Sunday, 25 May 2014

Dar apie hidžabą

Salam Aleykum,

Norėčiau šiek tiek dėmesio skirti hidžabui..

Ko gero tik labai nedaugelis musulmonių nežino, kad Viešpats padarė privalomu musulmonėms dengtis. Tradicijoje tai vadinama hidžabu, nors Korane minimas kitas žodis- khimaras, džilbabas. Terminas hidžabas yra minimas reikšmėje 'uždanga, paslepianti užsklanda'.

Kodėl visa tai rašau? Ogi tam, kad suprastume tikrąją hidžabo reikšmę. Hidžabas- tai nėra skarelė ant galvos. Tai yra apranga nuo galvos iki kojų ir dar daugiau: tai yra elgesys, maniera, kalba, poza - viskas, ko reikia, kad mūsų moteriškas grožis būtų uždengtas nuo svetimų akių.

Musulmonė viešumoje ir prie svetimų vyrų turi atrodyti kukli ir neprieinama, neprisileidžianti (vyriško dėmesio). Tiek jos verbalinė, tiek neverbalinė kalba, išvaizda, priešingai lyčiai turi sakyti: nelaukiu ir nepageidauju tavo dėmesio.

Musulmonės apranga- nėra stilius, tai yra taqwa (dievobaimingumas). Kai stovime prieš veidrodį ir rengiamės (išeiti) ir galvokime apie tai, ar mūsų išvaizda patenkins Allah, o ne apie tai, ar aš apsidengsiu, bet vis tiek atrodysiu patraukli, o jei nepakankamai, tai kaip padaryti, kad tą patrauklumą paryškinčiau.

Skara- tai ne šukuosenos pakaitalas. puošyba tik užbraukia hidžabo, kaip paslepiančios užsklandos esmę. Būkime sau atviros ir nuoširdžios, nebijokime pažvelgti savo tikrosioms intencijoms į akis, o dar geriau- nuolat jas tyrinkime.

Atminkime, deramas musulmonės rūbas turi apdengti jos moterišką siluetą - krūtinę, liemenį, klubus, kojas - šių linkių neturi matytis.

Apgalvokime ir savo elgesį, savo kalbą, kontroliuokime ir savo žvilgsnį - užsidenkime pilnai. Vardan Allah.

Kaip teisingai suprasti islamą? Kaip nepasiklysti islamo grupių ir nuomonių gausybėje?

Net ir naujokui religijoje nesunku pastebėti, kad islame egzistuoja nemažai grupių, aiškinimų, interpretacijų, tik nelabai aišku- kaip visa tai priimti,kaip reaguoti, kaip išsirinkti tinkamą kelią, o gal jis ne vienas?

Jau Pranašui saaw buvo žinoma, kad islamas neišliks vienalyčiu, kad jis susiskalgys į daugelį grupių ir atšakų. Apie tai Jis saaw kalbėjo savo kompanjonams- sahabiams, apie tai perspėjo visą savo ummą.

Autentiškas Hadisas iš Tirmidhi rinkinio:

"Žydai suskilo į 71 grupę, krikščionys- į 72 grupes, o mano umma suskils į 73 grupes (...)"
Sustokime ties šia Hadiso vieta. Šiuo teiginiu yra deklaruojamas faktas. Ateities perspektyva. Lyg skaitytume Hadisus apie pasaulio pabaigą ir visus ženklus. Mes neklausiame, kodėl jie įvyksta, arba, neklausiame, ar jie galėtų neįvykti? Mes priimame tai, kaip ateities neišvengiamybę. Taip ir mūsų požiūris į susiskaldymą turėtų būti tiesiog kaip į neišvengiamą reiškinį. Ir vietoje to, kad eikvoti savo mintis ir dvasines jėgas šiems skirtumas suprasti, verčiau susitelkime ties, tuo, kas toliau sakoma Hadise:

"(...) Visos iš šių grupių bus Pragare, išskyrus vieną. "kas ta grupė?' - paklausė komopanjonai. Tai Džamaa." (džamaa- susibūrimas, bendruomenė). Kituose perdavimuose minimos tokia Hadiso pabaiga: "Tai grupė, kuri laikosi to, ko laikiausi Aš ir mano kompanjonai".

Taigi, Allah swt mūsų nepaliko nežinioje, kaip elgtis šio susiskaldymo akivaizdoje. Atvirkščiai: mums buvo aiškiai nurodytas kelias, kuriuo turime sekti tikėdamiesi išsigelbėjimo. Pagal šį Hadisą, teisingas kelias yra tas, kurį parodė Pranašas saaw ir kuriuo sekė Jo kompanjonai, bei dar dvi kartos po jų (t.y. trys pirmosios islamo kartos- pamaldieji pirmtakai, as salaf).

Yra dar vienas Hadisas, paremiantis šią nuomonę:

"Kartą Pranašas, lai būna Jam Viešpaties ramybė ir palaima, nubrėžė smėlyje liniją ir tarė: "Tai yra Allah kelias" Tada Jis nubrėžė iš tos linijos atšakas ir tarė: "Tai yra klystkeliai ir kiekvieno jų gale yra Šėtonas, kviečiantis žmones pas save."

Taigi, kiekvienas islamo žinovas, kiekvienas Alim, kiekvienas šeykhas savo verdiktų išvedimo procese turi vadovautis niekuo kitu, kaip tik Koranu ir Pranašo saaw tradicija bei taip, kaip šitai buvo interpretuota trijų pirmųjų kartų. As Salaf visada turėjo ir privalo turėti viršenybę prieš kiekvieno paskesnės kartos islamo mokslininko nuomonę. Kiekvienas mokslininkas turi remtis jais ir sutikrinti savo verdiktą su jų verdiktais. Tik toks susitikrinimas suteikia galimybę pasitikrinti savo teisumą ar neteisumą. Be jo mokslininkas nėra pajėgus tapti užtikrintu savo verdikto teisingumu, o tokiu atveju, kaip mes, paprasti tikintieji, galime būti užtikrinti Alimo verdikto teisingumu?

Taigi, iš gausybės Alimų ir šeykhų, daee, mums reikia atsirinkti griežtai tik tuos, kurie seka Viešpaties (per savo Pasiuntinį) nurodyta islamo supratimo metodologija. Tik ji yra teisinga ir tik jos besilaikantieji turi būti mūsų autoritetai.

Taigi, jau išsiaiškinome, kokia yra teisinga islamo metodologija ir išsiaiškinome, kaip išsirinkti mokslininkus, kuriais mums saugu vadovautis. Dabar pakalbėkime apie tuos atvejus, kai nuomonės tarp jų nesutampa, nepaisant to, kad, rodos, jie naudoja tą pačią verdiktų išvedimo techniką.

Toks nuomonių nesutapimas tarp Ulema yra vadinamas ichtiliaf. Ichtiliaf- yra visiškai normalus ir natūralus reiškinys, nutikdavęs net Pranašo saaw laikais, net jo kompanjonai kartais turėdavo skirtingas nuomones, interpretuodavo skirtingai. Tai nereiškia, kad visos skirtingos nuomonės yra teisingos, ne. Teisinga yra viena, kitos- klaidingos. Ichtiliaf reiškia,kad kažkuriam Alimui pavyko pasiekti teisingą verdiktą, o kitas- suklydo. Tai yra normali žmogiška prigimtis- klysti. Ne visi Alimai turi vienodas žinias, gilinas į tas pačias specifines sritis, ne visiems yra prieinama visa informacija, ne visi vienodai vertina hadisų patikimumą ir t.t. To pasekoje atsiranda nuomonių skirtumai. Būti neteisiu savo verdikte nereiškia, kad Alimas yra nekompetetingas ar susikompromitavęs, nereiškia, kad jis nebėra teisingoje metodologijoje- jokiais būdais! Jei tai nėra pamatinė klaida, Alimo reputacija lieka nesutepta.

Pranašas saaw yra pasakęs, kad islamo mokslininkas, priėjęs teisingą verdiktą gauna du apdovanijimus: už savo pastangas ir susitelkimą, bei už teisingos išvados padarymą. O jei islamo mokslininkas, prieina klaidingą verdiktą, jis gauna vieną apdovanojimą, nes nors jo verdiktas ir nebuvo teisingas, tačiau intencija, metodologija, susitelkimas, pastangos buvo nuoširdžios, tesisingos ir gilios.

Taigi, mums nevalia peikti ar atmesti Alimo dėl jo klaidos, jei jis savo darbuose vadovaujasi teisinga metodologija- jo reputacija yra apsaugota Viešpaties.

Ką gi turi daryti eilinis tikintysis, kuomet jis susiduria su dviejų teisingųjų Alimų skirtingom nuomonėm: pirmiausia, jis turi sutelkti savo paties žinias ir gebėjimus įsiskaityti į tuos verdiktus ir įvertinti argumentus, jų svarumą bei remtis tuo, kurio argumentacija pasirodė stipresnė. Jei tikintysis nėra drąsus ar pajėgus įvertinti argumentacijos, jis turėtų remtis tuo Alimu, kurio dievobaimingumas yra didesnis. Jei jam nėra žinoma apie šių Alimų dievobaimingumą, jam patariama rinktis tą verdiktą, kurį pateikė Alimas, besigilinantis į būtent tą atitinkamą sritį, Pavyzdžiui,jei kalba eina apie kažkokio Hadiso stiprumą, ar silpnumą, mums patariama rinktis to Alimo nuomonę, kuris, kaip žinoma, specializuojasi Hadisų moksle.

Svarbu žinoti: kad ir kurią nuomonę pasirinktų tikintysis, jei tik tai yra teisingos metodologijos šeykhas- tikinčiajam nebus nuodėmės, net jei jis išsirinks klaidingą verdiktą. Tačiau, jis turi būti atviras vėlesnėms žinioms, ir jei ateityje jį pasiekia daugiau informacijos, kad jo pasirinkta nuomonė vis tik nėra teisinga, jam tuomet privaloma yra nebesekti ta nuomone.