Friday, 27 December 2013

Kaip aš atėjau į islamą

Galbūt skaitantiems šį tinklaraštį bus smalsu sužinoti, kaip aš atradau islamą, kaip priėmiau šią religiją, kokių motyvų vedama. Šiuo trumpu įrašu tikiuosi patenkinti jų žingeidumą, inšaAllah.

Iš karto noriu pasakyti, kad šioje istorijoje nebus vyro/sužadėtinio/mylimojo vaidmens. Kai priėmiau islamą, nebuvau jokiuose santykiuose su jokiu vyru, o ištekėjau praėjus ne vieneriems metams nuo buvimo musulmone. Jei kažkas manote, kad tai mano istoriją daro nuoširdesne, tikresne, kad esu kažkuo pranašesnė, nei tos konvertitės, kurios islamą priėmė po santuokos su musulmonais - klystate. Per tiek metų islame aš susipažinau su tokiu kiekiu seserų, stiprių, dievobaimingų, kad man net mintis nekyla nuvertinti jų istorijų ar abejoti jų intencijų tyrumu. 

Nebus mano istorijoje ir islamo bei krikščionybės lyginimo, o juo labiau kritikos krikščionybei ar krikščionims. Mano kelyje į islamą apskritai jokia kita religija nebuvo priešpastatoma islamui ar kažkokiu būdu įvertinama. Nors visada tikėjau, kad yra Kūrėjas, nors esu priėmusi  visus reikiamus sakramentus, tačiau praktikuojanti niekada nebuvau. Bet ne dėl pykčio bažnyčioms ar kunigams, o tiesiog viduje neturėjau to poreikio ar supratimo būti aktyvia praktikuojančia katalike.

Šiame pasakojime nerasite ir didelių gyvenimiškų sukrėtimų, kurie paprastai lemia, kad žmogus pradeda gilintis į save, ieškoti dvasingumo, bandyti pabėgti nuo kasdienybės, nuo materialaus pasaulio, susimąsto apie savo paskirtį čia ir anapusinį gyvenimą. Ne, to nebuvo. Dievas apsaugojo mane nuo didelių sukrėtimų, gyvenau laimingą nerūpestingą gyvenimą, mylima ir prižiūrėta.

Į islamą manęs neatvedė ir dažnam kylantys egzistenciniai klausimai: kas ir kodėl nutinka pasaulyje, kas tai nulemia, o gal viskas tik atsitiktinumas, kiek laisvi esame rinktis ir pan...

Tikriausiai šioje vietoje jūs paklausite, o kas gi mane sudomino islame? 

Atsakyti nelengva, nes nėra kažkokios vienos priežasties ar atsvaros taško.

Turiu pasakyti, kad iki to momento, kai pradėjau islamu domėtis giliau, apie šią religiją turėjau labai mažai žinių. Gal net mažiau, nei rašo mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, nei gero, nei blogo. Nebuvo mano galvoje stereotipų apie terorizmą, smurtą prieš moteris ir panašius dalykus- tos temos paprasčiausiai manęs niekada nedomino, niekada nebuvau susidūrusi su islamu ar musulmonais, visą laiką  gyvenau Lietuvoje, keliavau tik po artimiausią užsienį.. Taigi, knygas apie islamą verčiau su atvira, 'tuščia' galva.

Na, o kaip gi viskas prasidėjo? Tiesiog studijų laikais, apie 2003-2004-uosius, gyvai susidūriau su pirmaisiais musulmonais mano gyvenime- pabėgėliais, nes atlikinėjau tyrimą kursiniam darbui. Pabėgėlių tema sudomino, tad pasirinkau ją ir būsimam bakalauriniam. Vadovė, tiesa, paskatino daugiau pasidomėti islamu, kurį išpažįsta dauguma pabėgėlių, tik, deja, informacija apie islamą Lietuvoje buvo gana skurdi. Į mečetę Kaune net nesugalvojau užsukti, visad maniau,kad ji neveikianti. Susiradau universiteto bibliotekoje Korano vertimą anglų ir rusų kalbomis, bandžiau skaityti, bet buvo per sunku- palikau.

Vėliau turėjau galimybę semestrą studijuoti užsienyje ir tenai pamačiau islamologijos kursą universitete. Užsirašiau, manydama, kad tai puikiai pasitarnaus man bakalauriniame darbe. 

Kursas nebuvo labai įdomus, nes pradėjo nuo arabų kalbos: abėcėlės, skaitymo, arabiškų vardų supratimo, islamo istorijos. O man buvo įdomus musulmonų kasdieninis gyvenimas, praktikos ir panašiai. Tad universiteto bibliotekoje ieškojau knygų apie tai, kas man įdomu, laimei, čia jų atradau nemažai.

Na ir griaužiau jas, taip sakant, "užsikabinau"- sudomino. Kaip sakiau, viską priėmiau atvira galva, gal dėl to niekas manęs nešokiravo, nes niekas manęs asmeniškai nelietė. 

Tada per google aptikau lietuvišką forumą apie islamą ir jis pakeitė mano gyvenimą. Tenai aš pamačiau realias lietuves, kurios priėmė islamą ir gyvena tuo, kas rašoma mano skaitytose knygose. Kažkaip iki tol negalvojau, kad tai yra religija, kurią gali išpažinti bet kokia tauta, bet kokia rasė, kad net tokiai skirtingai kultūrai ji gali tapti artima ir sava. 

Bendravimas tame forume man labai patiko, 'gėriau' tenai pateikiamą informaciją- buvo viskas labai įdomu, egzotiška, bet kartu ir artima, nes visa tai darė tautietės, tokios, kaip ir aš pati.

Na ir taip besidomint, bebendraujant, po truputį, kažkur per metus susivokiau, kad man tai irgi artima, kad aš irgi visai to noriu. O kas svarbiausia- prabudo ilgai miegojęs poreikis ne tik tikėti Dievą, bet ir aktyviai jį garbinti ir būtent tuo būdu, kaip tai daroma islame. Na, o priėjus tokią būseną jau nieko nebelieka, kaip tik būti ištikimai savo širdies būsenai ir neapsimetinėti tuo, kuo nesi, o tapti tuo, kuo jautiesi esanti.

Tad 2005 metų Ramadano paskutinį penktadienį, vėlų vakarą viena namuose pasakiau islamo liudijimą ir tapau musulmone, Alhamdullillah (šlovė Allah). Tada atlikau ghusl- ritualinį apsiprausimą ir pasimeldžiau Iša maldą. Ir nuėjau miegoti.

Štai taip ramiai, tyliai, bet absoliučiai kardinaliai pasikeitė mano gyvenimas.