Sunday, 13 July 2014

Nasyha - patarimas

Kas yra nasyha?

Išvertus iš arabų kalbos, žodis nasyha reiškia patarimą, rekomandaciją.

Nasyhos ieškojimas yra laikomas atsidavimo Viešpačiui požymiu, o ne jo (atsidavimo) ar žinių trūkumu.

Islame nasyha turi dar platesnę reikšmę. Autentiškas Hadisas iš Muslim rinkinio:

Pranašas saaw yra pasakęs: “Religija yra nasyha (geras patarimas).” Žmonės paklausė: “Patarimas kam?” Pranašas saaw atsakė: “Allah’ui ir Jo Knygai, Jo Pranašui ir musulmonų lyderiams ir paprastiems tikintiesiems.”

Ulema šitaip aiškino šį Hadisą:

- Šis Hadisas apibendrina visą religiją
- Jei staiga netektume visų islamiškų verdiktų, šis vienas vienintelis Hadisas užpildytų ketvirtadalį (praradimo), nes iš jo galima išvesti daugybę pamokymų
- Ibn Al-Atheer pasakė: “An Nasyha yra konstatavimas, ir konstatuoja ji linkėjimo gero tam, kam nasyha skiriama.”
- Kitos nasyhos reikšmės yra: tyrinti, surinkti tai, kas pasimetę
- Apibendrinant, nasyha yra geidavimas kitam to, kas geriausio, su tyrais ketinimais
- Nasyha yra vienas pagrindinių pranašų bruožų
- Kompanjonų klausimas “Nasyha kam?” rodo jų norą įvykdyti tai, ką jie sužinoję

Toliau Ulema aiškina, kas tai yra nasyha Allah’ui, Knygai, Pranašiu, lyderiams.

Aš paminėsiu, kaip ulema aiškina nasyhą paprastiems tikintiesiems:

- Troškimas jiems to, ko trokštame patys sau, nenorėjimas, kad juos ištiktų tai, ko sau nelinkėtume
- Džiaugsmas, kai jie džiaugiasi ir liūdėjimas, kai jie liūdi
- Nepavydėjimas jiems ir linkėjimas jiems paties geriausio
- Pagarba vyresniems ir gailestingumo rodymas jaunesniems bendruomenės nariams

Kitas labai populiarus ir svarbus Hadisas apie nasyhą yra šis:

Pranašas saaw perdavė: “Jei pamatysite blogį, sustabdykite jį ranka; jei negalite, tuomet pasisakykite prieš jį (blogį); o jei ir to negalite, tuomet pasmerkite tai širdyje ir pastarasis yra silniausio iman požymis.” (autentiškas Hadisas iš Muslim)

Kaip matome, nelikti abejingiems matomam blogiui mums yra privaloma. Mažiausia, ką galime padaryti, tai nepritarti tam širdyje.

Taigi, nasyha yra labai svarbus islamo aspektas, labai svarbi islamo dalis, viena pamatinių. Nelikti abejingais piktadarystei (nuodėmei) mums yra įsakyta Viešpaties. Mes taip pat esame skatinami pasisakyti ar net veikti atitaisant ją, patariant. Tai turime daryti su nuoširdumu, linkėdami gero.

>>>>>>>>>>

Kyla klausimas, kodėl šis paprastas, įprastas, kilnus islamo aspektas šiai dienai neteisingai suprantamas, kodėl jo vengiama, kodėl jis įgyja neigiamą prasmę, kodėl jo drovimasi, jis stumiamas iš dyn (religijos), kaip nereikalingas?

Jei mes matome, kad ankstyvaisiais laikais nasyha buvo kažkas siektino, pagirtino, pageidautino, kodėl dabar viskas šitaip keičiasi?

Mes matome iš autentiškų tekstų, ko mums linki ir siekia patariantysis ir kad patarimas yra ne kas kita,kaip meilės išraiška. Tai kodėl dabar viskas apvirto aukštyno kojom ir arogancija yra ne atmesti nasyhą, o kaip tik- ją suteikti? Kodėl anuomet patariantiems būdavo dėkojama, už juos daroma du’a, o dabar- abejojama jų ketinimais (tiksliau, tikima, tiek ketinimai yra vien tik iš blogų paskatų), manoma, kad jie nori pasirodyti prieš kitus, kad jie patys manosi esantys puikūs ir be trūkumų, arba, dar blogiau, kad jie užsiima musulmonų šnipinėjimų, jų klaidų paieška, demonstravimu, kad patardami jie menkina, žemina ir t.t.?

Be abejo, kaip ir kiekvienas ibados (šlovinimo) aktas islame, nasyhos suteikimas taip pat turi savo adab (manieras, etiketą). Patariant, reikia stengtis išlaikyti tam tikras sąlygas. Apie tai daug kalba ulema, moko, kaip teisingai patarti.

Tačiau, labai mažai kalbama apie tai, kaip dera priimti patarimą. Tiek mažai, kad pats patarimas pradingsta retorikoje apie tai, kaip neteisingai jis suteiktas. Ko pasekoje tuo patarimu ir nepasinaudojama.

Nors maniera, kuria turime patarti yra labai svarbi, tačiau, kodėl musulmonai yra įsitikinę, kad neteisingu būdu duotą, tačiau, teisingą žinią nešusią nasyhą galima atmesti? Kas mums suteikė pretekstą šitaip manyti? Ko gero atsakymas - mūsų pačių nafs (ego), nes Allah swt tokios teisės nesuteikė.

Mes manome, kad mums patarti gali tik tas, kuris pats neturi trūkumo? Kas mums suteikė pagrindo taip manyti? Kurioje vietoje Allah iškėlė sąlygą patariančiąjam būti be trūkumų?

Pasimokykime iš sahabos, kaip teisingai priimti patarimą.

Perduodama, kad Umar yra pasakęs: “Lai Viešpats būna gailestingas tiems, kas parodo man mano trūkumus.”

SubhanAllah, pats Umar, vienas artimiausių Pranašo saaw bendražygių, vienas iš islamo Kalifų, darydavo du’a už kiekvieną, nepriklausomai nuo jo statuso, kuris parodydavo jam jo trūmumus.

Ankstyvųjų musulmonų kartų tikslas buvo nepaliaujamai tobulėti religijoje, kas reikštų, priartėti prie Allah. Tad ir jų požiūris į viską, kas jiems tai palengvina buvo džiaugsmingas ir nuolankus, įskaitant patarimus ir aplinkinių.

Kuomet tikslas yra sužinoti ir vykdyti tiesą, o ne likti teisiu - kaip tuomet patarimas gali sukelti neigiamus jausmus?

Galbūt patariantieji pamiršta būti švelnūs ir korektiški patarimuose, tačiau ar tie, kuriems patariama nepamiršta, kad patarimus reikia sutikti nusižeminus ir su nuolankumu? Kaip meilės išraišką? Toliau jau lai būna paties tikinčiojo reikalas, ar jis vykdys, ar atidės - tai jau yra jo ir Allah reikalas, patariantysis tam nebeturi galios, jo misija baigta. Vykusi ta misija, ar nelabai- tai jau bus jo ir Allah reikalas.

Priimti patarimą su arogancija, priešgyniavimu, teisimu yra neleidžiama:

Pranašas saaw yra pasakęs: "Iš tiesų, maloniausiai kalba Viešpačiui, yra kuomet tikintysis kartoja 'Allaahumma wa bihamdika wa tabaarakasmuka wa ta'aalaa jad-duka wa laa ilaaha ghayruk' (Išaukštintas ir Pašlovintas esi, o Allah, palaimintas yra tavo Vardas ir pagarbinta yra tavo Didybė, niekas nėra vertas šlovinimo, išskyrus Tave). O labiausiai nekenčiami Dievui yra tikinčiojo žodžiai, kai kitas jam sako 'bijokis Allah', o šis atšauna 'rūpinkis savais reikalais!'." (Al Albani autentifikavo šį Hadisą savo Silsilatul-Ahaadeethis-Saheehah (2598).

Tai, kas Allah yra labiausiai nekenčiama, dabar tapo įprasta tarp musulmonų. Sakyti ‘rūpinkis savais reikalais’ jau tampa gera maniera, gera nasyha, o labiausiai nekenčiamu tampa perspėti kitą tikintįjį bijotis Allah. Iš tiesų, Paskutinioji Diena ko gero nenumaldomai artėja, jei pradedama nekęsti to, kas patinka Allah ir megti tai, ko Allah nekenčia.

Musulmonų umma nėra niekuo nesusijusių individų netyčinis susibūrimas. Tai yra tikslinė bendruomenė, sistema, susijusi glaudžiais ryšiais. Islame nepatariama atsiriboti nuo bendruomenės, dar daugiau, patariama glaustis prie daugiau žinančių, dievobaimingesnių, tam, kad galėtume pasitempti, išmokti, gauti patarimą, būti motyvuotais. O ne su silpnaisiais, tarp kurių mūsų nuodėmių rimtumas pranyksta, normalizuojasi, kur randame sau pasiteisinimų, kur patogu, nes nereikia savęs disciplinuoti, keisti.

Tai Teismo Dieną mes atsakysime kiekvienas individualiai. Ir tuomet kiekvienas iš mūsų neturėsime tų žemiškųjų draugų, kurie mums buvo nuolaidūs. Atvirkščiai, Teismo Dieną mes besime į juos pirštu “tai jis mane paklaidino, tai jis manęs nesustabdė”, tačiau atsakomybės permesti nepavyks, nes pasirinkimas šalintis tų, kurie duoda nasyhą buvo mūsų pačių.

Na ir pabaigai, aš noriu pakviesti musulmonus grįžti prie savo ištakų, prie autentiško islamo, prie geriausių kartų ir stengtis perimti jų manieras. Juos, o ne kažką kitą laikyti sau pavyzdžiu. Kaltindami kitus, kad jie užima Allah vietą teisdami, mes patys juos nuteisiame. Nuteisiame, nes manome, kad jie pataria ne iš meilės, o iš arogancijos, išdidumo, noro pasirodyti. Teisiame, mes manome, kad patardami jie tenori nuslėpti savo pačių trūkumus, kad jie šnipinėja. Tokiu būdu esame ne geresni, nes taip pat teisiame.



Lai šis laiškas būna jūsų priimtas kaip nasyha, duota su meile… inšaAllah

Sunday, 25 May 2014

Dar apie hidžabą

Salam Aleykum,

Norėčiau šiek tiek dėmesio skirti hidžabui..

Ko gero tik labai nedaugelis musulmonių nežino, kad Viešpats padarė privalomu musulmonėms dengtis. Tradicijoje tai vadinama hidžabu, nors Korane minimas kitas žodis- khimaras, džilbabas. Terminas hidžabas yra minimas reikšmėje 'uždanga, paslepianti užsklanda'.

Kodėl visa tai rašau? Ogi tam, kad suprastume tikrąją hidžabo reikšmę. Hidžabas- tai nėra skarelė ant galvos. Tai yra apranga nuo galvos iki kojų ir dar daugiau: tai yra elgesys, maniera, kalba, poza - viskas, ko reikia, kad mūsų moteriškas grožis būtų uždengtas nuo svetimų akių.

Musulmonė viešumoje ir prie svetimų vyrų turi atrodyti kukli ir neprieinama, neprisileidžianti (vyriško dėmesio). Tiek jos verbalinė, tiek neverbalinė kalba, išvaizda, priešingai lyčiai turi sakyti: nelaukiu ir nepageidauju tavo dėmesio.

Musulmonės apranga- nėra stilius, tai yra taqwa (dievobaimingumas). Kai stovime prieš veidrodį ir rengiamės (išeiti) ir galvokime apie tai, ar mūsų išvaizda patenkins Allah, o ne apie tai, ar aš apsidengsiu, bet vis tiek atrodysiu patraukli, o jei nepakankamai, tai kaip padaryti, kad tą patrauklumą paryškinčiau.

Skara- tai ne šukuosenos pakaitalas. puošyba tik užbraukia hidžabo, kaip paslepiančios užsklandos esmę. Būkime sau atviros ir nuoširdžios, nebijokime pažvelgti savo tikrosioms intencijoms į akis, o dar geriau- nuolat jas tyrinkime.

Atminkime, deramas musulmonės rūbas turi apdengti jos moterišką siluetą - krūtinę, liemenį, klubus, kojas - šių linkių neturi matytis.

Apgalvokime ir savo elgesį, savo kalbą, kontroliuokime ir savo žvilgsnį - užsidenkime pilnai. Vardan Allah.

Kaip teisingai suprasti islamą? Kaip nepasiklysti islamo grupių ir nuomonių gausybėje?

Net ir naujokui religijoje nesunku pastebėti, kad islame egzistuoja nemažai grupių, aiškinimų, interpretacijų, tik nelabai aišku- kaip visa tai priimti,kaip reaguoti, kaip išsirinkti tinkamą kelią, o gal jis ne vienas?

Jau Pranašui saaw buvo žinoma, kad islamas neišliks vienalyčiu, kad jis susiskalgys į daugelį grupių ir atšakų. Apie tai Jis saaw kalbėjo savo kompanjonams- sahabiams, apie tai perspėjo visą savo ummą.

Autentiškas Hadisas iš Tirmidhi rinkinio:

"Žydai suskilo į 71 grupę, krikščionys- į 72 grupes, o mano umma suskils į 73 grupes (...)"
Sustokime ties šia Hadiso vieta. Šiuo teiginiu yra deklaruojamas faktas. Ateities perspektyva. Lyg skaitytume Hadisus apie pasaulio pabaigą ir visus ženklus. Mes neklausiame, kodėl jie įvyksta, arba, neklausiame, ar jie galėtų neįvykti? Mes priimame tai, kaip ateities neišvengiamybę. Taip ir mūsų požiūris į susiskaldymą turėtų būti tiesiog kaip į neišvengiamą reiškinį. Ir vietoje to, kad eikvoti savo mintis ir dvasines jėgas šiems skirtumas suprasti, verčiau susitelkime ties, tuo, kas toliau sakoma Hadise:

"(...) Visos iš šių grupių bus Pragare, išskyrus vieną. "kas ta grupė?' - paklausė komopanjonai. Tai Džamaa." (džamaa- susibūrimas, bendruomenė). Kituose perdavimuose minimos tokia Hadiso pabaiga: "Tai grupė, kuri laikosi to, ko laikiausi Aš ir mano kompanjonai".

Taigi, Allah swt mūsų nepaliko nežinioje, kaip elgtis šio susiskaldymo akivaizdoje. Atvirkščiai: mums buvo aiškiai nurodytas kelias, kuriuo turime sekti tikėdamiesi išsigelbėjimo. Pagal šį Hadisą, teisingas kelias yra tas, kurį parodė Pranašas saaw ir kuriuo sekė Jo kompanjonai, bei dar dvi kartos po jų (t.y. trys pirmosios islamo kartos- pamaldieji pirmtakai, as salaf).

Yra dar vienas Hadisas, paremiantis šią nuomonę:

"Kartą Pranašas, lai būna Jam Viešpaties ramybė ir palaima, nubrėžė smėlyje liniją ir tarė: "Tai yra Allah kelias" Tada Jis nubrėžė iš tos linijos atšakas ir tarė: "Tai yra klystkeliai ir kiekvieno jų gale yra Šėtonas, kviečiantis žmones pas save."

Taigi, kiekvienas islamo žinovas, kiekvienas Alim, kiekvienas šeykhas savo verdiktų išvedimo procese turi vadovautis niekuo kitu, kaip tik Koranu ir Pranašo saaw tradicija bei taip, kaip šitai buvo interpretuota trijų pirmųjų kartų. As Salaf visada turėjo ir privalo turėti viršenybę prieš kiekvieno paskesnės kartos islamo mokslininko nuomonę. Kiekvienas mokslininkas turi remtis jais ir sutikrinti savo verdiktą su jų verdiktais. Tik toks susitikrinimas suteikia galimybę pasitikrinti savo teisumą ar neteisumą. Be jo mokslininkas nėra pajėgus tapti užtikrintu savo verdikto teisingumu, o tokiu atveju, kaip mes, paprasti tikintieji, galime būti užtikrinti Alimo verdikto teisingumu?

Taigi, iš gausybės Alimų ir šeykhų, daee, mums reikia atsirinkti griežtai tik tuos, kurie seka Viešpaties (per savo Pasiuntinį) nurodyta islamo supratimo metodologija. Tik ji yra teisinga ir tik jos besilaikantieji turi būti mūsų autoritetai.

Taigi, jau išsiaiškinome, kokia yra teisinga islamo metodologija ir išsiaiškinome, kaip išsirinkti mokslininkus, kuriais mums saugu vadovautis. Dabar pakalbėkime apie tuos atvejus, kai nuomonės tarp jų nesutampa, nepaisant to, kad, rodos, jie naudoja tą pačią verdiktų išvedimo techniką.

Toks nuomonių nesutapimas tarp Ulema yra vadinamas ichtiliaf. Ichtiliaf- yra visiškai normalus ir natūralus reiškinys, nutikdavęs net Pranašo saaw laikais, net jo kompanjonai kartais turėdavo skirtingas nuomones, interpretuodavo skirtingai. Tai nereiškia, kad visos skirtingos nuomonės yra teisingos, ne. Teisinga yra viena, kitos- klaidingos. Ichtiliaf reiškia,kad kažkuriam Alimui pavyko pasiekti teisingą verdiktą, o kitas- suklydo. Tai yra normali žmogiška prigimtis- klysti. Ne visi Alimai turi vienodas žinias, gilinas į tas pačias specifines sritis, ne visiems yra prieinama visa informacija, ne visi vienodai vertina hadisų patikimumą ir t.t. To pasekoje atsiranda nuomonių skirtumai. Būti neteisiu savo verdikte nereiškia, kad Alimas yra nekompetetingas ar susikompromitavęs, nereiškia, kad jis nebėra teisingoje metodologijoje- jokiais būdais! Jei tai nėra pamatinė klaida, Alimo reputacija lieka nesutepta.

Pranašas saaw yra pasakęs, kad islamo mokslininkas, priėjęs teisingą verdiktą gauna du apdovanijimus: už savo pastangas ir susitelkimą, bei už teisingos išvados padarymą. O jei islamo mokslininkas, prieina klaidingą verdiktą, jis gauna vieną apdovanojimą, nes nors jo verdiktas ir nebuvo teisingas, tačiau intencija, metodologija, susitelkimas, pastangos buvo nuoširdžios, tesisingos ir gilios.

Taigi, mums nevalia peikti ar atmesti Alimo dėl jo klaidos, jei jis savo darbuose vadovaujasi teisinga metodologija- jo reputacija yra apsaugota Viešpaties.

Ką gi turi daryti eilinis tikintysis, kuomet jis susiduria su dviejų teisingųjų Alimų skirtingom nuomonėm: pirmiausia, jis turi sutelkti savo paties žinias ir gebėjimus įsiskaityti į tuos verdiktus ir įvertinti argumentus, jų svarumą bei remtis tuo, kurio argumentacija pasirodė stipresnė. Jei tikintysis nėra drąsus ar pajėgus įvertinti argumentacijos, jis turėtų remtis tuo Alimu, kurio dievobaimingumas yra didesnis. Jei jam nėra žinoma apie šių Alimų dievobaimingumą, jam patariama rinktis tą verdiktą, kurį pateikė Alimas, besigilinantis į būtent tą atitinkamą sritį, Pavyzdžiui,jei kalba eina apie kažkokio Hadiso stiprumą, ar silpnumą, mums patariama rinktis to Alimo nuomonę, kuris, kaip žinoma, specializuojasi Hadisų moksle.

Svarbu žinoti: kad ir kurią nuomonę pasirinktų tikintysis, jei tik tai yra teisingos metodologijos šeykhas- tikinčiajam nebus nuodėmės, net jei jis išsirinks klaidingą verdiktą. Tačiau, jis turi būti atviras vėlesnėms žinioms, ir jei ateityje jį pasiekia daugiau informacijos, kad jo pasirinkta nuomonė vis tik nėra teisinga, jam tuomet privaloma yra nebesekti ta nuomone.

Saturday, 26 April 2014

Ar islamas teikia pirmenybę vyrams?

Dažnai girdžiu iš nemusulmonų, kad moteris islame yra 'užguita', vyro- tėvo, brolio, sutuoktinio, sūnaus - priespaudoje, nuolatinėje kontrolėje ir malonėje.

Deja, net ir iš musulmonių vis dažniau išgirstu apgaiestavimą, o kai kada ir dar stipriau - priekaištus, kad vyrams šiame gyvenime nulemta lengvesnė dalia (religine prasme)...

Ko gero šis trumpas tekstas nebus skirtas pirmajai grupei, t.y. nemusulmonams. Vis tik niekas, ką berašyčiau, nepakeis jų nuomonės. Rašinys daugiau adresuojamas musulmonėms, gal joms tai duos peno apmąstymams...


..........

Galime čia prdėti vardinti ir bandyti lyginti lyčių teises ir pareigas, kiekvieną iš jų sverti ir padaryti bent kažkiek objektyvią išvadą 'kam šiame pasaulyje lengviau'. Tik kažkodėl man visai nesinori to daryti. Juk kitų pareigos visada atrodo menkesnės, o teisės- didesnės, jei tik pradedi jas lyginti su savosiomis, o ypač, jei išpuola juodesnė diena. Net jei pradėsime vardinti, kad vyrams, o ne moterims privalomas yra Džihadas, kad jiems, o ne moterims, visas 5 maldas reikia melstis kongregacijoj, o jei girdi adhaną- mečetėj, ar šalta, ar lyja, ar miego norisi; kad moterys, o ne vyrai, turi reguliarias pertraukas nuo maldų, pasninkų, jie, o ne moterys yra pilnai ir absoliučiai atsakingi už visos savo šeimos išlaikymą, ligotų, ar pasenusių tėvų priežiūrą ir t.t. Vis tiek mums labiau užklius tai, kad jiems nereikia nešioti skarelės (na kaip gi Džihadas ir rizika savo gyvybe gali prilygti toookiam nepatogumui kaip apdengiantys rūbai?), galima keliauti be palydos ir t.t.

Todėl norėčiau kapstyti giliau, nei paviršius ir paklausti svarbiausio: o kodėl apskritai kyla toks klausimas, tokios mintys: kam paprasčiau- vyram, ar moterim? Kodėl mums tai tampa svarbu, kokiais gyvenimo momentais? Kas pakursto šias mintis, šias abejones, šį savęs gailėjimąsi? Ar tik tai ne nepasitenkinimas savo padėtimi, dėkingumo Viešpačiui stoka? Iš kur kyla pavydas, kuris skatina ne pasigėrėti ir pasidžiaugti kito sėkme, bet graužtis savo 'nesėkme'?

Tokios mintys juk kyla iš nedėkingumo Viešpačiui, iš pasitikjimo Jo Išmintimi ir Teisingumu stokos, kitaip tariant- iš nusilpusio tikėjimo. Tik nusiplus tikėjimui mes atveriame širdis Šėtono šnabždesiams, juos įsileidžiame ir suteikiame progą teršti mūsų iman. Tikintysis lygins save su kitais tam, kad pamatytų, koks Dievas jam yra dosnus, kaip gausiai apdovanojo, apsaugojo nuo negandų, tam, kad padaugėtų jame dėkingumo Allah ir noro padėti tiems, kurie stokoja sveikatos, maisto, gerbūvio, teisingumo. Tikintysis nelygins savęs su kitais tam, kad pamatytų, kaip aniems yra geriau, vadinasi, jiems - blogiau, kaip anie gal to gėrio net nenusipelno, o gauna.

Tad mano patarimas, mielos sesės islame, rūpinkimės savimi, mokėkime pastebėti dovanas, kurių Dievas mums davė gausiai. Pasitikėkime Dievo Išmintimi ir Teisingumu nusprendžiant, kokios pareigos ir teisės kam skirtos. Džiaukimės dovanomis, suteiktomis kitiems, o ne mums, nepavydėkime, juk tie kiti- tai mūsų pačių antros pusės, mūsų pačių sūnūs, būsimi žentai, anūkai. Ar mums taps geriau nuo to, kad kažkam kitam taps blogiau?

Liaukimės dairytis į svetimą kiemą, kai savi daržai laukia ravėjimo. Ir tai neliečia vien priešingos lyties 'kaimynus'.



Rimantė

Sunday, 30 March 2014

Ar musulmonai švenčia Motinos Dieną?

Klausimas: Ar galima švęsti Motinos Dieną? Ji pasikartoja kiekvienais metais panašiu metu.

Atsakymas: Kiekvienas paminėjimas ar šventė, kurie nepaminėti Šarijoje yra traktuojami kaip naujovių įvedimas į islamą, naujovių, kurios nebuvo žinosios ankstyvosioms musulmonų kartoms. Dar daugiau tokios šventės musulmonų tarpe paplito kopijuojant kitatikius. Taigi, šalia to, kad tai yra naujovė, tai kartu yra ir Allah priešų kopijavimas.

Šarijos įteisintos šventės žinomos visiems musulmonams. Tai- Eid uk Fitr ir Eid ul Adha, o taip pat kassavaitinias Eid penktadieniais. Daugiau jokios šventės ar minėjimo islame, išskyrus šiuos tris nėra. Bet kokia kita šventė turi būti atmetama kaip naujovė ir klaida. Pranašas sal Allahu aleyhi wa salam pasakė:

"Kiekvienas naujai įvestas nepriderantis dalykas turi būti atmestas" (Bukhari, Muslim rinkiniai)

Taigi, turi būti atmestas žmonių ir yra nepripažintas Viešpaties.

Iš viso to daroma išvada, kad Motinos Diena, kaip ir kitos panašios šventės yra neleistinos. Neleidžiama tą dieną demonstruoti rodyti jokio šventimo, padidinto džiaugsmingumo, dovanoti dovanas ir panašiai.

Musulmonai turi didžiuotis savo religija bei apsiriboti tuo, ką Allah ir Pranašas saaw jiems pranešė. Islamas- Allah religija, o ištikimieji tarnai ja vadovaujasi. Negali būti jokio pridėjimo ar atėmimo tam, kas apreikšta.

Dar daugiau, motinų teisės apima daugiau, nei būti gerbiamomis ir sveikinamomis nei tik tą vienintelę dieną metuose. Vaikai turi būti auklėjami taip, kad rodytų rūpestį mamos, būtų paklusniais ir švelniais visą laiką.

Versta trumpinant iš:

Shaykh Muhammad bin Saalih al-`Uthaymeen
Islamic Fatawa Regarding Women - Darussalam Pg.56-57

Friday, 21 February 2014

Aš esu musulmonė (???)

Salam Aleykum,

Aš esu musulmonė. Aš tikiu, kad nėra jokių kitų dievų, išskyrus Allah. Tikiu, kad Muhammedas buvo Jo paskutinis pranašas.

Aš esu musulmonė. Tik man aš nemanau, kad yra gerai melstis, jei nejauti įkvėpimo. Man tai panašu į veidmainiavimą. Geriau padaryti kokiį kitą gerą darbą, tačiau iš širdies. Arba, susilaikyti nuo blogo.

Aš esu musulmonė. Tikiu, kad yra Pragaras ir Rojus. Bet nepritariu, kad į Pragarą eis net ir tie kitatikiai, kurie buvo dori šiame gyvenime ir nepadarė niekam nieko blogo. Taip pat netikiu, kad tie musulmonai, kurie elgėsi kaip tikri kenkėjai, kada nors įžengs į Rojų.

Esu musulmonė. Bet aš nemanau, kad išorė, išvaizda turi kažkokį ryšį su dvasingumu. Nesuprantu, kaip skara gali mokinti ar rodyti kuklumą ar nuolankumą, akivaizdu, kad gali būti kukli ir be skaros. Nemanau, kad Dievui rūpi antakiai ar lakuoti nagai. Jam tikrai vienodai, ar vyras su barzda, o juo labiau, kokio ilgio tikinčiojo kelnės. Dievui svarbu, kas yra širdyje.

Esu musulmonė. Tik man nesuprantama, kodėl vyrų ir moterų santykiai šitaip seksualizuojami. Nesuprantu lyčių atskyrimo svarbos. Kiekvienas suaugęs žmogus gali bendrauti civilizuotai be jokių seksualinių poteksčių, net jei atsduria dviese vienoje patalpoje. Tokios profesijos, kaip gydytojas, policininkas, vairuotojas ir panašiai- apskritai yra belytės. Nemanau, kad pokšavimas su priešinga lytimi aš rankos paspaudimas parodant pagarbą gali nepatikti Dievui. Juk visa tai- tiesiog geros manieros, nejaugi jos islame nesvarbios?

Esu musulmonė. Bet toleruoju kitas religijas. Visi mes einame pas Dievą, tik skirtingais keliais. Dėl to, kad kažkieno kelias ne toks, kaip mano, dar nereiškia, kad jis nesibaigs pergalingai. Visos maldos eina į Dangų. Mano tolerancija leidžia man būti draugiška ir atliepiančia kitatikiams. Gerbiu jų šventes ir tai, kas jiems svarbu. Manau tai yra puiki proga užmegzti artimesnį ryšį, suartėti, parodyti, kokie mes, musulmonai lankstūs ir visai ne keistuoliai.

Esu musulmonė. Tačiau esu įsitikinusi, kad tokie reiškiniai, kaip poligamija, ankstyvos santuokos, santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių, draudimas moteriai keliauti be šeimos vyro palydos ir panašiai- nebetinka mūsų laikams. Manau, kad pagrindinis dalykas, ką tėvai turi suteikti vaikams- tai galimybę pasirinkti, net jei tai reikštų kitos, nei islamas religijos pasirinkimą.

Esu musulmonė, bet nepritariu džihadui. Tai irgi senų laikų politinių reikalų tvarkymo forma. Šiais laikas galima nebent gintis. 

Esu musulmonė. Bet nemanau, kad fizinės bausmės už nusikaltimus yra teisinga. Rankos nukirtimas už vagystę, mirties bausmė už svetimavimą- juk tai negali būti religijos, kuri moko gėrio ir atlaidumo dalis??

Esu musulmonė. Tačiau manau, kad Korano eilutės apie sudavimą žmonai, apie nekaltas mergeles Rojuje vyrams ir kt., musulmonų buvo suprastos neteisingai. Jos greičiausiai turėjo perkeltinę prasmę. Juk islamas negali būti toks šovinistinis ir menkinantis moterį. Juk neabejotinai dauguma verdiktų apie moteris buvo sukurti žmonių, o dar tiksliau- vyrų, bet ne Dievo.

Esu musulmonė. Ir manau, kad turiu teisę vykdyti tokį islamą, kokį aš suprantu, neprivalau klausyti kitų- juk jie irgi žmonės, taigi, gali klysti. Pati puikiai galiu suprasti, naudodamasi logika, sveiku protu ir širdimi, kas yra gera, o kas yra bloga.

Esu musulmonė...

Ar tikrai?..

Laiškas būsimai sesei islame

Sveika,

Ko gero tu esi apsisprendimo būsenoje: jau šį tą žinai apie islamą, ir tos žinios vienaip ar kitaip tave įtraukė, jei jau skaitai šį laišką. Įsivaizduoju, kad tavyje dabar arba visiškas chaosas, nes dužo viskas, kuo anksčiau tikėjai, ką laikei neginčijama tiesa, arba, atvirkščiai, visiška ramybė, nes pagaliau atradai save. O galbūt šios emocijos savyje maišosi, vieną kartą viena viršesnė, o kitą kartą - kita.

Tikriausiai pirštai nejučia suvedinėja įvairius raktinius žodžius interneto ieškyklėse, tikintis surasti istorijų, panašių į tavąją, norisi lyginti savo vidinius išgyvenimus su kitų, norisi atrasti, kas gi buvo tas galutinis lašas, paskutinis motyvas, nulėmęs apsisprendimą - priimti islamą, ar dar ne.

Prisipažinsiu, aš neturėjau tokių dramatiškų išgyvenimų. Nepamenu, kad tas apsisprendimo momentas būtų ilgas ar sunkus. Pamenu, pirma atėjo jausmas, kad islamas yra savas, ir toliau jau beliko tiesiog būti ištikimai pati sau. Tačiau, nors ir nebuvau tavo rogėse, galbūt leisi man pasidalinti kai kuriom įžvalgom ir patarimais...

Bismillah...

Juk kažkiek domėjaisi apie islamą ir ko gero žinai, kaip tampama musulmone? Girdėjai, kad tai - paliudijimas žodžiu to, kuo esi įsitikinusi širdimi, kad nėra jokio kito Dievo, išskyrus Allah ir kad Muhammedas yra Jo pranašas. Šis paliudijimas vadinamas šahada. Ko gero jau esi įsisavinusi šią frazę, priėmusi ją savo protu. Tau priimtina mintis, kad yra Dievas, visa ko Kūrėjas, ir tu visai neatmeti galimybės, kad jokių sūnų Jis neturėjo, kad Jo žinią skelbė pranašai, ir paskutinis iš jų buvo Muhammedas, lai būna Jam Viešpaties ramybė ir palaima. Ir vis tik tau keista, kad šitai suvokus ir intelektu priėmus, dar nejauti savyje to troškimo priimti islamą čia ir dabar. Lyg tu pati ar kažkas kitas tavyje tau sako palauk, pagalvok, ar tikrai islamas- tau?

Žinai, man nėra keista, kad taip jautiesi. Vis tik žinojimas, ką reiškia šahada ir buvimas tikra, kad tai yra tiesa - dar nėra visos sąlygos, kurios turėtų būti išpildomos, kuomet nusprendžiama priimti islamą. Tų sąlygų yra dar kelios. Jei leisi, noriu trumpai kiekvieną pristatyti:

Taigi, trečioji sąlyga po žinojimo, ką reiškia šahada, ir įsitikinimo, kad tai tiesa, yra pilnas atsidavimas tam, kurio egzistenciją liudijat - Dievui. Tai reiškia pripažinimą, kad Dievas yra Vienintelis Kūrėjas, kad Jo Žinojimas yra absoliutus, kad Jis yra Teisingiausias, ir visa, ką Jis teigia apie mus ir kas mus supa- yra visiška Tiesa.

Ketvirtoji sąlyga yra meilė tam, ką įsako Allah, ir neprielankumas tam, ką Jis draudžia. Kaip matai, atsidavimas eina prieš meilę - kodėl? Ogi todėl, kad islame nuolankumas ir atsidavimas yra pagrindinis reikalavimas ir jis turi egzistuoti nepriklausomai nuo to patinka mums tai, ar ne. Širdies artumas tam, ką Viešpats įsako, bei vidinis neprielankumas tam, ką Jis draudžia, jau yra aukštesnė tikėjimo pakopa, kuri atsidavimą, nuolankumą padaro lengvesniu. Kuomet yra ši meilė, nebelieka noro maištauti, prieštarauti, atmetinėti Viešpaties įsakymus.

Penktoji ir Šeštoji sąlygos yra nuoširdumas ir nemelavimas. Šahada - yra asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ji nesakoma tam, kad kažką nuraminti, pamaloninti, kažko pasiekti, ar kažką gauti. Islamo priėmimo momentu mes turime visiškai atsiriboti nuo aplinkos, aplinkybių, asmeninės situacijos, žmonių, kurie mus supa. Įsivaizduok save esant kitur ir su kitais, nei esi dabar, ir paklausk savęs nuoširžiai, ar konvertavimosi klausimas tebebūtų opus?

Tikra tiesa, kad net būnant islame tikintieji kopia ir leidžiasi, aukštyn žemyn šiomis minėtomis sąlygomis. Juk tikėjimas nėra statiškas, jis tai stiprėja, tai silpnėja. Ir vis dėl to, turėk omeny, kad tai yra kiekvieno tikinčiojo siekiamybė ir būsimas darbas su savimi. Kelias Dievo link nesibaigia ties šahada, jis toliau tiesiasi, ir toliau mums reikės siekti žinių, gludinti charakterį, nuolankumą, stiprinti ryšį su Dievu - tai yra viso gyvenimo darbas. Tai dar vienas dalykas, dėl ko turiu tave įspėti - neišsigąsk tikėjimo nuosmūkių - jie tėra žmogiškumo išdava. Tokie jau mes esame, nepastovūs. Kiekvieną nuosmūkį priimkime kaip atgailos galimybę bei pamoką, papildomą stimulą stiprėti.

Kiek teko stebėti, nemažai konvertitų priima islamą gražios dawos pasekoje. T.y. prieš save jie paprastai turi gražų islamo pavyzdį (šioje vietoje nesigilinu, kiek teisingą, daugiau kalbu apie estetiškai, moraliai patrauklų). To pasekoje islamas priimamas ne pagal savo akydą, t.y. tikėjimo koncepcijas, o susižavėjus manieromis. Deja, konvertavimasis, kuris remiasi, pirmiausia ir visų svarbiausia ne tauhydu (kuris reiškia islamišką monoteizmą ir yra akydos dalis) - neturi tų tvirtų pamatų ir yra greitas sugriūti vos susiduriama su musulmonais ne iš savo aplinkos ar komforto zonos. Tokiais atvejais, kaip tipiška, nuvykus į musulmonišką kraštą, arba pradėjus bendrauti su platesne musulmonų bendruomene, pamatomos jų ydos, netobulumai, ir to pasekoje nusiviliama pačiu islamu. Kodėl? Nes pati islamo religija buvo tapatinama su šios religijos išpažinėjais. Tačiau, religija yra tobula, o žmonės - ne. Jei konvertitės tikėjimas susvyruoja susitikus niekšelį musulmoną, aš susimąstyčiau vis tik apie islamo priėmimo motyvus, grįžčiau į pačias ištakas, pagrindus. Jei islamu nusiviliama nusivylus musulmonais, tai tuomet natūralus klausimas kyla, ar islamas priimtas ne iš meilės/draugiškumo musulmonams, ne iš žavėjimosi jais, ne iš tiesioginio ar netiesioginio spaudimo iš jų pusės? Juk tas, kuris priima islamą dėl Allah, po tokių nusivylimų kaip tik dvasiškai sustiprės, nes šis išbandymas primins, kad Dievas ir religija yra tikri, nekintantys, nepaliekantys, neišduodantys, nenuviliantys. Į religiją tokiais momentais atsiremiama kaip į uolą. O jei islamas priimtas vardan žmonių, tuomet nusivylus jais, nebelieka jokios uolos atsiremti.

Atgal į šahados ištakas nukreipčiau ir tuo atveju, jei viduje vyksta derybos ir sąlygų Dievui iškėlimas: "islamą priimsiu, bet jau to/ano tai tikrai nedarysiu/nepripažinsiu" ir pan. Jei viduje jau konvertavimosi metu yra toks stiprus maištas, vis tik susimąstyčiau, kiek la illaha illalah atitinka meilės, nuoširdumo, atsidavimo kriterijus. Juk liudijimas - ne racionalus teiginio pripažinimas, o vidinio jausmo išreiškimas...

Kitas dalykas, kurį noriu pabrėžti ir dėl kurio noriu tave perspėti - kalbu apie dažną klaidą, kurią daro konvertitės - tai susilaikymas nuo praktikų ir ritualų. Nuo maldų, nuo dengimosi, nuo privalomų pasninkų ir pan. Kažkodėl manoma, kad kurį tai laiką naująjį musulmoną tarsi dengia šventumo ir išskirtinumo aureolė, tarsi konvertavimasis yra toks savaime stulbinantis dalykas, kad tarsi anuliuoja tas pirmąsias nuodėmes. Deja, toks požiūris yra neteisingas ir žalingas. Atidėdamas maldas, naujas musulmonas 'paleidžia' ir savo apsaugą nuo Šėtono. Kuo ilgiau konvertitas užtruks pradėti vykdyti religines prievoles, tuo didesnis bus atkritimo pavojus. Kaip jau minėjau- islamo priėmimas nėra kelio pabaiga. Po šio svarbaus linkio kelias toliau tęsiasi, su savais testais ir iššūkiais. Štai kada praverčia minėti atsidavimas ir meilė, nes geriausias motyvatorius yra širdis. Protas pernelyg dažnai paveda.

Pabaigai, noriu pabrėžti, kad šiuo laišku nenoriu sulaikyti nieko nuo islamo priėmimo.. Šis laiškas skirtas toms, kurios stovi ties kryžkele ir dvejoja.. Ir nesupranta, iš kur gi kyla tos dvejonės, jei protas lyg ir priima viską..