Friday, 21 February 2014

Aš esu musulmonė (???)

Salam Aleykum,

Aš esu musulmonė. Aš tikiu, kad nėra jokių kitų dievų, išskyrus Allah. Tikiu, kad Muhammedas buvo Jo paskutinis pranašas.

Aš esu musulmonė. Tik man aš nemanau, kad yra gerai melstis, jei nejauti įkvėpimo. Man tai panašu į veidmainiavimą. Geriau padaryti kokiį kitą gerą darbą, tačiau iš širdies. Arba, susilaikyti nuo blogo.

Aš esu musulmonė. Tikiu, kad yra Pragaras ir Rojus. Bet nepritariu, kad į Pragarą eis net ir tie kitatikiai, kurie buvo dori šiame gyvenime ir nepadarė niekam nieko blogo. Taip pat netikiu, kad tie musulmonai, kurie elgėsi kaip tikri kenkėjai, kada nors įžengs į Rojų.

Esu musulmonė. Bet aš nemanau, kad išorė, išvaizda turi kažkokį ryšį su dvasingumu. Nesuprantu, kaip skara gali mokinti ar rodyti kuklumą ar nuolankumą, akivaizdu, kad gali būti kukli ir be skaros. Nemanau, kad Dievui rūpi antakiai ar lakuoti nagai. Jam tikrai vienodai, ar vyras su barzda, o juo labiau, kokio ilgio tikinčiojo kelnės. Dievui svarbu, kas yra širdyje.

Esu musulmonė. Tik man nesuprantama, kodėl vyrų ir moterų santykiai šitaip seksualizuojami. Nesuprantu lyčių atskyrimo svarbos. Kiekvienas suaugęs žmogus gali bendrauti civilizuotai be jokių seksualinių poteksčių, net jei atsduria dviese vienoje patalpoje. Tokios profesijos, kaip gydytojas, policininkas, vairuotojas ir panašiai- apskritai yra belytės. Nemanau, kad pokšavimas su priešinga lytimi aš rankos paspaudimas parodant pagarbą gali nepatikti Dievui. Juk visa tai- tiesiog geros manieros, nejaugi jos islame nesvarbios?

Esu musulmonė. Bet toleruoju kitas religijas. Visi mes einame pas Dievą, tik skirtingais keliais. Dėl to, kad kažkieno kelias ne toks, kaip mano, dar nereiškia, kad jis nesibaigs pergalingai. Visos maldos eina į Dangų. Mano tolerancija leidžia man būti draugiška ir atliepiančia kitatikiams. Gerbiu jų šventes ir tai, kas jiems svarbu. Manau tai yra puiki proga užmegzti artimesnį ryšį, suartėti, parodyti, kokie mes, musulmonai lankstūs ir visai ne keistuoliai.

Esu musulmonė. Tačiau esu įsitikinusi, kad tokie reiškiniai, kaip poligamija, ankstyvos santuokos, santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių, draudimas moteriai keliauti be šeimos vyro palydos ir panašiai- nebetinka mūsų laikams. Manau, kad pagrindinis dalykas, ką tėvai turi suteikti vaikams- tai galimybę pasirinkti, net jei tai reikštų kitos, nei islamas religijos pasirinkimą.

Esu musulmonė, bet nepritariu džihadui. Tai irgi senų laikų politinių reikalų tvarkymo forma. Šiais laikas galima nebent gintis. 

Esu musulmonė. Bet nemanau, kad fizinės bausmės už nusikaltimus yra teisinga. Rankos nukirtimas už vagystę, mirties bausmė už svetimavimą- juk tai negali būti religijos, kuri moko gėrio ir atlaidumo dalis??

Esu musulmonė. Tačiau manau, kad Korano eilutės apie sudavimą žmonai, apie nekaltas mergeles Rojuje vyrams ir kt., musulmonų buvo suprastos neteisingai. Jos greičiausiai turėjo perkeltinę prasmę. Juk islamas negali būti toks šovinistinis ir menkinantis moterį. Juk neabejotinai dauguma verdiktų apie moteris buvo sukurti žmonių, o dar tiksliau- vyrų, bet ne Dievo.

Esu musulmonė. Ir manau, kad turiu teisę vykdyti tokį islamą, kokį aš suprantu, neprivalau klausyti kitų- juk jie irgi žmonės, taigi, gali klysti. Pati puikiai galiu suprasti, naudodamasi logika, sveiku protu ir širdimi, kas yra gera, o kas yra bloga.

Esu musulmonė...

Ar tikrai?..

Laiškas būsimai sesei islame

Sveika,

Ko gero tu esi apsisprendimo būsenoje: jau šį tą žinai apie islamą, ir tos žinios vienaip ar kitaip tave įtraukė, jei jau skaitai šį laišką. Įsivaizduoju, kad tavyje dabar arba visiškas chaosas, nes dužo viskas, kuo anksčiau tikėjai, ką laikei neginčijama tiesa, arba, atvirkščiai, visiška ramybė, nes pagaliau atradai save. O galbūt šios emocijos savyje maišosi, vieną kartą viena viršesnė, o kitą kartą - kita.

Tikriausiai pirštai nejučia suvedinėja įvairius raktinius žodžius interneto ieškyklėse, tikintis surasti istorijų, panašių į tavąją, norisi lyginti savo vidinius išgyvenimus su kitų, norisi atrasti, kas gi buvo tas galutinis lašas, paskutinis motyvas, nulėmęs apsisprendimą - priimti islamą, ar dar ne.

Prisipažinsiu, aš neturėjau tokių dramatiškų išgyvenimų. Nepamenu, kad tas apsisprendimo momentas būtų ilgas ar sunkus. Pamenu, pirma atėjo jausmas, kad islamas yra savas, ir toliau jau beliko tiesiog būti ištikimai pati sau. Tačiau, nors ir nebuvau tavo rogėse, galbūt leisi man pasidalinti kai kuriom įžvalgom ir patarimais...

Bismillah...

Juk kažkiek domėjaisi apie islamą ir ko gero žinai, kaip tampama musulmone? Girdėjai, kad tai - paliudijimas žodžiu to, kuo esi įsitikinusi širdimi, kad nėra jokio kito Dievo, išskyrus Allah ir kad Muhammedas yra Jo pranašas. Šis paliudijimas vadinamas šahada. Ko gero jau esi įsisavinusi šią frazę, priėmusi ją savo protu. Tau priimtina mintis, kad yra Dievas, visa ko Kūrėjas, ir tu visai neatmeti galimybės, kad jokių sūnų Jis neturėjo, kad Jo žinią skelbė pranašai, ir paskutinis iš jų buvo Muhammedas, lai būna Jam Viešpaties ramybė ir palaima. Ir vis tik tau keista, kad šitai suvokus ir intelektu priėmus, dar nejauti savyje to troškimo priimti islamą čia ir dabar. Lyg tu pati ar kažkas kitas tavyje tau sako palauk, pagalvok, ar tikrai islamas- tau?

Žinai, man nėra keista, kad taip jautiesi. Vis tik žinojimas, ką reiškia šahada ir buvimas tikra, kad tai yra tiesa - dar nėra visos sąlygos, kurios turėtų būti išpildomos, kuomet nusprendžiama priimti islamą. Tų sąlygų yra dar kelios. Jei leisi, noriu trumpai kiekvieną pristatyti:

Taigi, trečioji sąlyga po žinojimo, ką reiškia šahada, ir įsitikinimo, kad tai tiesa, yra pilnas atsidavimas tam, kurio egzistenciją liudijat - Dievui. Tai reiškia pripažinimą, kad Dievas yra Vienintelis Kūrėjas, kad Jo Žinojimas yra absoliutus, kad Jis yra Teisingiausias, ir visa, ką Jis teigia apie mus ir kas mus supa- yra visiška Tiesa.

Ketvirtoji sąlyga yra meilė tam, ką įsako Allah, ir neprielankumas tam, ką Jis draudžia. Kaip matai, atsidavimas eina prieš meilę - kodėl? Ogi todėl, kad islame nuolankumas ir atsidavimas yra pagrindinis reikalavimas ir jis turi egzistuoti nepriklausomai nuo to patinka mums tai, ar ne. Širdies artumas tam, ką Viešpats įsako, bei vidinis neprielankumas tam, ką Jis draudžia, jau yra aukštesnė tikėjimo pakopa, kuri atsidavimą, nuolankumą padaro lengvesniu. Kuomet yra ši meilė, nebelieka noro maištauti, prieštarauti, atmetinėti Viešpaties įsakymus.

Penktoji ir Šeštoji sąlygos yra nuoširdumas ir nemelavimas. Šahada - yra asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ji nesakoma tam, kad kažką nuraminti, pamaloninti, kažko pasiekti, ar kažką gauti. Islamo priėmimo momentu mes turime visiškai atsiriboti nuo aplinkos, aplinkybių, asmeninės situacijos, žmonių, kurie mus supa. Įsivaizduok save esant kitur ir su kitais, nei esi dabar, ir paklausk savęs nuoširžiai, ar konvertavimosi klausimas tebebūtų opus?

Tikra tiesa, kad net būnant islame tikintieji kopia ir leidžiasi, aukštyn žemyn šiomis minėtomis sąlygomis. Juk tikėjimas nėra statiškas, jis tai stiprėja, tai silpnėja. Ir vis dėl to, turėk omeny, kad tai yra kiekvieno tikinčiojo siekiamybė ir būsimas darbas su savimi. Kelias Dievo link nesibaigia ties šahada, jis toliau tiesiasi, ir toliau mums reikės siekti žinių, gludinti charakterį, nuolankumą, stiprinti ryšį su Dievu - tai yra viso gyvenimo darbas. Tai dar vienas dalykas, dėl ko turiu tave įspėti - neišsigąsk tikėjimo nuosmūkių - jie tėra žmogiškumo išdava. Tokie jau mes esame, nepastovūs. Kiekvieną nuosmūkį priimkime kaip atgailos galimybę bei pamoką, papildomą stimulą stiprėti.

Kiek teko stebėti, nemažai konvertitų priima islamą gražios dawos pasekoje. T.y. prieš save jie paprastai turi gražų islamo pavyzdį (šioje vietoje nesigilinu, kiek teisingą, daugiau kalbu apie estetiškai, moraliai patrauklų). To pasekoje islamas priimamas ne pagal savo akydą, t.y. tikėjimo koncepcijas, o susižavėjus manieromis. Deja, konvertavimasis, kuris remiasi, pirmiausia ir visų svarbiausia ne tauhydu (kuris reiškia islamišką monoteizmą ir yra akydos dalis) - neturi tų tvirtų pamatų ir yra greitas sugriūti vos susiduriama su musulmonais ne iš savo aplinkos ar komforto zonos. Tokiais atvejais, kaip tipiška, nuvykus į musulmonišką kraštą, arba pradėjus bendrauti su platesne musulmonų bendruomene, pamatomos jų ydos, netobulumai, ir to pasekoje nusiviliama pačiu islamu. Kodėl? Nes pati islamo religija buvo tapatinama su šios religijos išpažinėjais. Tačiau, religija yra tobula, o žmonės - ne. Jei konvertitės tikėjimas susvyruoja susitikus niekšelį musulmoną, aš susimąstyčiau vis tik apie islamo priėmimo motyvus, grįžčiau į pačias ištakas, pagrindus. Jei islamu nusiviliama nusivylus musulmonais, tai tuomet natūralus klausimas kyla, ar islamas priimtas ne iš meilės/draugiškumo musulmonams, ne iš žavėjimosi jais, ne iš tiesioginio ar netiesioginio spaudimo iš jų pusės? Juk tas, kuris priima islamą dėl Allah, po tokių nusivylimų kaip tik dvasiškai sustiprės, nes šis išbandymas primins, kad Dievas ir religija yra tikri, nekintantys, nepaliekantys, neišduodantys, nenuviliantys. Į religiją tokiais momentais atsiremiama kaip į uolą. O jei islamas priimtas vardan žmonių, tuomet nusivylus jais, nebelieka jokios uolos atsiremti.

Atgal į šahados ištakas nukreipčiau ir tuo atveju, jei viduje vyksta derybos ir sąlygų Dievui iškėlimas: "islamą priimsiu, bet jau to/ano tai tikrai nedarysiu/nepripažinsiu" ir pan. Jei viduje jau konvertavimosi metu yra toks stiprus maištas, vis tik susimąstyčiau, kiek la illaha illalah atitinka meilės, nuoširdumo, atsidavimo kriterijus. Juk liudijimas - ne racionalus teiginio pripažinimas, o vidinio jausmo išreiškimas...

Kitas dalykas, kurį noriu pabrėžti ir dėl kurio noriu tave perspėti - kalbu apie dažną klaidą, kurią daro konvertitės - tai susilaikymas nuo praktikų ir ritualų. Nuo maldų, nuo dengimosi, nuo privalomų pasninkų ir pan. Kažkodėl manoma, kad kurį tai laiką naująjį musulmoną tarsi dengia šventumo ir išskirtinumo aureolė, tarsi konvertavimasis yra toks savaime stulbinantis dalykas, kad tarsi anuliuoja tas pirmąsias nuodėmes. Deja, toks požiūris yra neteisingas ir žalingas. Atidėdamas maldas, naujas musulmonas 'paleidžia' ir savo apsaugą nuo Šėtono. Kuo ilgiau konvertitas užtruks pradėti vykdyti religines prievoles, tuo didesnis bus atkritimo pavojus. Kaip jau minėjau- islamo priėmimas nėra kelio pabaiga. Po šio svarbaus linkio kelias toliau tęsiasi, su savais testais ir iššūkiais. Štai kada praverčia minėti atsidavimas ir meilė, nes geriausias motyvatorius yra širdis. Protas pernelyg dažnai paveda.

Pabaigai, noriu pabrėžti, kad šiuo laišku nenoriu sulaikyti nieko nuo islamo priėmimo.. Šis laiškas skirtas toms, kurios stovi ties kryžkele ir dvejoja.. Ir nesupranta, iš kur gi kyla tos dvejonės, jei protas lyg ir priima viską..