus, parašyti jų pavadinimus, bet sąmoningai to nedarysiu, nenoriu painioti skaitytojų. Liksiu prie epiteto 'konservatyvus', turint omeny, kad tai- griežtesnis, 'nenumodernėjęs', autentiškumo siekiantis islamo kelias.

Šiuo įrašu noriu papasakoti, kaip ir kodėl aš rinkausi šį kelią, bei apie savo transformaciją, nes ne visuomet tokia buvau, ar tam prijaučiau.

Mano pradinės žinios apie islamą, kurių dėka priėmiau šią religiją buvo labai elementarios, ne itin gilios, tikrai neaprėpė įvairių grupių skirtumų. Žinojau pagrindinius dalykus, bendrus visiems musulmonams.  Tais laikais mūsų, lietuvių musulmonų, nedaug tebuvo, laikėmės visi drauge, kartu augom, gilinom žinias, stiprinom tikėjimą. Vėlgi, kažkokio specifinio susiskirstymo į grupes nebuvo. Tad ir rinktis nebuvo iš ko, tiesiog natūraliai mokiausi iš daugiau žinančių, giliau praktikuojančių. Jie tapo mano autoritetais, pavyzdžiais. Kokie buvo jie, tokia ir aš stengiausi būti.

Tiesa, kartas nuo karto pasitaikydavo viena kita mano 'idealams' oponuojanti nuomonė, bet ji tuomet neatrodydavo reikšminga (nors dabar aš jau kitaip manau), jau vien dėl to, kad ji likdavo absoliučioje mažumoje.

Taigi, šitaip aš buvau kelyje, kuris nebuvo kažkuo blogas, tačiau gana nuosaikus, daug ką atleidžiantis.

Galbūt tokia aš ir būčau likusi, jei ne Dievo siųsti išbandymai ir įvykiai. Asmeniniame gyvenime- mano santuoka baigėsi skyrybomis, o mane supusioje musulmonų bendruomenėje įvyko kažkoks neįsivaizduojamas nuopolis, kai asmenybės, buvusios mano autoritetais atsisakė ir  pamatinių islamo aspektų, net suabejojo jų būtinumu...

Tuo metu manyje įvyko didžiulis lūžis, aš supratau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis, kai tuo tarpu jie netobuli, jie gali klysti, keistis, apgauti save ir kitus, kad pasikliauti reikia Allah, o pavyzdžiu imti Pranašą, lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė, Jo kompanjonus. Supratau, kad tas kelias, kuriame buvo mano mylima islamo bendruomenė negalėjo būti teisingas, nes teisingas kelias nebūtų nuvedęs priešinga linkme... Supratau, kad gyvenimą turiu daugiau remti religija, ir labiau paskirti Viešpačiui ir kad nei vieno žmogaus, kaip labai mylimo ar autoritetingo nestatyti aukščiau Dievo ar Pranašo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė. Labai daug meldžiausi, kad Dievas pakreiptų mane teisingu keliu, prisižadėjau, kad nebijosiu, nemaištausiu, net jei jis neatrodys palankus mano norams ir įpročiams.

Ir gana greitai viskas susidėliojo, ištekėjau antrąkart, o praradimą vienos ummos pakeitė atradimas kitos, kurią, mano manymu, sieja kur kas stipresni ryšiai, jau vien dėl to, kad jie visų pirma paremti ne asmeninėm simpatijom, o bendru tikslu- tarnauti Allah ir siekti nuolankumo Jam.

Džiaugiuosi tuo, kas esu dabar (lyginant su tuo, kas buvau), tačiau sau keliu dar didesnius reikalavimus. Kiti pasakytų: dar konservatyvesnius. Tebūnie. Tai tik etiketės. O jos tokios nereikšmingos...

Saturday, 28 December 2013

Musulmonės dengimasis fitnos situacijoje

Islame moteriai yra privaloma dengti kūną- viską, išskyrus veidą ir plaštakas nepermatomais, laisvais drabužiais. Jei ji tai atlieka- ji išpildo savo prievolę Viešpaties akyse, bei apsaugo save nuo geidulingų žvilgsnių.

Deja, kartais atsiduriame situacijose, kada vien šio privalomojo dengimosi nepakanka, kai tai neapsaugo mūsų nuo spoksojimo, kalbinimo, neužtikrina pagarbios distancijos. Ir nors tai nėra moters kaltė, tačiau tikiu, kad tokioje situacijoje ji turi žengti papildomą žingsnį ir dengtis dar labiau, idant pasiektų  aukščiau minėtus tikslus.

Noriu pasidalinti su jumis savo pamąstymais, kilusiais iš po nesenų kelionių po musulmoniškas šalis.

Beje,  mano rašinys nepretenduoja į islamiškus verdiktus, tai tiesiog mano nuomonė ir pamąstymai, pastebėjimai, kuriais nusprendžiau su jumis pasidalinti.

Šį kartą nekalbėsiu apie tai, kokią svarbą turi dengimasis- visos musulmonės tai daugiau ar mažiau žino. Jos suvokia ir tai, ką reiškia teisingas dengimasis: kokios kūno dalys ir kaip tiksliai turi būti uždengtos. Taipogi, jos bent minimaliai numano hidžabo prasmę.

Man asmeniškai hidžabas- ne tik skara, bet ir apskritai rūbai, bei elgesys- yra visų pirma nuolankumo Viešpačiui ženklas, o tada- islamiško identiteto dalis, bei, kas labai svarbu, siekis būti neliečiamai vyriško dėmesio ir atitinkamai gerbiamai.

Po kelionių į porą islamiškų šalių tenka pripažinti, kad paprasto elementaraus hidžabo (šiuo atveju, galvos apdangalo) bei vakarietiškų, nors ir polaisvių rūbų mano aukščiau išvardintiems tikslams pasiekti nepakanka.

Buvau lengvai šokiruota, kokia aš toje visuomenėje atrodau senamadiška su savo hidžabais ir drabužiais (plačiom sukniom), kad dabar skaros paprastai rišamos dvi, suderintų spalvų, viena ant kitos, lengvai jas supinant, kad yra specialių juostų, kurios paformuoja stogelį priekyje ir segių, segamų ant šalio galo, kad permetus per petį jų neplaikstytų vėjas ir t.t. it pan. Tačiau, rodos plaukų nesimato, rodos, sijonas ilgas, bet kažkas vis tiek ne taip. Kas? Ogi tas, kad toks apsirengimas nebėra hidžabas tai- fitna. Tai lyg varnelė, kuria užsižymima, kad "na aš juk kaip ir prisidengiu, o toliau už nieką kitą aš neatsakinga". Bet toks hidžabas, ypač jaunų dailių merginų pritraukia dešimtis akių. Nereikia būti sekliu, kad pastebėtum mašinose sėdinčių ar šiaip praeinančių vaikinų žvilgsnius ir mirksnius. Tą pastebi ir merginos. Ir "islamiškai" nuleidžia žvilgsnius žemyn. Rašau žodį "islamiškai" kabutėse, nes toks žvilgsnio nuleidimas yra tikrų tikriausias flirtas...

Na negali būti merginai ir moteriai malonus toks nužiūrinėjimas. Jei ji saugo savo kūną, savo privatumą ir erdvę, jei ji siekia būti gerbiama tiek, kad vaikinai nedrįstų šitaip spoksoti- jai nepakaks tokio hidžabo. Žinoma, aš nekalbu apie kraštutinumus- iškrypėlius, kuriems net nikabas sukelia erotines mintis. Bet būkim atviri, merginos savo fard neatilieka. Net ir paslėpdamos visus plaukus... Nes fard- tai kur kas daugiau, nei skara ant galvos. Tai siekis būti gerbiamai ir apsisaugoti nuo žvilgsnių. Juo labiau, kad yra alternatyvų.

Manau, čia mažų mažiausiai reikalingas khimaras, o geriausiai- konservatyvus nikabas su pirštinėm ir mažu plyšeliu akim, o gal net ir šydu. Vyrų elgesys tokiu atveju kardinaliai skiriasi. Ar gi ne toks mūsų tikslas turi būti?

Nemanau, kad tikslinga ir vertinga kalbėti, kad "čia ne moterys kaltos, čia vyrai kalti", "kodėl mes turime aukotis vilkėdamos nepatogius drabužius, jei jie nenuleidžia žvilgsniu?". Nemanau, kad musulmonei turi būti vis vien, kad ją nužiūri vyrai gatvėje, kad jos tai neturėtų gluminti, versti susigūžti, manau, kad vis tiek normalu yra susimąstyti "o ar aš galiu ką nors padaryti, kad būtų kitaip". O padaryti tikrai yra ką. InšaAllah.

Kaip bebūtų keista, nemusulmoniškoje šalyje, nemusulmonams, hidžabas, kad ir įmantriausias, vis tik yra "stop" ženklas, rodiklis, kad ši mergina nėra prieinama ir jai dėmesio rydyti paprasčiausiai neapsimoka- ji neatsilieps. Europoje ir aš jaučiuosi saugi su hidžabu, saugi nuo vyrų žvilgsnių.

Manau, kad musulmonės turi būti pastabios ir lanksčios, jautrios tai aplinkai, kurioje tuo metu yra. Dėl to ir manau, kad kartais, tam tikrose situacijose geriausia yra rinktis viso kūno dengimą. Tokį sprendimą esu priėmusi ir aš pati.


Kodėl aš pasisakau už intymumo atsisakymą iki vedybų?

Atsakyti į šį klausimą galėčiau labai trumpai: nes Allah taip liepia. Iš esmės, tikinčiajam to turi pakakti, net jei jis neįžvelgia jokios išminties verdiktui. Turi pakakti žinojimo, kad ši informacija yra autentiška tam, kad elgtis pagal ją.

Tačiau, jei leisite, aš vis tik noriu pasidalinti savo įžvalgom, kodėl man buvo lengva tuo vadovautis.

Aš tikiu, kad nesavalaikis ir nesaikingas tarnavimas savo juslėms bei užgaidoms veikia destruktyviai. Nekalbu vien apie nesantuokinius lytinius santykius, tai gali būti ir kitokios juslės, pavyzdžiui, tarnavimas skrandžiui, arba, adrenalinui- nuolatinio susijaudinimo būsenai ir panašiai.

Lytiniai santykiai, pagal tai, kaip ir kada jais žmonės mėgausis, gali teikti laimę, o taip pat gali sužlugdyti. Asmenį, porą, šeimą, visuomenę. Taip, net visuomenę, nes asmuo nėra izoliuotas nuo savo bendruomenės, jis yra jos dalis, taigi, ją įtakoja. Tikiu, kad vienintelė galimybė mėgautis intymumu yra tiktai  būnant santuokoje. Tik būnant sąjungoje, kuri apsaugo tiek vyrą, tiek moterį, tiek iš šių santykių gimstančius vaikus.

Nesantuokiniai santykiai to užtikrinti negali.

Daug kas priešvedybinį intymumą vadina kovos už moterų teises pergale. Kokia klaida! Dar niekas taip neišnaudojo moters, kaip suartėjimas su ja be įsipareigojimų! Juk tai ji, o ne vyras gali likti su nepageidaujamu nėštumu. Juk tai ji gali likti vieniša mama, juk tai jai gali tekti darytis abortą. Juk tai jos garbė 'sutepama'- vyras neretai išlenda sausas. Tad apie kokias pergales teisėses gali būti kalba?

Greičiau tai- spaudimas moteriai būti seksualiai patrauklia ne vien savo sutuoktiniui, o ir visiems kitiems. Paradoksas: kuo daugiau vyriškių taikosi su moterimi paflirtuoti ir pakalbinti, tuo jos 'vertė' didesnė. Tam, kad ji būtų pastebėta, moteris turi pademonstruoti savo grožį ir seksualumą, vargas jai, jeigu ji šių savybių stokoja...

Ikivedybiniai lytiniai santykiai yra žmonių eksplotacija, labai dažnai, ypač jaunų žmonių tarpe, tai tiesiog noras kitą pusę 'pririšti', išsaugoti, siekis būti 'kaip visi', neišsiskirti iš masių. Ikivedybiniuose intymiuose santykiuose niekada negali būti visiško atsipalaidavimo, taigi, ir saugumo. Sunku atsiskleisti, nes galbūt tai bus palaikyta 'nesuderinamumu' ir santykiai bus nutraukti.

Visuomenė šaukia: bet kaip gi "nepabandžius" iki vedybų? "Pirkti katę maišę"? "O kaip seksualiniai nesuderinamumai"? Norisi atsakyti nuo galo, taip pat klausimu: "o kaip charakterio nesuderinamumai"? Jei tokie kyla- pora kartu juos sprendžia, taikosi, derinasi, ieško kompromisų. Kartu mokosi ir atsiskleidžia. Tas pats argumentas gali būti taikomas ir klausiantiems apie katę maiše- seksualinis elgesys yra mūsų prigimtyje, tai instinktyvu, net specialiai to nesimokius, atėjus laikui žinosi, ką daryti. Kodėl intymiai pusei reikia šimtaprocentinio suderinamumo, o štai charakterius neva galima ir pašlifuoti? Juk tai toks pats santykių aspektas, kuris gali būti pareguliuotas.

Tikra laimė poroje yra bendra pradžia, bendras augimas.. Tikra laimė yra nebūti su niekuo lyginamu, sąmoningai, ar nesąmoningai.

Ryšys, kuomet santuoka yra jausmų bei juslių kulminacija, o ne atomazga, ar, dar blogiau- pabaiga, kaip tik turi daugiau šansų būti tvirtesniu.

Esu konservatyvi ir pasisakau ne tik prieš nesantuokinius lytinius santykius, bet ir apskritai fizinį kontaktą iki vestuvių ar perdėtą nesusituokusiųjų flirtavimą. Man atrodo, kad tokia 'patirtis' tik išbarsto asmenybę, o ne ją sutelkia. Juo labiau, jei tuos flirtavimus skiriame vienam, antram, trečiam ir t.t. Vis bandoma, ieškoma, derinama, kol.. klystama, nusiviliama, ir galiausiai pasirenkama iš to.. kas liko, tuo pačiu galbūt jaučiant kartėlį dėl neišsaugotų neva geresnių variantų.

Man, kaip tikinčiajai, labai svarbu, kad Dievas laimintų kiekvieną mano gyvenimo aspektą. Tikėtis, kad Dievas laimins nuodėmę yra daugiau, nei naivu. Atvirkščiai, greičiausiai tai, kas draudžiama bus sugriauta, atsisuks prieš mus pačius, jei to įsikibę laikysimės. Taigi, jei santykiai mums išties svarbūs- saugokime juos, netepkime jų. Santuoka islame yra labai paprastas ir nesudėtingas ritualas, neapsunkinantis nei vienos pusės, tačiau užtikrinantis visas teises ir pareigas, visas apsaugas. Tiems, kas vengia šių įsipareigojimų, su mumis nepakeliui.


Friday, 27 December 2013

Kaip aš atėjau į islamą

Galbūt skaitantiems šį tinklaraštį bus smalsu sužinoti, kaip aš atradau islamą, kaip priėmiau šią religiją, kokių motyvų vedama. Šiuo trumpu įrašu tikiuosi patenkinti jų žingeidumą, inšaAllah.

Iš karto noriu pasakyti, kad šioje istorijoje nebus vyro/sužadėtinio/mylimojo vaidmens. Kai priėmiau islamą, nebuvau jokiuose santykiuose su jokiu vyru, o ištekėjau praėjus ne vieneriems metams nuo buvimo musulmone. Jei kažkas manote, kad tai mano istoriją daro nuoširdesne, tikresne, kad esu kažkuo pranašesnė, nei tos konvertitės, kurios islamą priėmė po santuokos su musulmonais - klystate. Per tiek metų islame aš susipažinau su tokiu kiekiu seserų, stiprių, dievobaimingų, kad man net mintis nekyla nuvertinti jų istorijų ar abejoti jų intencijų tyrumu. 

Nebus mano istorijoje ir islamo bei krikščionybės lyginimo, o juo labiau kritikos krikščionybei ar krikščionims. Mano kelyje į islamą apskritai jokia kita religija nebuvo priešpastatoma islamui ar kažkokiu būdu įvertinama. Nors visada tikėjau, kad yra Kūrėjas, nors esu priėmusi  visus reikiamus sakramentus, tačiau praktikuojanti niekada nebuvau. Bet ne dėl pykčio bažnyčioms ar kunigams, o tiesiog viduje neturėjau to poreikio ar supratimo būti aktyvia praktikuojančia katalike.

Šiame pasakojime nerasite ir didelių gyvenimiškų sukrėtimų, kurie paprastai lemia, kad žmogus pradeda gilintis į save, ieškoti dvasingumo, bandyti pabėgti nuo kasdienybės, nuo materialaus pasaulio, susimąsto apie savo paskirtį čia ir anapusinį gyvenimą. Ne, to nebuvo. Dievas apsaugojo mane nuo didelių sukrėtimų, gyvenau laimingą nerūpestingą gyvenimą, mylima ir prižiūrėta.

Į islamą manęs neatvedė ir dažnam kylantys egzistenciniai klausimai: kas ir kodėl nutinka pasaulyje, kas tai nulemia, o gal viskas tik atsitiktinumas, kiek laisvi esame rinktis ir pan...

Tikriausiai šioje vietoje jūs paklausite, o kas gi mane sudomino islame? 

Atsakyti nelengva, nes nėra kažkokios vienos priežasties ar atsvaros taško.

Turiu pasakyti, kad iki to momento, kai pradėjau islamu domėtis giliau, apie šią religiją turėjau labai mažai žinių. Gal net mažiau, nei rašo mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, nei gero, nei blogo. Nebuvo mano galvoje stereotipų apie terorizmą, smurtą prieš moteris ir panašius dalykus- tos temos paprasčiausiai manęs niekada nedomino, niekada nebuvau susidūrusi su islamu ar musulmonais, visą laiką  gyvenau Lietuvoje, keliavau tik po artimiausią užsienį.. Taigi, knygas apie islamą verčiau su atvira, 'tuščia' galva.

Na, o kaip gi viskas prasidėjo? Tiesiog studijų laikais, apie 2003-2004-uosius, gyvai susidūriau su pirmaisiais musulmonais mano gyvenime- pabėgėliais, nes atlikinėjau tyrimą kursiniam darbui. Pabėgėlių tema sudomino, tad pasirinkau ją ir būsimam bakalauriniam. Vadovė, tiesa, paskatino daugiau pasidomėti islamu, kurį išpažįsta dauguma pabėgėlių, tik, deja, informacija apie islamą Lietuvoje buvo gana skurdi. Į mečetę Kaune net nesugalvojau užsukti, visad maniau,kad ji neveikianti. Susiradau universiteto bibliotekoje Korano vertimą anglų ir rusų kalbomis, bandžiau skaityti, bet buvo per sunku- palikau.

Vėliau turėjau galimybę semestrą studijuoti užsienyje ir tenai pamačiau islamologijos kursą universitete. Užsirašiau, manydama, kad tai puikiai pasitarnaus man bakalauriniame darbe. 

Kursas nebuvo labai įdomus, nes pradėjo nuo arabų kalbos: abėcėlės, skaitymo, arabiškų vardų supratimo, islamo istorijos. O man buvo įdomus musulmonų kasdieninis gyvenimas, praktikos ir panašiai. Tad universiteto bibliotekoje ieškojau knygų apie tai, kas man įdomu, laimei, čia jų atradau nemažai.

Na ir griaužiau jas, taip sakant, "užsikabinau"- sudomino. Kaip sakiau, viską priėmiau atvira galva, gal dėl to niekas manęs nešokiravo, nes niekas manęs asmeniškai nelietė. 

Tada per google aptikau lietuvišką forumą apie islamą ir jis pakeitė mano gyvenimą. Tenai aš pamačiau realias lietuves, kurios priėmė islamą ir gyvena tuo, kas rašoma mano skaitytose knygose. Kažkaip iki tol negalvojau, kad tai yra religija, kurią gali išpažinti bet kokia tauta, bet kokia rasė, kad net tokiai skirtingai kultūrai ji gali tapti artima ir sava. 

Bendravimas tame forume man labai patiko, 'gėriau' tenai pateikiamą informaciją- buvo viskas labai įdomu, egzotiška, bet kartu ir artima, nes visa tai darė tautietės, tokios, kaip ir aš pati.

Na ir taip besidomint, bebendraujant, po truputį, kažkur per metus susivokiau, kad man tai irgi artima, kad aš irgi visai to noriu. O kas svarbiausia- prabudo ilgai miegojęs poreikis ne tik tikėti Dievą, bet ir aktyviai jį garbinti ir būtent tuo būdu, kaip tai daroma islame. Na, o priėjus tokią būseną jau nieko nebelieka, kaip tik būti ištikimai savo širdies būsenai ir neapsimetinėti tuo, kuo nesi, o tapti tuo, kuo jautiesi esanti.

Tad 2005 metų Ramadano paskutinį penktadienį, vėlų vakarą viena namuose pasakiau islamo liudijimą ir tapau musulmone, Alhamdullillah (šlovė Allah). Tada atlikau ghusl- ritualinį apsiprausimą ir pasimeldžiau Iša maldą. Ir nuėjau miegoti.

Štai taip ramiai, tyliai, bet absoliučiai kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas.