Saturday, 26 April 2014

Ar islamas teikia pirmenybę vyrams?

Dažnai girdžiu iš nemusulmonų, kad moteris islame yra 'užguita', vyro- tėvo, brolio, sutuoktinio, sūnaus - priespaudoje, nuolatinėje kontrolėje ir malonėje.

Deja, net ir iš musulmonių vis dažniau išgirstu apgaiestavimą, o kai kada ir dar stipriau - priekaištus, kad vyrams šiame gyvenime nulemta lengvesnė dalia (religine prasme)...

Ko gero šis trumpas tekstas nebus skirtas pirmajai grupei, t.y. nemusulmonams. Vis tik niekas, ką berašyčiau, nepakeis jų nuomonės. Rašinys daugiau adresuojamas musulmonėms, gal joms tai duos peno apmąstymams...


..........

Galime čia prdėti vardinti ir bandyti lyginti lyčių teises ir pareigas, kiekvieną iš jų sverti ir padaryti bent kažkiek objektyvią išvadą 'kam šiame pasaulyje lengviau'. Tik kažkodėl man visai nesinori to daryti. Juk kitų pareigos visada atrodo menkesnės, o teisės- didesnės, jei tik pradedi jas lyginti su savosiomis, o ypač, jei išpuola juodesnė diena. Net jei pradėsime vardinti, kad vyrams, o ne moterims privalomas yra Džihadas, kad jiems, o ne moterims, visas 5 maldas reikia melstis kongregacijoj, o jei girdi adhaną- mečetėj, ar šalta, ar lyja, ar miego norisi; kad moterys, o ne vyrai, turi reguliarias pertraukas nuo maldų, pasninkų, jie, o ne moterys yra pilnai ir absoliučiai atsakingi už visos savo šeimos išlaikymą, ligotų, ar pasenusių tėvų priežiūrą ir t.t. Vis tiek mums labiau užklius tai, kad jiems nereikia nešioti skarelės (na kaip gi Džihadas ir rizika savo gyvybe gali prilygti toookiam nepatogumui kaip apdengiantys rūbai?), galima keliauti be palydos ir t.t.

Todėl norėčiau kapstyti giliau, nei paviršius ir paklausti svarbiausio: o kodėl apskritai kyla toks klausimas, tokios mintys: kam paprasčiau- vyram, ar moterim? Kodėl mums tai tampa svarbu, kokiais gyvenimo momentais? Kas pakursto šias mintis, šias abejones, šį savęs gailėjimąsi? Ar tik tai ne nepasitenkinimas savo padėtimi, dėkingumo Viešpačiui stoka? Iš kur kyla pavydas, kuris skatina ne pasigėrėti ir pasidžiaugti kito sėkme, bet graužtis savo 'nesėkme'?

Tokios mintys juk kyla iš nedėkingumo Viešpačiui, iš pasitikjimo Jo Išmintimi ir Teisingumu stokos, kitaip tariant- iš nusilpusio tikėjimo. Tik nusiplus tikėjimui mes atveriame širdis Šėtono šnabždesiams, juos įsileidžiame ir suteikiame progą teršti mūsų iman. Tikintysis lygins save su kitais tam, kad pamatytų, koks Dievas jam yra dosnus, kaip gausiai apdovanojo, apsaugojo nuo negandų, tam, kad padaugėtų jame dėkingumo Allah ir noro padėti tiems, kurie stokoja sveikatos, maisto, gerbūvio, teisingumo. Tikintysis nelygins savęs su kitais tam, kad pamatytų, kaip aniems yra geriau, vadinasi, jiems - blogiau, kaip anie gal to gėrio net nenusipelno, o gauna.

Tad mano patarimas, mielos sesės islame, rūpinkimės savimi, mokėkime pastebėti dovanas, kurių Dievas mums davė gausiai. Pasitikėkime Dievo Išmintimi ir Teisingumu nusprendžiant, kokios pareigos ir teisės kam skirtos. Džiaukimės dovanomis, suteiktomis kitiems, o ne mums, nepavydėkime, juk tie kiti- tai mūsų pačių antros pusės, mūsų pačių sūnūs, būsimi žentai, anūkai. Ar mums taps geriau nuo to, kad kažkam kitam taps blogiau?

Liaukimės dairytis į svetimą kiemą, kai savi daržai laukia ravėjimo. Ir tai neliečia vien priešingos lyties 'kaimynus'.



Rimantė