Monday, 30 December 2013

...mane vadina konservatyvia musulmone...

Tikriausiai ne vienam nemusulmonui, kaip ir naujam islame gali kilti klausimas: kodėl islamas toks nevienalytis, kodėl musulmonai taip skiriasi: savo išvaizda, praktika, ritualais ir net įsitikinimais? O kalbant apie konvertitus, tuomet natūraliai turėtų dominti, o kaip jie pasirinko, kuriuo keliu sekti? Kas tai nulėmė? Na ir labiausiai, matyt, smalsu, kodėl kai kurie konvertitai sąmoningai pasirenka konservatyviausią islamo kelią, kuris šitaip skiriasi nuo jų ankstesnio gyvenimo.

Mane, ko gero, galima priskirti prie tų 'konservatyviųjų' musulmonių, nors aš pati galbūt nedrįsčiau savęs taip pavadinti, bet bent jau mano siekis tikrai toks..

Galima būtų šioje vietoje pradėti pasakoti apie tuos grupių skirtumus, parašyti jų pavadinimus, bet sąmoningai to nedarysiu, nenoriu painioti skaitytojų. Liksiu prie epiteto 'konservatyvus', turint omeny, kad tai- griežtesnis, 'nenumodernėjęs', autentiškumo siekiantis islamo kelias.

Šiuo įrašu noriu papasakoti, kaip ir kodėl aš rinkausi šį kelią, bei apie savo transformaciją, nes ne visuomet tokia buvau, ar tam prijaučiau.

Mano pradinės žinios apie islamą, kurių dėka priėmiau šią religiją buvo labai elementarios, ne itin gilios, tikrai neaprėpė įvairių grupių skirtumų. Žinojau pagrindinius dalykus, bendrus visiems musulmonams.  Tais laikais mūsų, lietuvių musulmonų, nedaug tebuvo, laikėmės visi drauge, kartu augom, gilinom žinias, stiprinom tikėjimą. Vėlgi, kažkokio specifinio susiskirstymo į grupes nebuvo. Tad ir rinktis nebuvo iš ko, tiesiog natūraliai mokiausi iš daugiau žinančių, giliau praktikuojančių. Jie tapo mano autoritetais, pavyzdžiais. Kokie buvo jie, tokia ir aš stengiausi būti.

Tiesa, kartas nuo karto pasitaikydavo viena kita mano 'idealams' oponuojanti nuomonė, bet ji tuomet neatrodydavo reikšminga (nors dabar aš jau kitaip manau), jau vien dėl to, kad ji likdavo absoliučioje mažumoje.

Taigi, šitaip aš buvau kelyje, kuris nebuvo kažkuo blogas, tačiau gana nuosaikus, daug ką atleidžiantis.

Galbūt tokia aš ir būčau likusi, jei ne Dievo siųsti išbandymai ir įvykiai. Asmeniniame gyvenime- mano santuoka baigėsi skyrybomis, o mane supusioje musulmonų bendruomenėje įvyko kažkoks neįsivaizduojamas nuopolis, kai asmenybės, buvusios mano autoritetais atsisakė ir  pamatinių islamo aspektų, net suabejojo jų būtinumu...

Tuo metu manyje įvyko didžiulis lūžis, aš supratau, kad pernelyg pasitikiu žmonėmis, kai tuo tarpu jie netobuli, jie gali klysti, keistis, apgauti save ir kitus, kad pasikliauti reikia Allah, o pavyzdžiu imti Pranašą, lai būna Jam Viešpaties palaima ir ramybė, Jo kompanjonus. Supratau, kad tas kelias, kuriame buvo mano mylima islamo bendruomenė negalėjo būti teisingas, nes teisingas kelias nebūtų nuvedęs priešinga linkme... Supratau, kad gyvenimą turiu daugiau remti religija, ir labiau paskirti Viešpačiui ir kad nei vieno žmogaus, kaip labai mylimo ar autoritetingo nestatyti aukščiau Dievo ar Pranašo, lai būna Jam Viešpaties taika ir ramybė. Labai daug meldžiausi, kad Dievas pakreiptų mane teisingu keliu, prisižadėjau, kad nebijosiu, nemaištausiu, net jei jis neatrodys palankus mano norams ir įpročiams.

Ir gana greitai viskas susidėliojo, ištekėjau antrąkart, o praradimą vienos ummos pakeitė atradimas kitos, kurią, mano manymu, sieja kur kas stipresni ryšiai, jau vien dėl to, kad jie visų pirma paremti ne asmeninėm simpatijom, o bendru tikslu- tarnauti Allah ir siekti nuolankumo Jam.

Džiaugiuosi tuo, kas esu dabar (lyginant su tuo, kas buvau), tačiau sau keliu dar didesnius reikalavimus. Kiti pasakytų: dar konservatyvesnius. Tebūnie. Tai tik etiketės. O jos tokios nereikšmingos...

No comments: